Vilniaus tarptautinis trumpųjų filmų festivalis (VTTFF) šiemet vyksta 13-ąjį kartą, keldamas šūkį „Trumpi, bet filmai“ ir siūlydamas dvi trumpametražių lietuvių filmų programas. Antrąją programą sudaro penki filmai, atkartodami pirmosios eklektiškumą: dokumentika „Komisija“, animacinis, „Kino pavasaryje“ jau matytas (debiutavęs Leipcige) „Žonglierius“ ir trys vaidybiniai trumpukai: „A.A.A.“, „Kvarcas“ ir „Kaukazas“, kuris savo kelionę pradėjo Lokarno festivalyje.
Apie pirmąją konkursinę programą galite paskaityti čia.
Dokumentinė „Komisija“ („Comission“, rež. Vytautas Oškinis) – pats politiškiausias programos filmas. Trumpose Valstybinės lietuvių kalbos komisijos (VLKK) posėdžio ištraukose sukaupta tiek absurdo, komizmo ir žmogaus nelankstumo, jog apsėda mintis, kad tai šalies problemų mini modelis, ir visa, kas negera, bus pranykę tada, kai tokiai komisijai nereikės egzistuoti. „Baimė pakeisti, kaip yra – taip gerai“, – taip viena komisijos narė lyg ir cituoja Stasį Šalkauskį, pristatydama lietuvių kalbos ir tautos konservatyvumą. Būtent ši citata atspindi ir filme vaizduojamą VLKK portretą. Režisierius užfiksuoja komisijos darbą nesityčiodamas iš jos narių: gilūs atodūsiai, tuščių kavos puodelių stirtos ir dar tuštesni žvilgsniai liudija, jog ir jie patys supranta situacijos beprasmiškumą. Daugiau klausimų shorto kūrime kelia paukščių čiulbesio fonas ir užsklandos pauzės tarp filmų dalių, bet suvokiant, jog „Komisija“ tėra vienas iš studijų atsiskaitomųjų darbų, tai nėra reikšminga kritika.
Animacinis „Žonglierius“ („The Juggler“, rež. Skirmanta Jakaitė) atrodo it kitos lygos žaidėjas. Shorto pradžioje kūrėja cituoja žymųjį L. Wittgensteino pasakymą iš „Filosofinių tyrinėjimų“: „Jeigu liūtas galėtų kalbėti, mes jo nesuprastume.“ Panašiai režisierė dėlioja ir filmo idėją – pasakoja apie skirtingus žmones, pasaulius, jų problemas ar problemytes. Vientiso naratyvo nėra, bet tai netrukdo. Nenaratyvinis pasakojimas dera prie idėjos ir yra pateiktas tokia ekspresyvia ir sklandžiai pereinančia iš kadro į kadrą vizualika, jog užtenka pasinerti į matomą vaizdą bei garsą. Į šį filmą dėmesį turėtų atkreipti populiaraus animatoriaus Dono Hertzfeldto gerbėjai: šiek tiek panašumų su juo sukuria tam tikrų vizualinių sprendimų ir egzistencializmo mišinys.
Kitaip nei „Žonglierius“, „A.A.A.“ (rež. Karolina Nadzeikaitė) yra labai tvarkingai ir suprantamai sudėliotas shortas. Tai istorija apie vyriškį, kuris gauna paslaptingus laiškus su keturiomis galimybėmis. Iš pradžių jos džiugios, vėliau – vienos nelaimės. Nors ir turintis įdomių sprendimų, ypač iš techninės pusės, „A.A.A.“ yra nuobodokas. Negebėjimas apsispręsti ar veikti – universali problema, tačiau autoriai pasiūlo dar universalesnių atsakymų, todėl „apie viską“ tampa labiau „apie nieką“. Labiau intriguoja nejauki ir dažnai klaustrofobiška atmosfera. Justi, jog režisierė dar formuoja savo braižą, tačiau apie savitumą liudijančios detalės verčia laukti tolimesnių jos darbų.
„Kvarcas“ („Quartz“ rež. Odeta Riškutė, Klaudija Matvejevaitė) yra apie sovietmečio Lietuvos mokyklą, kurioje šeštokai dalyvauja kvarcinės lempos seansuose, gamindami vitaminą D. Vienam berniukui patinka klasiokė, todėl jis bando pasirodyti drąsus, nepaklusti seanso taisyklėms. Maždaug toks aprašymas yra pateikimas kaip filmo anonsas. Bėda, jog sovietinės mokyklos nelankiusiems kvarco praktika yra nežinoma, o tuometiniai mokyklos koridoriai mažai skiriasi nuo daugumos šiuolaikinių mokyklų. Istorijos akcentų trūkumas, bent man, sukūrė visiškai kitokį pasakojimą: švelnios mokslinės fantastikos mistinio etiudo, kur vaikai dalyvauja paslaptingame seanse prie švytinčios lempos, o nusiėmus akinius turėtų įvykti kažkas grandioziško. Tokiai versija artimesnis būtų ir operatorės darbas: kūrinys nufilmuotas labai gražiai ir stilingai, su daug kone neoninių atšvaitų tamsoje. Kad ir kokį pasakojimą bematytų žiūrovai, shorto forma atrodo patraukli, tačiau turinys – ne visiškai išbaigtas.
Šviežias ir gaivus „Kaukazas“ („Caucasus“, rež. Laurynas Bareiša) VTTFF žiūrovus gali paveikti kitaip, nei tikėtųsi kūrėjai, dėl rezonavimo su pastarųjų dienų įvykiais: filme rodomos paklydusios mergaitės paieškos. Iš tikro tai istorija apie emigrantę mamą ir jos dukrą, kuri išleidžiama pavedžioti šunį. Jį negrįžta už pusvalandžio, todėl šalia žmogžudžio gyvenusi močiutė nusprendžia iškviesti policiją. Dramaturgiškai ir kinematografiškai gražus „Kaukazas“ gali kelti abejonių dėl kelių dramatiškų pauzių, rodant lygumas ir tolius, tačiau kitaip nei pasitaiko nacionaliniame kine, čia jos tikslingos: nurodo laiko tėkmę, leidžia atsikvėpti ir nuima įtampą. Jokio realaus pavojaus kaimynystėje nėra – tik senų nusikaltimų įaudrinta paranoja, ksenofobinė įtampa, bjaurus vėlyvo rudens oras ir neadekvati baimė.
Visi antrosios programos filmai yra tradiciniai kino pasakojimai (išskyrus „Žonglierių“, kurio logika ir savitas pasaulis yra kiek abstraktesni). Taip pat jie visi yra apie taisykles: jų laužymą ir vaikišką maištą; negebėjimą keistis ir stagnaciją, besiteisinant varžančiomis taisyklėmis; paklusimą joms ir atsisakymą priimti sprendimą; sugrįžusius į pasaulį, kurio taisykles užmiršo.
Kaip ir pirmojoje programoje, ne visi filmai yra vienodos meistrystės. Kai kurie dar tėra pirmieji studentiški bandymai, kiti – savarankiški, formuojantys tikrą istoriją ir problematiką. Tačiau visuose justi autoriams svarbūs klausimai ir tai yra stiprioji visos programos dalis. Išvengdami neskanių privataus gyvenimo peripetijų, tačiau išlikdami pakankamai asmeniškais, filmai tampa ne savianalizės seansu, o atviromis žiūrovams idėjomis.
