fbpx
Festivalių filmai, Filmų apžvalgos, Kino pavasaris

Xaviero Dolano „Mamytė“ – kvadrate įkalinta meilė

Kadras iš filmo „Mamytė“ Festivalio „Kino pavasaris“ archyvas
Kadras iš filmo „Mamytė“ Festivalio „Kino pavasaris“ archyvas
Kadras iš filmo „Mamytė“
Festivalio „Kino pavasaris“ archyvas

Vieniems jis – absoliutus genijus, kitiems – labiausiai pervertintas pretenzingas režisierius. Simboliška, o gal ironiška, jog jauniausias šių metų Kanų kino festivalio konkursinės programos dalyvis Xavieras Dolanas žiuri apdovanojimą už filmą „Mamytė“ (Mommy, 2014) dalinosi su pačiu Jeanu-Lucu Godardu. Tiesa ta, kad vis dar dažnai kaip enfant terrible apibūdinamas Dolanas užaugo ir sunkiu darbu išsikovojo teisę stovėti šalia šešiasdešimčia metų už jį vyresnio autorinio kino meistro (taip pat amžino enfant terrible).

Simboliška ir tai, jog prieš penketą metų Dolanas debiutavo (ir tuose pačiuose Kanuose jam publika plojo stovėdama) filmu „Aš nužudžiau savo motiną“ (I Killed My Mother, 2009). Atrodo, motinos ir sūnaus santykių tema, daugiau ar mažiau, paliečiama kone visuose Dolano filmuose. Ši tema – neišsemiamas įkvėpimo šaltinis. Pats Dolanas teigia filmais nesprendžiantis asmeninių psichologinių problemų, nors pirmajame filme autobiografinių motyvų būvo išties nemažai. Panašu, kad ši tema vis dar neišsemta – naujausiame Dolano filme taip pat bus skiriamas dėmesys garsaus aktoriaus (vaidmenį atliks „Sostų karų“ žvaigždė Kitas Haringtonas) santykiams su motina. Šiame filme mamytę vaidins ne kas kitas, o pati Susan Sarandon. Kaip seksis Dolanui išplaukus į plačiuosius vandenis, sužinosime kiek vėliau, o kol kas grįžkime prie jau baigtos „Mamytės“, kurią ir Lietuvos žiūrovai netrukus galės išvysti festivalio „Kino pavasaris“ metu.

Kadras iš filmo „Mamytė“ Festivalio „Kino pavasaris“ archyvas
Kadras iš filmo „Mamytė“
Festivalio „Kino pavasaris“ archyvas

Diana, arba Die (Anne Dorval, vaidinusi motiną ir pirmajame filme), – vidutinio amžiaus moteris, kurios gyvenimą apvertė vyro mirtis, paveldėti įsiskolinimai bei problemos su sunkiai valdomu sūnumi Styvu. Dėl Styvo sukelto gaisro, kuriame stipriai nukentėjo bendraamžis, Diana priversta atsiimti sūnų iš elgesio sutrikimų turinčių paauglių internato. Socialinė darbuotoja daug vilčių nesuteikia. Pasak jos, Styvo likimas aiškus – kalėjimas. Vienas jos pasiūlymų – pasinaudoti nauju (realybėje neegzistuojančiu) Kanados įstatymu, leidžiančiu pavojingų sau ir aplinkai vaikų tėvams be jokio teismo sprendimo atiduoti juos į gydymo įstaigą. Diana nenori pasiduoti ir su motinos-tigrės įniršiu pažada įrodyti skeptikams, jog besąlygiška meilė gali viską.

Kaip sakoma, gerais norais kelias į pragarą grįstas. Problema ta, kad šiuo atveju kalbama ne apie tiesiog hiperaktyvų, piktybišką ar sunkiai auklėjimui pasiduodantį vaiką. Styvas turi rimtų psichinės sveikatos sutrikimų. Jis impulsyvus, jo nuotaikos svyruoja nuo nevaldomos euforijos pliūpsnių iki aplinkiniams (ir jam pačiam) pavojų keliančių agresijos protrūkių. Atrodo, jei kokia motina ir galėtų susitvarkyti su šiuo mielu siaubūnu, tai būtų Die. Ši mamytė išties ne iš kelmo spirta – tai gyvenimo mėtyta ir vėtyta moteris, trykštanti energija ir su ant vulgarumo ribos balansuojančiu seksualumu (vien ko verti jos rūbeliai, parūpinti, beje, visur spėjančio ir scenarijų rašančio, ir filmą montuojančio, ir kostiumų dizainu užsiimančio Xaviero Dolano). Tačiau net jai reikia pagalbos. Ir pagalba ateina iš kaimynės Keilos.

Kadras iš filmo „Mamytė“ Festivalio „Kino pavasaris“ archyvas
Kadras iš filmo „Mamytė“
Festivalio „Kino pavasaris“ archyvas

Keila – gan netikėtas ir svarbią vietą užimantis personažas. Žiūrovas nesupažindinamas su jos istorija, bet iš karto galime nuspėti apie neseną traumą. Keila mikčioja ir nebegali dirbti mokytoja. Ji – susvetimėjusi su savo vyru ir maža dukra. Parodytos berniuko, taip ir neišvystamo filme, nuotraukos leidžia spėti apie skaudžią netektį. Moteris po truputį įsilieja į chaotiškos šeimynėlės gyvenimą ir, atrodo, randa joje tai, ko negali rasti savojoje: atsipalaidavimą, užsimiršimą, atvirą jausmų išraišką. Suzanne Clément puikiai perteikė nervingos, depresyvios, savo pasaulyje paskendusios Keilos asmenybę. Keletas jos žvilgsnių, drovių šypsnių ir vienas įspūdingas emocijų proveržis pasako daugiau nei tūkstančiai žodžių.

Apskritai, aktorių vaidyba šiame filme kone be priekaištų. Anne Dorval ir Styvą suvaidinęs Antoine-Olivier Pilonas atiduoda save visą, pasineria į vaidmenį su tokia energija ir drąsa, kad nė akimirkai nesuabejoji, jog matai gyvus žmones. Būtent todėl ši istorija ir įtikina, nors Dolanas kaip visada pasakojimą papildo stilizuotomis detalėmis bei muzikos klipus primenančio montažo intarpais. Visgi stiliaus elementai neužgožia to, kas šioje istorijoje yra svarbiausia – ryškių motinos ir sūnaus paveikslų, jų santykių ir begalinės, skausmingos, neįmanomos, viduje netelpančios meilės (turinčios ir šiokių tokių edipio komplekso motyvų).

Kadras iš filmo „Mamytė" „Kino pavasaris" archyvas
Kadras iš filmo „Mamytė”
„Kino pavasaris” archyvas

Šis filmas yra emociškai įtemptas ir galėtinai ilgas (daugiau nei dvi valandos). Toks sprendimas pasiteisina, nes suteikia galimybę žiūrovui įsijausti į Dianos išgyvenimus, pajusti jos nuovargį. Visa žiūrėjimo patirtis primena pasivažinėjimą linksmaisiais kalneliais – euforiją keičia kūną kaustanti baimė, o išlipęs iš traukinuko (išėjęs iš kino salės) jauti, jog žengi lengvai linkstančiomis kojomis.

Nepaisant didelės įtampos ir dramatiškų filmo posūkių, 35 mm kino juosta nufilmuotas darbas pripildytas šviesos, gelsvų, oranžinių atspalvių bei pop muzikos. Tragedija ir komedija čia visada šalia. Dolanas, drauge su kinematografu André Turpinu (žiūrovams pažįstamu iš darbo Deniso Villeneuve filme „Incendies“, 2010), priėmė gan neįprastą vizualinį sprendimą – įkalinti savo herojus kvadrate. Ekrano santykis – 1:1. Taip dėmesys dar labiau sutelkiamas į pagrindinių veikėjų portretus kuriančias detales. Filme taip pat gausu stambių planų, itin mažas kadro ryškumo gylis, tarytum „ištirpdantis“ aplink egzistuojantį pasaulį, paliekantis tik stebimą trijulę.

Viena vertus, kvadratas yra tiesioginė aliuzija į portretinę fotografiją. Kita vertus, tai ir veikėjų įstrigimo jų pačių gyvenime, charakteriuose, nepalankiai besiklostančiose aplinkybėse metafora. Tik dvejose filmo vietose ribos išsiplečia, leisdamos filmo herojams, o drauge ir žiūrovams įkvėpti laisvės gurkšnį. Ir vėl negailestingai, po truputį susitraukia. Galvoje suskamba pranašiški socialinės darbuotojos žodžiai: „Meilė neišgelbsti žmonių.“

Filmą turėsite galimybę pamatyti „Kino pavasario“ metu:

kovo 19, Ketvirtadienis,  18:00-20:14,    Kino teatruose Vilniuje „Forum Cinemas Vingis“, „Forum Cinemas Akropolis“, „Skalvija“ ir „Pasaka“.
kovo 21, Šeštadienis,    22:45-00:59,    Forum Cinemas Vingis, S11, Vilnius
kovo 22, Sekmadienis,    11:00-13:14,    Pasaka, DS, Vilnius
kovo 23, Pirmadienis,    16:45-18:59,    Forum Cinemas Vingis, S01, Vilnius
kovo 25, Trečiadienis,    22:00-00:14,    Forum Cinemas Vingis, S01, Vilnius

Daugiau filmų seansų rasite „Kino pavasario“ svetainėje čia.

Filmo anonsas:

Komentarai

Meilė geram kinui prasidėjo nuo Stanley Kubrick, Federico Fellini ir Ingmar Bergman filmų. Jei suintriguoja vienas režisieriaus filmas, stengiuosi pamatyti kuo daugiau jo darbų, įsigilinti į jo estetiką, kino kalbą. Mano skonis be galo eklektiškas – labai mėgstu juostas, kalbančias vaizdais, bet žaviuosi ir filmais, pagrįstais šmaikščiais intelektualiais dialogais. Prie jaunos, energingos ir nuolat augančios (visomis prasmėmis) KINFO komandos prisijungiau pajutusi, jog noriu ne tik žiūrėti gerą kiną, bet ir žvelgti giliau, analizuoti ir dalintis įspūdžiais su kitais žmonėmis.