fbpx
Filmų apžvalgos, Repertuaro filmai

„Žalioji knyga“: gražių iliustracijų puslapiais (apžvalga)

Kadras iš filmo „Žalioji knyga“

Šiemet laimi žiūrovų mėgstami filmai. Bent taip atrodo po praėjusią savaitę vykusių „Auksinių gaublių“ apdovanojimų, kuriuose geriausiu draminiu filmu išrinkta „Bohemijos Rapsodija“, o geriausia komedija tapo „Žalioji knyga“ (Green Book, 2018). Nesiplėsiu dėl itin kvestionuotinos Rapsodijos pergalės, bet „Žaliąją knygą“ labai trumpai galima apibūdinti būtent taip: visiems patinkantis IR pagaliau gerai sukurtas filmas.

Jo istorija paprasta: italų kilmės Bronkso vietinis „reikalų tvarkytojas“ Toni pasamdomas ekscentriško afroamerikiečio pianisto, daktaro Dono Širlei. Donas rengia turą po rasizmo sostines JAV, o Toni kaip tik ieško darbo. Donas – išsilavinęs poliglotas, Toni – prietarų kupinas darbininkas, na, bet reikalus jis visuomet sutvarko.  Jie nemėgsta vienas kito socialinių grupių, tačiau yra pernelyg reikalingi vienas kitam, todėl drauge patraukia į Pietines valstijas. Taip prasideda smagus, šmaikščių dialogų kupinas kelio filmas (road movie).

Iš pirmo žvilgsnio „Žalioji knyga“ turėjo nepavykti. Abu veikėjai yra tipiniai stereotipų rinkiniai, o pakeliui ištinkantys netikėtumai nėra jau tokie ir netikėti, kai rasizmo gūduma aptraukti šeštojo dešimtmečio pietūs jau pačioje juostos pradžioje pristatomi kaip džiunglės išgyvenimui. Ir vis tik žiūrėti į Dono ir Toni kelionę labai smagu.

Kadras iš filmo „Žalioji knyga“

Pirmiausia tai – Viggo Mortenseno ir Mahershalos Ali nuopelnas. Mortenseno kuriamas Toni nuoširdus tiesmukiškumas, Ali – Dono subtilumas bei gyvi dialogai – visa tai net kepto viščiuko rijimą mašinoje paverčia akiai malonia scena. Fone skamba Aretha Franklin, viskas dera ir, svarbiausia, gerai nuteikia. Tai vienas feel good filmų, kurie gal ir nėra labai gilūs, bet juk kartais reikia paprastų, padoriai „sukaltų“ filmų. Žinoma, norėtųsi jog režisierius Peteris Farrelly taip nenuolaidžiautų žiūrovams ir sugebėtų bent akimirką stabtelėti. Lėto kino bruožų šiuolaikiniame Holivude yra, tačiau stiebtis vis dar yra kur.

Vis tik didesnė problema slypi kitur. Filmas užšoko (ar buvo užšokdintas prodiuserių – sunku pasakyti) ant esmines JAV socialines problemas nagrinėjančių filmų vežimo, tačiau taip išsiskyrė, jog dabar yra numetinėjamas į šoną visų, kas netingi pažvelgti į filmo pasakojimą iš esmės. Taip, filmo istorija sukasi apie tai, kaip dar prieš keliasdešimt metų skyrėsi Šiaurinių ir Pietinių valstijų požiūris į nebaltaodžius. Ar tai bent kiek referuoja į dabartį? Vargu. Niekam nebekyla klausimų dėl visų žmonių galimybės valgyti tuo pačiuose restoranuose,  gyventi bet kuriame viešbutyje.

Kadras iš filmo „Žalioji knyga“

Be to, kad ir koks ypatingas žmogus būtų Donas Širlei, „Žaliojoje knygoje“ jis tėra antraeilis personažas. Jo stoiška laikysena, virtuoziškas grojimas ir kantrybė auklėjant iš storžievio Toni padaro žmogų. „Žalioji knyga“ – tai labiau Tonio transformacija, tai gyvenimo įvairiapusiškumas, patiriamas jo akimis. Net netolerantiškiems žiūrovams turėtų būti lengva susitapatinti su Toniu. Jis geros širdies žmogus – visai kaip kaimynas iš gretimo buto, tai kas, kad spjaudosi nuo minties apie ne europietį žentą.

„Žalioji knyga“ neprivalo nagrinėti dabartinių JAV įtampų dėl nebaltaodžių padėties ir patiriamos socialinės nelygybės. Jam tik nepasisekė (o gal atvirkščiai – apdovanojimų sezonas dar tik įsibėgėja – pamatysime) kritikų būti priskirtam ypatingų, visa analizuojančių ir keičiančių juostų kategorijai. Filmas geras toks, koks yra – lengvas, šiltas pasakojimas apie du draugelius, susiduriančius su padugnėmis, kovojančius dėl vietos po saule ir padedančius vienas kitam. Jie yra geri žmonės, todėl viskas pavyks, laimės teisybė ir gyvenimas bus gražesnis. Išėjus iš salės netgi norisi tuo patikėti.

Filmo anonsas:

Komentarai

Domiuosi politika ir žmogaus teisėmis, todėl nenuostabu, kad būtent šių aspektų pirmiausia ir ieškau žiūrimuose filmuose. Net ir ne visuomet užsimindamas tiesiogiai, kinas, nori nenori, plėtoja tam tikrą problematiką ir jos diskursą vien paties paminėjimo, vaizdavimo faktu. Kad ir kokie fantastiški ir neįtikėtini bebūtų, filmai kalba apie tas pačias realaus pasaulio problemas. Tik nenuspėjama tampa riba: kas kam daro įtaką – realybė kinui ar kinas realybei. Prieš maždaug šimtą metų pirmas bučinys kino ekranuose sukėlė pasipiktinimą dėl atvirumo. Normos pakito, tačiau atsirado kiti nepatogumai, apie kuriuos kalbėti privalo ir kinas. Suvokimas keičiasi, scenos atvirėja, o aš žiūriu filmus ir noriu pasidalinti savo apžvalgomis su Tavimi. Tai nereiškia, kad visur reikėtų tikėtis politinio aspekto. Kartais filmas tam nepasiduoda, o kartais norisi ko nors lengvo prie puodelio kavos.