Šaltinis – canalblog.com
Amerikiečių režisierius Josephas Losey dėl savo kairiųjų pažiūrų buvo įtrauktas į Holivudo juodąjį sąrašą ir priverstas emigruoti į Didžiąją Britaniją. Būtent šioje šalyje sukurti filmai labiausiai išgarsino režisierių. Netgi dabar Josepho Losey pavardė daugeliui asocijuojasi su Didžiąja Britanija, o jo ryšiai su JAV neretai apskritai pamirštami. Ko gero, būtent šis dvilypumas lėmė doppelgänger motyvų svarbą režisieriaus kūryboje.
Dvilypumo temą yra nagrinėję daugelis kūrėjų. Literatūroje – E. A. Poe, R. L. Stevensonas, F. Dostoyevsky, O. Wilde‘as, F. Kafka, Ch. Dickensas, filmuose – nuo „Prahos studento“ (The Student of Prague, 1913) iki Richardo Ayoade’o „Antrininko“ (The Double, 2013). Prancūziškajam kūrybos etapui priskiriamoje juostoje „Ponas Kleinas“ (Mr. Klein, 1976) Josephas Losey taip pat nagrinėja žmogaus prigimties dualizmą.
Nepaisant vokiečių okupacijos, elzasietis Robertas Kleinas sėkmingai verčiasi Paryžiuje pigiai supirkinėdamas meno kūrinius iš priverstų juos pardavinėti žydų. Tai leidžia jam nerūpestingai leisti dienas, nesigilinant į tai, kas vyksta už jo buto sienų. Alaino Delono herojų žiūrovai filmo pradžioje išvysta besiderantį dėl olandų tapytojo Adriaeno van Ostade paveikslo „Analizė“, kuriame pavaizduotas aristokrato portretas. Nesunku pastebėti, kad jo paveikslai, kaip ir Josepho Losey režisūra, pasižymi neįtikėtinu dėmesiu detalėms.
Šaltinis – imdb.com
Kleinas nuoširdžiai džiaugiasi eiliniu pelningu sandėriu, ne kiek nesusimąstydamas dėl jo aplinkybių. Jam atrodo, kad pusvelčiui įsigydamas paveikslą jis daro didžiulę paslaugą jį pardavinėjančiam žydui, nes apskritai neprivalėjo jo pirkti. Kleinas pastebi, kad pas jį atėjęs žydas neturi piniginės, į kurią galėtų susidėti pinigus ir skubėdamas kuo greičiau išvažiuoti iš Paryžiaus net neperskaičiuoja jam išmokėtos sumos, tačiau pasirenka nepastebėti šių dalykų ir atsainiai numeta monetų saują ant stalo.
Kleino kasdienybę sudrumsčia jam atsiųstas laikraštis „Žydų naujienos“, kurį gali gauti tik jį užsiprenumeravę asmenys. Bandydamas išsiaiškinti šio nesusipratimo priežastis, jis pradeda savo tyrimą, net nenutuokdamas kur atsidurs jo pabaigoje. Kleinas nueina į jam atsiuntusio laikraščio leidyklą, kuri jau spėjo perduoti jo duomenys policijai, pradėjusiai sudarinėti žydų sąrašus. Policijoje jis išsiaiškina, jog egzistuoja kitas ponas Kleinas – tą patį vardą turintis žydas besinaudojantis jo pavarde.
Pirmą kartą su savo antrininku jis supainiojamas, kai smalsumo vedamas ateina į pastarojo gyvenamąją vietą. Buto šeimininkė pastebi, kad jų ūgis, šukuosena, sudėjimas, netgi eisena yra panašios, o užėjęs į kambarį, lentynoje jis pamato „Mobio Diko“ romaną, kurį turi ir savo miegamajame. Paties pradėtas vykdyti tyrimas smarkiai įtraukia Robertą, priversdamas stoti į akistatą su tapatybės klausimais. Jis pradeda abejoti savo kilme, savo protu, galų gale savo asmenybe. Nors kitiems savo nenumaldomą norą išsiaiškinti, kas buvo jo protėviai aiškina netikėtu nostalgijos ir smalsumo proveržiu, tikroji priežastis – išsiaiškinti, ar tarp jo giminių buvo žydų.
Šaltinis – imdb.com
Lengva atsiriboti nuo to, kas neliečia tavęs tiesiogiai. Kaip taikliai pastebėjo Roberto tėvas, abejingumas – tarsi nebanguojanti jūra, supanti skęstantį žmogų, kaimo griuvėsiuose besigananti avių banda ar pūvančiose žaizdose šliaužiojantis kirminas. Alaino Delono herojus visą savo gyvenimą pasitikėjo socialinėmis institucijomis ir niekada nesiruošė kvestionuoti jų teisingumo. Tačiau situacija, į kurią jis pateko, privertė jį savo kailiu pajusti pasaulio neteisybę ir absurdiškumą. Atimtas asmens dokumentas, konfiskuotas automobilis ir paveikslai, uždrausta galimybė jais prekiauti, taip pat lankytis viešose vietose – visa tai privertė galvoti, kad kažkas nori sudaryti nemalonumų ar jį išprovokuoti, tačiau Kleinas nesistengia pasislėpti nuo savo antrininko, azartiškas užsispyrėlis pats jo ieško.
Nepaisant to, kad beveik visą savo gyvenimą Kleinas praleido Paryžiuje, jis pradeda jaustis svetimas Prancūzijoje. Jam visi pradeda atrodyti pernelyg civilizuoti, pernelyg mandagūs, pernelyg užsiėmę. Pradinį abejingumą keičia vis labiau pastebimi sąžinės priekaištai, kurie, anot jo, priverčia pasijusti tarsi strėle pradurtu grifu toliau tęsiančiu savo skrydį. Kaip jau minėta, doppelgänger motyvai atsikartoja daugelyje režisieriaus filmų. Pavyzdžiui, „Tarne“ (The Servant, 1963) abu pagrindiniai herojai jaučiasi savo socialinio statuso įkaitais. Nuo turimos valdžios pavargęs šeimininkas mielai nusimestų dalį naštos, o tarnas priešingai – trokšta valdyti ir dominuoti. Tuo tarpu „Slaptoje ceremonijoje“ (Secret Ceremony, 1968) dukrą praradusios senstančios prostitutės ir jaunos merginos, netekusios savo motinos atsitiktinis susitikimas virsta jųdviejų skausmingu bandymu naujose pažįstamose įžvelgti prarastų artimųjų antrininkus.
Josephui Losey artima barokinė stilistika, jis skiria ypatingai daug dėmesio architektūrai ir interjerui, kuriame neišvengiamai išvysime gausybę veidrodžių. Net aštuonias režisieriaus juostas filmavusio operatoriaus, Gerry Fisherio, darbas „Pone Kleine“ taip pat išsiskiria neįprastais filmavimo rakursais. Atmintyje įstringa scenos, kai Alaino Delono herojus tarsi atsitiktinai stebi veidrodyje savo atspindį, abejodamas tuo ką jame mato. Pauzės ir nutylėjimai tampa išraiškingesni už prasmingiausius žodžius. Įdomu, kad šiame filme vieną ryškiausių vaidmenų savo karjeroje sukūrusiam Alainui Delonui jau anksčiau buvo tekę susidurti su savo antrininku. Vienoje iš trumpų kino novelių rinkinio „Mirusiųjų dvasios“ (Spirits of the Dead, 1968) istorijų, jo herojus nužudo savo antrininką, kartu nužudydamas ir save patį.
Šaltinis – imdb.com
Skirtingai negu ankstesnėje Josepho Losey juostoje „Tarpininkas“ (The Go-Between, 1971), kurioje skambanti, prancūzų kompozitoriaus Michelio Legrando sukurta, muzika ne tik nukėlė žiūrovus į XX amžiaus pradžios Didžiąją Britaniją, bet ir diktavo viso pasakojimo tempą, filme „Ponas Kleinas“ daug muzikos negirdime. Tik pabaigoje pasigirsta melodijos sustiprinančios tragiško finalo įspūdį. Tuo tarpu viso filmo metu girdime tik iš natūralių šaltinių skambančią muziką. Būtent ji ir įsimena labiausiai. Styginių orkestras namuose, kur Kleinas tampa netikėtu svečiu, berniukų choras bažnyčioje ir, be abejonės, austrų kompozitoriaus Gustavo Mahlerio „Dainos apie mirusius vaikus“ (Kindertotenlieder, 1833–1834) – geriausiai užčiuopiantys trapią ribą tarp vakarykščio nerūpestingumo ir šiandien širdį draskančio išgąsčio.
„Ponas Kleinas“ panardina žiūrovus į „kafkišką“ atmosferą. Jokios saulės, tuščios Paryžiaus gatvės, o žiemos žvarbumą, regis, galima pajusti net būnant kitoje ekrano pusėje. Kita vertus, jei Kafkos romanuose „sistema” – nerealus, absurdiškas pasaulis, Josephas Losey sugrąžina žiūrovą į negailestingą tikrovę. Kafkos pasaulyje – kova beprasmė, o daromi sprendimai – nereikšmingi, tuo tarpu Kleinas turėjo galimybę rinktis tarp išsigelbėjimo ir savižudiško troškimo surasti savo antrininką.
Filmo seansai:
Vilniuje – kino centre SKALVIJA 01.28 14:40; kino centre PASAKA 02.05 21:00
Panevėžyje – kino centre GARSAS 02.03 16:00
Raseiniuose – Raseinių M. Martinaičio viešojoje bibliotekoje 02.04 13:00
Marijampolėje – kino teatre SPINDULYS 02.06 17:30
Kaune – Nacionaliniame Kauno dramos teatre 02.09 20:15
Klaipėdoje – Kultūros fabriko kino salėje 02.10 15:00
Filmo anonsas:
