Išpopuliarėjus internetinėms platformoms, žmogaus ir technologijų santykių nagrinėjimui kūrėjai pasitelkia ir labiau ištęstą laike mediją – serialus. Dabartinėse Lietuvoje veikiančiose serialų platformose įmanoma rasti visų šiame cikle aptartų žanrų ir potemių kūrinių: kūno siaubo, kiberpanko, serialų apie totalitarizmą, kontrolę, japoniškų ekstremalumų ar turinio apie žmogaus ir dirbtinio intelekto santykį.
Turinio daug ir jo viso aprėpti neįmanoma, tačiau galima pastebėti, jog dominuoja dvi žmogaus ir technologijos santykio kryptys: utopija ir distopija. Pastaroji yra gal net kiek dažniau matomas ir lengviau įsivaizduojamas fonas sudėtingoje sankirtoje.
Technologinė distopija
Vienas iš daugelio distopijos „žanrų“ ar pobūdžių – mokslo ir technologijų sukeltas chaosas ar tiesioginis pavojus. Kaip teigia medijų teoretikas Douglasas Rushkoffas, naujosios technologijos gali skatinti regresą, o ne progresą, ar tiesiog išspręsti senas problemas, sukeldamos naujas.
Radikalų šių baimių pertekimą galima pamatyti seriale „H+: Skaitmeninis serialas“ (H+: The Digital Series, 2012-2013). „H+“ simbolizuoja transhumanizmą: tarptautinį judėjimą, remiantį žmogaus kūno ir būklės transformaciją, ar bent jau toks apibrėžimas pateikiamas pačioje serialo pradžioje. Įtraukiančiai sukurtą ir lengvai peržiūrimą (serijos trunka po 4-8 minutes) serialą galima rasti viešai prieinamą „Youtube“ kanale.
„H+“ pasakojama apie netolimą ateitį, kurioje įvyksta technologinis singuliarumas: beprecedentis ir nekontroliuojamas technologinis išsivystymas, turintis nenumatomus padarinius visai žmonijos civilizacijai. Greitame serialo pradžios montaže ir vėlesnėse serijos vis po truputį galima išvysti šio išsivystymo pasireiškimą. Neskamba labai blogai: dalis žmonių turi implantą, dėl kurio kiaurą parą gali prijungti savo protą prie interneto. Tai reiškia, jog, pavyzdžiui, galite prieš akis mintyse žiūrėti filmą, kol važiuojate automobiliu.
Vis tik išsivystymą seka padariniai bei minėtas D. Rushkoffo įspėjimas: regresas ir problemos. Jau pirmosiose serialo scenose pristatomi kasdieniai sunkumai – nors toks tinklas leidžia bet kur ir bet kada užsiimti laisvalaikio pramogomis, dėl šalia esančių žmonių ignoravimo kyla komunikacinių problemų, nesusikalbėjimų ir konfliktų.
Be to, kasdienės bėdos užgožiamos technologinio regreso. Pasaulinis protų tinklas nepanaikino senos, t. y. mūsų laikams aktualios problemos, – hakerių. Atvirkščiai: netgi padidino įsilaužimo padarinių mastą. Iš to kyla ir pagrindinė serialo pasakojimo linija: įsilaužimas į H+ tinklą staiga užkrečia visų prisijungusiųjų – trečdalio žmonijos – protus ir juos sunaikina.
Skamba kaip blogiausias fantastinis scenarijus. Tačiau nors ir hiperbolizuotai, „H+“ rodomas įprastai atrodantis pasaulis (tradiciniai miestai vietoje neoninių metropolių su skraidančiomis mašinomis) ir kalbama apie daugeliui suprantamas problemas ir sunkumus.
Kaip viename interviu teigė serialo kūrėjai, „H+“ idėja gimė dar 2006 m. Tai yra, tuo metu, kai dar nebuvo pasirodę iPhone‘ai. Pasaulinis ir lengvai prieinamas tinklas, žinios, informacija ir pramogos kišenėje tuo metu nebuvo suprantama kasdienybė. Nors šiuo metu mes, žiūrovai, negyvename distopiniame pasaulyje, perteikdami pasakojimą per būtent tokį pasaulio vaizdą, kūrėjai išryškina daug smulkesnių su žmogaus ir naujųjų technologijų santykiu susijusių detalių. „H+“ apsvarstomos privatumo, saugumo, sekimo ar net žmonių išnaudojimo temos.
Kitas ganėtinai populiarus ir sėkmingas, technologinės distopijos pasaulį perteikiantis serialas – „Modifikuota anglis“ (Altered Carbon, 2018-2020). Jame, kitaip nei „H+“, rodoma kasdienybė yra kiek nutolusi nuo vaizdo pro mūsų langus.
Serialo veiksmas vyksta 2384 m., futuristiniame Bei Sičio metropolyje. Žmonija jau kurį laika užsiima ilgaamžiškumo žaidimais: žmonių atmintį ir sąmonę įmanoma perkelti į specialų žievės kamieną (cortisal stack), kurį galima implantuoti į bet kokį kūną. Žmogaus kūnas (paprastas ar sintetinis) pradedamas vadinti mova – tai tėra fizinė buveinė kamienui su sąmone. Žmonės tampa beveik nemirtingi – netekti gyvybės galima tik sunaikinus kamieną.
Žinoma, „Modifikuota anglis“ turi daug įdomių veikėjų, tarp kurių ir pagrindinį herojų – Takeši Kovacas. Tai buvęs elitinių pajėgų karys, dalyvavęs pasipriešinime, netekęs mylimosios ir turintis nesuvestų sąskaitų su skriaudikais. Veikėjo išgyvenimai ir drama leidžia lengvai įsijausti į rodomą siužetą. Vis tik viena įdomiausių serialo dalių yra būtent jo distopinis pasaulis ir movų-kamienų sistema.
„Modifikuota anglis“ vyksta pasaulyje, kuriame technologijos gali leisti žmogui tapti beveik nemirtingu ar bent jau gyventi kelis šimtus metų. Ir vis tik šiame pasaulyje klesti besaikis vartojimas, juslių dirginimas ir pojūčių perteklius, apatija, klasinis pasiskirstymas, radikalizavimasis ir sunkiai prieinama sveikatos apsaugos sistema. Be to, sunkiai pasiekiama gyvybės netektis (šiame pasaulyje – nužudymas, pažeidžiant kamieną) tampa tik dar sunkiau pakeliama ir netikėta tiems, kurie pažinojo žmogų.
Retroposūkis
Nepaisant didelio futuristinių serialų populiarumo, naujųjų technologijų tema gali atsispindėti ir retro stiliumi. Nors iš pirmo žvilgsnio retro ir naujosios technologijos skamba nesuderinamai, retrofuturistinė estetika nėra naujas žanras. Kinomanams vienas geriausiai pažįstamų šios stiliaus kūrinių galėtų būti Terry Gilliamo „Brazilija“ (Brazil, 1985).
Ne visai šios estetikos, bet senesnius laikus ir futuristinius proveržius derina didelio pasisekimo sulaukęs „Vakarų pasaulis“ (Westworld, 2016-2022). Seriale pasakojama apie to paties pavadinimo Laukinių Vakarų stiliaus atrakcionų parką, kuriame gyvena androidai. Parką lanko pasiturintys žmonės, kurie ieško nuotykių ir gali parke veikti nevaržomi. Turbūt ties šia vieta jau minėtas teoretikas D. Rushkoffas primintų, jog technologijos atspindi ir skatina blogiausius žmogaus prigimties bruožus.
Iš pradžių „Vakarų pasaulis“ atrodo lyg graži, nekalta pramoga, tačiau lankytojai androidus kankina, žudo, išnaudoja. Elgiamasi taip, kaip galbūt kai kurie elgiasi žaisdami atviros erdvės veiksmo žaidimus. Tik parko atveju lankytojai dalyvauja fiziniu pavidalu, o androidai jaučia ir supranta daug daugiau nei suprogramuotas kompiuterinis veikėjas.
Tuo tarpu tipiškai retrofuturizmą atspindi viena iš „Juodojo veidrodžio“ (Black Mirror, 2011-dabar) antologijos serijų „Barzdukas“ (Bandersnatch, 2017). Tiesa, gali kilti klausimų, ar tai atskiras filmas, ar serialo dalis, mat „Juodojo veidrodžio“ serijos/dalys nėra siejamos bendro siužeto ar veikėjų. Šiame tekste laikomasi „paklausk daugumos“ nuomonės – žmonės „Juodąjį veidrodį“ mini vardindami (ne)mėgstamus serialus, o ne filmus.
„Barzduko“ pavadinimas – nuoroda į knygos „Alisa Stebuklų šalyje“ veikėją. Pagrindinis serialo herojus Stefanas savo dieną pradeda įprastai, tačiau staiga pasijunta it Triušio urvo gilumoje. Tik stebuklų Stefano pasaulyje mažai – veikiau tai nematomas distopinis pasaulis, apie kurį jis nė neįsivaizdavo. Stefaną lydi nemalonūs ir nekontroliuojami įvykiai, kurie sukelia paranoją ir pamažu veda jį iš proto.
Visa tai vyksta serialo žiūrovo rankomis: kas maždaug minutę ekrane atsiranda keli pasirinkimai, iš kurių vieną pasirenka žiūrovai. Taip nulemiami Stefano veiksmai ar aplinka. „Barzdukas“ turi daug variacijų: įmanomas net trilijonas skirtingų filmo peržiūrų, mat net jei atrodo, jog baigėte seriją, ji prasideda iš naujo arba nuo tam tikro etapo. Vis tik egzistuoja vos penkios skirtingos serijos „pabaigos“, o pasirinkimai turi baigtinį variantų sąrašą. Tai palaiko suvokimą, jog visa, kas matoma, tėra fikcija
Abiejų serialų atveju klausiama, kiek toli gali nueiti gali nueiti žmogus/veikėjas/tas, kuris turi laisvą valią; kas yra laisva valia, kiek sąmoningas ir žmogiškas gali būti dirbtinis intelektas ar androidas.
Stefanas, žinoma, nėra androidas. Visos scenos nufilmuotos su tikrais aktoriais, o įvairios pasakojimo versijos yra pasiektos gudraus montažo, audžiant tinklinį pasakojimą, būdu. Tačiau „Barzdukas“ sukurtas taip, jog atrodytų, kad Stefanas reaguoja į žiūrovų pasirinkimus, kartais susierzina ar bando kreiptis tiesiogiai į už jo pasaulio ir ekrano ribų esantį Kažką. Tarp pasirinkimų egzistuoja savižudybės, žmogžudystės ir panašūs variantai, tad tikroviškas interaktyvios serijos pobūdis leidžia bent iš dalies įsivaizduoti save kažkame panašaus į „Vakarų pasaulio“ parką.
Transhumanizmas peržengia ekraną
Dauguma distopinių serialų apie žmogaus ir technologijos santykį savo niūria, apokaliptine aplinka perteikia du dalykus. Visų pirma, distopijoje labiau išryškėja ir yra matomos problemos, kurios egzistuoja jau dabar. Distopinis pasaulis tampa metafora įvairioms socialinės nelygybės problemoms perteikti ir išdiskutuoti.
Antra, tai, kad ir kaip naiviai beskambėtų, yra įspėjimai apie naujųjų technologijų pavojų. Atmetus (kol kas) sunkiau įsivaizduojamas mokslinės fantastikos detales, serialuose minimos tokios temos kaip privatumo stoka, (ne)saugumas, nesusikalbėjimas su kitais, pernelyg didelis įsitraukimas į virtualybę ir kita.
Ar sąžininga apie tai kalbėti, transliuojant serialus per internetines platformas, kurios renka visą įmanomą informaciją apie vartotoją ir skatina besaikį žiūrėjimą (binge watching)? Na, galbūt tos mokslinės fantastikos detalės padeda pamiršti šiuos panašumus.
Šiaip ar taip, serialai dėl savo patogios formos – galima pasileisti namie, bet kada sau norimu laiku, niekam kitam nematant – pradeda eksperimentuoti su metapasakojimu. Interaktyvių serialų sukurta dar labai nedaug, o žiūrovų laisvės daryti įtaką pasakojimui – tik sąlyginė. Tačiau tai įdomi kryptis, kuri ne tik gali pasakoti dar vieną istoriją apie žmonių ir technologijų santykį, tačiau ir pati prisidėti prie šio pasakojimo formavimo.
LKC finansuojamo projekto „Lietuviško kino sklaida internetinėje erdvėje 2022“ tekstas
