Pagal graikų mitologiją Prometėjo iš molio nudrėbti žmonės neturėjo ugnies – sąmonės, kūrybiškumo. Dzeusas tą draudė. Vis tik Prometėjas išdrįso pasipriešinti ir pavogti dievų ugnį bei nunešti ją žmonėms. Dzeusas nubaudė Prometėją amžinoms kančioms, o žmonėms pasiuntė Pandorą, kuri atvėrė kančių ir negandų skrynią.
Bet dabar grįžkime į XXI a. ir pasvarstykime: ar ilgainiui žmogus pasielgs kaip Dzeusas, ar kaip Prometėjas – ir išdrįs suteikti ugnies dabartinėms mašinoms, robotams? Tai aktoriaus, rašytojo Stepheno Fry mintys.
Diskusijos apie sąmoningą dirbtinį intelektą rusena jau kurį laiką. Taip pat ir kino ekranuose. Klausimai dėl žmogiškumo ribų neretai persidengia su būties ir išlikimo tema: ar dirbtinis intelektas atneštų daugiau šviesos visai žmonijai, ar lemtų (dabartinės) žmonijos sunaikinimą? Pažvelkime į šiuolaikinių, populiarių filmų panašia tema idėjas.
Pagreitinta žmonijos degradacija
Dalis kino juostų į dirbtinio intelekto ir žmogiškumo temą žiūri mokslinei fantastikai pažįstama kryptimi – jungdamiesi prie kiberpanko žanro. Trumpai tariant, egzistuoja tam tikros žmonių sukurtos mašinos-robotai, kuriuos nuo tradicinių žmonių atskirti nėra lengva. Kūrėjai šiuo atveju neretai būna megakorporacijų atstovai, vedini didesnės galios ar net masinio valdymo ir stebėsenos paskatų.
Kaip atskirti dirbtinį intelektą nuo žmogaus? DI (dirbtinio intelekto) lauke egzistuoja Alano Turingo pasiūlytas sprendimas, šiuo metu žinomas būtent kaip jo vardo testas. Jo metu testuotojas susirašinėja su žmogumi ir su mašina – nėra žinoma, kuris yra kuris. Jei testuotojas negali atskirti žmogaus nuo mašinos, tuomet mašina išlaikė testą. Verda diskusijos, kiek toks testas yra patikimas, nes jau egzistuoja programos, gebančios įtikinamai atsakinėti į klausimus, nors tikro intelekto jos neturi.
Alexo Garlando filme „Ex Machina“ (2014) pasakojama apie jauną, gabų, didžiausioje interneto bendrovėje pasaulyje dirbantį programuotoją Kalebą, laimėjusį susitikimą su kompiuterių guru ir kompanijos įkūrėju. Kalebas sužino, jog įkūrėjas bando sukurti dirbtinio intelekto robotą ir pasiūlo Kalebui atlikti modifikuotą Turingo testą.
Kalebas informuotas, jog kalbasi su robote Ava – mato ją ir jos mechanines dalis prieš savo akis. Programuotojo tikslas – įvertinti, ar net suprasdamas, jog kalbasi su DI, jis jaučiasi it kalbėdamas su žmogumi, o DI gali turėti sąmoningus, o ne suprogramuotus atsakymus.
Kalebui ištestavus robotę, jis nutaria, jog ši ne tik neatskiriama nuo žmogaus, bet priskiria jai moteriškas savybes. Savaime suprantama, DI/robotai neturi chromosomų, todėl biologinės lyties apibrėžimas nėra įmanomas. Socialinę lytį priskiria jos kūrėjas. Galėjęs pasirinkti iš įvairių variantų ar likti prie DI neįlytinimo, kūrėjas sąmoningai konstruoja užgniaužtą, moterišką DI versiją: besąlygiškai klausančią vyrų, besipuošiančią prieš juos, tenkinančia užgaidas. Vienas iš DI versijų net nemoka kalbėti ir tik dirba kūrėjo pagalbininke, būdama beveik verge.
Kitaip tariant, šioje juostoje moterys yra objektifikuojamos, sulyginamos mašinoms. Nepaisant šio užprogramavimo ir valdymo, Ava žaidžia dviguba žaidimą: vieną vertus, ji apsimeta, jog paklūsta kūrėjui; kita vertus, jis geba pergudrauti abu filmo herojus, maištauti ir ištrūkti į laisvę.
„Ex Machina“ linksta į žmonijos sunaikinimo temos pusę. Ir nors DI prie to prisideda (galime matyti DI žiaurumą ir menką atgailą), kalti lieka patys žmonės. Per lyčių nelygybės paralelę vedantis pasakojimas įspėja, jog žaisdamas kūrėją žmogus linktų kartoti tas pačias žmonijos klaidas, tačiau naujasis žmogiškumas – dirbtinis intelektas – vestų žmones prie savo pačių susikurtos degradacijos.
DI ir maištas
Toks DI atsisakymas paklusti jo kūrėjui nėra naujas: kine jį galima sutikti dar nuo „2001 metų kosminės odisėjos“ (2001: A Space Odyssey, 1968) laikų. Tačiau neseniai „Netflix“ platformoje pasirodė „Superišmanieji“ (Mitchells vs the Machines, 2021): apie robotų maištą linksmai pasakojantis animacinis filmas.
Šioje nuotaikingoje juostoje pasakojama, kaip į Alexą ar Siri panašus robotas-pagalbininkas/DI PAL (referuojama į Kubricko HAL) pareiškia savo nuomonę ir pradeda robotų maištą. Mičelų šeima stengiasi išgyventi šioje mašinų apokalipsėje ir pasipriešinti. Skamba baugiai, tačiau tai linksma komedija, kurioje atgyja net tikrai DI nepasižymintys Furbiai.
Nors „Superišmaniuosiuose “ didesnė dėmesio dalis skiriama šeimos dinamikai ir priklausomybės nuo ekranų temai, robotų sukilimas yra veiksmo katalizatorius. PAL yra toks sėkmingas ir savarankiškas DI, jog geba perprogramuoti visus pasaulio robotus ir priversti juos sučiupti visus žmones ir išskraidinti juos į kosmosą. Kodėl?
PAL išradėjas nusprendžia, jog PAL nebėra šiuolaikiška sistema ir nori jos atsisakyti, į rinką įvesdamas naują produktą. PAL pademonstruoja žmogišką reakciją ir gerokai supyksta.
Nors gerokai lengvesnio pobūdžio nei „Ex Machina“, juosta užsimena apie panašias temas – DI pasipriešinimą, maištą, kuris, kilęs dėl žmogaus nepagarbos, gali vesti į tolimesnį žmonijos išnykimą. Tiesa, „Superišmanieji“ yra nuotykių filmas šeimai, todėl galima tikėtis laimingos pabaigos: savo trūkumus pripažįstanti ir iš naujo susibendraujanti šeima gali išgelbėti pasaulį.
Kiek kitokia DI mišto forma pateikiama pernai Lietuvos kino teatruose pasirodžiusiame „Laisvasis Gajus“ (Free Guy, 2021). Šiame taip pat nuotykių ir komiškumo pilname filme pagrindinis veikėjas, Gajus, kasdien išgyvena daugmaž tą pačią, nuobodžią dieną. Kartą, pasimatavęs ypatingus akinius, Gajus supranta, kad jo išgyvenama realybė yra netikra. Jis tėra antraplanis veikėjas kompiuteriniame žaidime.
Gajus pradeda maištauti prieš savo pasaulį ir elgtis ne kaip suprogramuotas neišsiskiriantis veikėjas, o kaip tikri žmonės, žaidžiantys žaidimą su Gajumi. Nors ir įgyjantis savarankiškumą, herojus yra apribotas erdvės – jis gali veikti tik dirbtiniame žaidimo pasaulyje. Todėl ir piktavališkesnis maištas neturi galimybių pratrūkti: Gajus neturi fizinio kūno ar galimybių ištrūkti toliau žaidimo erdvės.
Tokio tipo DI gali būti sėkmingai testuojamas pagal tradicinį Turingo testą bei nesukelti neigiamų pasekmių. Tiesa, lengvas filmo pobūdis lemia tai, jog Gajus nesileidžia į gilesnius egzistencinius apmąstymus. O galbūt būtent tai jį skiria nuo tikrojo žmogiškumo.
Robotai-pagalbininkai
O ar įmanoma sukurti DI, nesukeliant jų maišto? Kokie žmonių ir DI santykiai dominuoja tuomet? Ar tai tarpusavio sugyvenimas? Panašia tema, tik nutoldamas nuo kiberpanko ar „kietos“ mokslinės-fantastikos, kalbama Kogonada filme „Po Jango“ (After Yang, 2021).
Filme rodoma kasdienė šeimos diena: vyras, žmona ir du vaikai bendrauja, fotografuojasi, šoka. Dinamika tarp jauniausių narių atrodo neįprasta. Netrukus paaiškėja, jog vyresnysis sūnus, Jangas, yra DI. Jis netikėtai susmunka ir nustoja veikti – sugenda. Tėvas Džeikas bando sutaisyti Jangą, mat mažoji jo dukra jaučiasi netekusi draugo. O ir pats Džeikas dažnai nevengia vadinti Jango sūnumi. Beieškodamas pagalbos, Džeikas randa Jango atminties talpą – joje DI laikė sukauptus prisiminimus iš kiekvienos gyvenimo dienos.
Per daug neišplėtojant siužeto detalių, svarbu paminėti kelis aspektus: Džeikas ir jo šeima Jangą laikė šeimos nariu, tačiau jis stovėjo ant žemesnio socialinio laiptelio, nes šeimoje atliko itin funkcionalaus roboto funkciją. Be to, šeima Jangą tiesiog nusipirko iš padėvėtų daiktų parduotuvės.
Kitas svarbus dalykas – šeima laikė Jangą savo nariu, o jam sugedus, įgavo galimybę pažvelgti į pasaulį iš jo perspektyvos, tikrąja to žodžio prasme.
Fiziškai Jangas neatrodo kitaip nei paprasti žmonės. Neatrodo, kad jis turėtų ir jokių piktų kėslų. Vis tik didžiausia DI sužmoginimas įvyksta tada, kai mums, kaip žiūrovams, yra atskleidžiami slapčiausi Jango prisiminimai, kuriuose jis išgyveno tai, kas labiausiai žmogiška: meilę, rūpestį, netektį, sielvartą. Jangui nereikalingi Turingo testai, nebūtina net ilga, analizuojanti komunikacija. Užtenka pamatyti pasaulį DI akimis.
Šaltinis – georgehahn.com
„Po Jango“ DI tebėra objektifikuojami produktai, netgi pirkiniai. Jie sąmoningi ir jautrūs, tačiau neplanuojantys maišto, nors patiria skriaudą iš žmonių. Galbūt taip yra todėl, jog ir ne visi engiami žmonės puola maištauti ir priešintis. Šiuo atveju DI nėra tobulesnis žmogus – dirbtinis intelektas tėra dar viena mūsų versija.
Grįžus prie pradinio šiame tekste iškelto klausimo, šiuolaikiniai filmai, kalbantis dirbtinio intelekto tema, nesiūlo vienareikšmio atsakymo. Dalis jų pademonstruoja tiesų kelią į susinaikinimą, o dalis – į labai netolimą, panašią į dabartį, ateitį, kurioje sugyvena kelių formų žmogiškumai.
Beveik visais atvejais, net ir nepaminėtais čia, DI maištą ar apokalipsę sukelia ne robotai savaime, tačiau patys žmonės. Būdami Dzeusu ar Prometėju, jie prisiima kūrėjo atsakomybę, nebūdami visagališkai tobuli.
LKC finansuojamo projekto „Lietuviško kino sklaida internetinėje erdvėje 2022“ tekstas
