fbpx
Kino gidas

„Kino pavasaris“. „Hannah Arendt“ – apie individualybę, svetimą tarp savų

Kadras iš filmo „Hannah Arendt“  Festivalio „Kino pavasaris“ archyvas
Kadras iš filmo „Hannah Arendt“
Festivalio „Kino pavasaris“ archyvas

Vienas iš nemaloniausių jausmų, galinčių netikėtai užklupti, yra tas, kai tavo bendražygiai ir bendražygės nuo tavęs nusisuka. Arba kai akivaizdus genialumas būna pasmerktas, nes novatoriška mintis netelpa į laikotrapio standartus. Apie tai Margarethės von Trottos režisuota biografinė drama „Hannah Arendt“.

Hannah Arendt (1906–1975) – tai viena įtakingiausių XX a. politikos filosofijos asmenybių.

Žymiausi jos veikalai – „Totalitarizmo ištakos“ (The Origins of Totalitarianism, 1951), kurioje autorė aprašo ir analizuoja nacizmo ir stalinizmo režimus, bei „Žmogaus būklė“ (The Human Condition, 1958), kurioje aptariama istorinė žmogaus būklės raida nuo antikinės Graikijos iki moderniosios Europos laikų.

Biografinė drama „Hannah Arendt“ – apie tai, kaip H. Arendt pasisiūlė leidiniui „The New Yorker“ rašyti apie nacio adolfo eichmanno (taip, mažosiomis rašau tikslingai!) teismą Jeruzalėje. Pagrindinis konfliktas kyla tarp dviejų skirtingų interpretacijų: tarp to, ką ir kaip suprato H. Arendt, ir to, ką ir kaip suprato visuomenė.

„Hannah Arendt“ sudaro veikiau dokumentinio, nors ir su idealistiniais elementais filmo įspūdį. Nuosekliai plėtojama pačios asmenybės gyvenimo ir mąstymo, kūrimo istorija, kuriai perteikti pasirinktos estetiškos, bet ne itin išskirtinės priemonės, pernelyg nesileidžiant į meninius ieškojimus. Kas šiuo atveju jokiu būdu nėra minusas, veikiau kaip tik priešingai, kadangi pasakojimas pats savaime yra sudėtingas, o idėjos – vertos rimtesnės analizės. Kita vertus, net jeigu kreipiame dėmesį tik į turinį, dėl ryškesnės dinamikos trūkumo, filmas tarsi praranda ritmą, nes, atrodo, dažnai paprasčiausiai lauki to, kas ir taip aišku, kad turi būti. Iš kitos pusės žvelgiant, ar aš ką tik iškritikavau, kad nusikaltimai žmonijai nėra pateikti meniškai? Jau nekalbant apie tai, kad Hannahos Arendt asmenybė itin verta dėmesio, o filmas „Hannah Arendt“ yra privalomas visiems ir visoms, iki šiol bekliedintiems (–ioms) apie svastiką kaip apie baltų ženklą. Dar asmeniškai dedikuočiau tiems ir toms, kurie ir kurios ypač vertina taisykles bei propaguoja besąlygišką ir aklą jų vykdymą. O paskui dar didžiuojasi tuo.

Dar galite pamatyti:  2013-03-27 21:45 — Kaunas – k/c „Forum Cinemas”, 2 salė

Komentarai