Fotografei Francescai Woodman buvo vos 22-eji, kuomet ji nusprendė nutraukti savo gyvenimą šuoliu nuo Manheteno stogo. Merginą kamavo depresija, savo vietos neradimas tuometinėje Niujorko fotografijos industrijoje. Kaip nutinka daugeliui menininkų, milžiniško pripažinimo merginos fotografijos susilaukė būtent po jos mirties. Lemtingas šuolis apipynė jos konceptualias nuogų autoportretų fotografijas dar didesne mistikos juosta, kurią į dienos šviesą ypač aktyviai nešė merginos tėvai – garsūs menininkai Betty ir Georgas Woodmanai.
1981 metais nusižudžiusios fotografės darbai ant rožinių sienų eksponuojami Amsterdamo fotografijos muziejuje FOAM, parodoje „On Being an Angel“, kurioje lankytojų netrūko ir paprastą trečiadienio popietę. Ne tik pavieniai, bet ir meno mokyklų mokiniai, kuriems F.Woodman darbai – puiki konceptualizmo pamoka. Apnuoginti Francescos kūriniai nugulė į ne vieną storą albumą, parodų katalogus, o 2010 metais pasirodęs dokumentinis filmas „The Woodmans“ atskleidė vidines Francescos šeimos istorijas.
Įdomiausia iš istorijų – kaip ambicingų menininkų šeimoje išaugusią Francescą žlugdė laimingos tėvų santuokos ir meninio pripažinimo pavyzdys. „The Woodmans“ premjeroje nei vienas iš Woodmanų nedalyvavo, šis žingsnis tik dar labiau paaštrino klausimą – koks buvo tikrasis Francescos ir jos tėvų santykis? Ir ar gali būti, jog ambicingiems menininkams skaudu, jog jų dukra šiuo metu yra didesnė žvaigždė nei jie?
Režisieriaus C. Scott Williso dokumentinis filmas „The Woodmans“ nėra tipinis dramatiškai savo gyvenimą nutraukusių menininkų istorijas pasakojantis filmas. Nors iš pirmo žvilgsnio gali būti keista, kodėl režisierius nesukūrė filmo vien apie Francescą, pažiūrėjus pirmą „The Woodmans“ dalį tampa aišku.
Jaunosios fotografės gyvenimas ir drama buvo glaudžiai susijusi su jų tėvų pasauliu. Betty Woodman – viena svarbiausių šiuolaikinių skulptorių, dirbanti išskirtinai su keramika. Georgas Woodmanas – garsus tapytojas, fotografas. Francescos brolis Charlesas – inžinierius, tad filme figūruoja tik kaip prisiminimų pasakotojas. Tėvų pasakojimai apie dukros bei jų pačių kūrybą puikiai iliustruoja visų didžių menininkų ambicijas būti patiems gariausiems ir garsiausiems. Francescos fotografijos jiems nebuvo savaime vertingos kaip stiprūs meno kūriniai, tokiais patapo po dukros savižudybės. Po dukros mirties tėvai išleido jos fotografijų knygą, padėjo organizuoti parodas. Paradoksalu, tačiau Francesca tapo daug garsesnė už tėvus, šis faktas stipriai jaučiamas visoje filmo atmosferoje.
Grįžtant prie pačios Francescos fotografijų, jos buvo tarsi dienoraštis, kuriame ji išliejo savo skausmingą pasaulį bei depresiją. Kaip pagrindinį fotografijų objektą mergina pasirinko savo nuogą kūną, kurį nuo 16 metų perteikė įvairiais pavidalais. Jos kūnas kontrastuoja su šaltais, bejausmiais aplinkos pavidalais, yra žalojamas segtukų, lipnių juostų. Be fotografinio, Francesca mums paliko ir tikrą dienoraštį, kurio citatas galima girdėti dokumentiniame filme. „The Woodmans“ papildytas archyviniais merginos darytais video kadrais, kuriuose užfiksuotas jos kūrybos procesas.
„The Woodmans“ – pats savaime vertingas kaip meno kūrinys, keliantis daugiau klausimų, nei atsakymų. Įdomiausias klausimas man, kodėl menas Woodmanams visada buvo svarbiau nei vaikai? Filmą verta pamatyti visiems, besidomintiems menu ar jame gyvenantiems.
