Festivalio „Kino pavasaris“ archyvas
Ką Turkijoje išgyvena merginos, tampančios moterimis? Turkų režisierė Deniz Gamze Ergüven savo debiutiniame filme „Mustangės“ („Mustang“, 2015) vakariečio akims atidengia konservatyvios ir religingos Turkijos visuomenės dalies moters sampratą.
Prancūzijoje užaugusi kino kūrėja žvelgia kritiškai į vis dar vykstančias suplanuotas vedybas ankstyvame amžiuje ir moters laisvę apribojančias normas ir tradicijas. Nepaisant to, filmo temos – brendimas, nepriklausomybė ir pasipriešinimas – universalios, todėl suprantamos ir įdomios daugeliui.
Juostos siužetas vystosi vasarą, kur atostogas Juodosios jūros pakrantės miestelyje leidžia 5 našlaitės seserys. Labai greitai paaiškėja, kad ši vasara pakeis visų merginų gyvenimą. Tai, kas vyksta toliau, taikliausiai apibūdina pagrindinės veikėjos, jauniausios iš seserų, Lalės frazė, jog namai virto „žmonų fabriku”.
Filmo nuotaika svyruoja lyg svarstyklės: jaunatvišką džiugesį ir juokelius nusverinėja liūdesys dėl nesuprantamų draudimų bei kaltinimų, o vėliau ir prievolių. Režisierės sukurti gyvi ir organiški charakteriai, kuriuos įkūnijo jaunos ir nepatyrusios aktorės, yra savarankiški, mat kiekviena iš seserų skirtingose situacijose elgiasi savaip, tačiau tuo pačiu juntamas stiprus tarpusavio ryšys.
Be abejonės, „Mustangių“ siužetas turi panašumų su Sofios Coppolos 1999-ųjų ekranizacija „Jaunosios savižudės“, todėl D. G. Erguven darbui ne veltui prilipinta ši etiketė. Tačiau turkų autorės darbą vadinti kopija nederėtų – juosta turi tvirtą ir aktualų socialinį pagrindą, vyksta „čia ir dabar“, o pasakojimas sklinda vienos iš mergaičių, Lalės, lūpomis, priešingai nei anksčiau pasirodžiusiame S. Coppolos filme, kur apie Lisbon seseris iš prisiminimų pasakoja vyras.
Filmo paraštėse lieka daugiau temų: seksualinis nepilnamečių išnaudojimas, skaistybės tema, lytinio švietimo trūkumas, mažo miestelio kasdienybė.
Apžvalgos autorė: Auksė Podolskytė
