Kūrėjų archyvas
„Tikėjimą praradę žmonių kiautai, svyrinėjantys grindiniu it klajokliai karštligės apimtoje šalyje. Galiausiai atsivėręs visa ko trapumas. Senos nerimą keliančios problemos, išsisklaidžiusios tuštumoje ir naktyje.”
– Cormac McCarthy
Filmas “The Road” (John Hillcoat, 2009) slegia savo aplinka ir vaizduojamu pasauliu. Tai apokaliptinis kelio filmas, kuriame visas veiksmas vyksta kelyje. Sunku filmą priskirti mokslinės fantastikos žanrui, nes mokslinių paaiškinimų jame nėra, bet filme taip pat nėra ir zombių, mutantų ar išgalvotų būtybių. Yra tik du bevardžiai asmenys – tėvas (akt. Viggo Mortensen) ir jo vaikas – jie, lyg paskutinės žmogiškojo pasaulio liekanos plūduriuoja pasaulio pakraštyje. Užmirštame, apleistame, nenaudojamame ir nereikalingame. Dvi sielos, nešančios ugnį, keliauja per pasaulį. Jų tikslas – jūra, ta begalinė platybė, kuri Žmogų baugina savo gelmėmis. Jūroje pėdos netenka savo paskirties, jūroje kelių nėra, tad iš tikrųjų argi tai ne puikus kelionės ir gyvenimo pabaigos tikslas?
Kelias lyg gyvenimo metafora į niekur, į nežinomybę, kelias į mirtį. Keliaujant sutinkami žmonės, palieka keliautojų sielose žymes, leidžia palyginti blogąjį ir gerąjį žemės ir žmogaus santykio pradą. Ką reiškia nešti širdyje ugnį, kai ateina suvokimas, kad pasaulyje daugiau neliko nieko, ką ta ugnimi būtų galima uždegti? Kaip žinoti, kad likai vienas? Ar pakanka tos graužaties, to naikinančio ilgesio ir aklinos tamsos, to vienatvės ir praradimo jausmo? O kaip visose nelaimėse šaukiamas Dievas? Ar Jis tai žino, ar jis tai leidžia?
Jei Dievas ir kalba, tai vaikas yra jo kalba. Filme vyrui Dievas yra jo sūnus. Tas paskutinis ir vienintelis, kuriam dar norisi melstis ir kurį norisi išgelbėti. Kai nieko vertingo nebelieka, kai daiktai nebetenka prasmės, norisi tik tikrumo, norisi tikrojo Dievo. Kas artima, kas teikia viltį ir paguodą, kas gailestingas ir atleidžiantis. Žmogus. Tikėti žmogumi šis filmas skatina. Tas raginimas dar tikresnis Cormac McCarthy apsakyme, kuris panašėja į bibliją žmogiškumui ir skaitant kokias baisybes ir kokį grožį gali sukurti žmogus, darosi bauginančiai ramu.
Nuostabūs aktoriai. Tobulai parinktas vyras ir moteris. Puikiai perteikta apsakymo nuotaika ir pagrindinė mintis.