Apie „Sesės“ bendrybėmis postringauti turbūt nėra didelio reikalo. Filmas ne kartą ir ne vienoje vietoje yra apkalbėtas, pristatytas, įskaitant ir, kaip visada, labai svarbias įvairių pramogų pasaulio žvaigždžių nuomones. Kai tai daro ir nei per kur su kinu nesusiję viešieji veikėjai, supranti, kad lietuviško kino padangėje nutiko tikras įvykis.
Toks turbūt tas tarptautinių festivalių apdovanojimų magnetizmas. Lauryno Bareišos naujausias filmas tikrai gali tokiais pasigirti. Netrukdo ir tai, kad filmo siužetas įtraukia gana artima, gyvenimiška tematika. Dviejų seserų – Ernestos (Gelminė Glemžaitė) ir Justės (Agnė Kaktaitė) – šeimos su vyrais ir vaikais išvyksta į sodybą prie ežero. Ir tada įvyksta ne vienas įvykis, pakeisiantis visų išvykoje dalyvaujančiųjų gyvenimus iš esmės.
Savaitgalis kažkur lietuviškoje sodyboje, dviejų sesių (o taip pat ir mamų) santykių ekspozicija, (savo galvoje) viską už visus geriau išmanantis švogeris. Ir žinoma iš to kylantis nuolatinis „matavimasis“ vienas prieš kitą bandant parodyti, kuri(s) yra geresnis ar geresnė, virstantis pasyviai agresyviu irzuliu. Tik vardink ir vardink. Kam nėra buvę.
Gal tik MMA (mišrių kovos menų) kovotojo archetipas, per kurį reiškiamas vienas pagrindinių filmo veikėjų Lukas (Paulius Markevičius), kiek rėžia akį visame tame lietuviškos autentikos kontekste. Tačiau ir tokį pasirinkimą galima suprasti – pastaraisiais metais MMA tapo populiaria kliše konkurencingumo ir nepasidavimo temoms. Bent viena iš jų yra aktuali ir „Sesėms“. O pagarba ir P. Markevičiui už discipliną ir gerą rezultatą, matomą ekrane.
„Sesių“ filmo tonas ir tėkmė stebėtinai gerai primena praėjusią L. Bareišos juostą „Piligrimai“. Ir ne tik dėl aktoriaus Giedriaus Kielos sugrįžimo, šįkart Justės vyro Tomo vaidmenyje. Greičiausiai galima teigti, jog „Sesės“ įtvirtina L. Bareišos kaip kino kūrėjo braižą, kurį buvo galima užčiuopti ir pirmajame jo pilnametražiame filme.
Pastarąjį knieti apibrėžti dviem pagrindiniais bruožais. Visų pirma, tam tikros paslapties ir/ar mįslės pojūtis. Žiūrovas, kaip ir „Piligrimų“ atveju, atsiduria situacijoje su daug klausimų ne tik apie filme rodomos ir numanomus įvykius, tačiau ir veikėjų charakterius. Per dialogą amerikietišku stiliumi čia žiūrovui nėra į galvą grūdamos personažų motyvacijos, mintys, veikimo logiką. Tai atlieka judesiai, žvilgsniai ir, tipiškai lietuviškai kinematografijai, tylos akimirkos. Negalima teigti, jog šitai nepaveiku.
Antrasis išnyrančio L. Bareišos „braižo“ bruožas – žaidimas su kinu kaip su laiko reprezentacijos medija. Tiesiogiai ir netiesiogiai yra šokinėjama siužeto laiko linijoje, taip tik sustiprinant intrigos momentus. Tai niekada nenukeliauja į Christopherio Nolano savimylos prerijas, tačiau atlieka savo funkciją, neapkraunant žiūrovo grynai technine užduotimi bandyti susidėlioti, kas, po velnių, filmo metu atsitiko. „Sesės“ (kaip, beje, ir „Piligrimai“) savu žaidimu laike palieka klausimų, tačiau šie yra prasmingesni, nei scenų eigos piešimas ant popieriaus lapo.
Galutinis viso to rezultatas – juosta, kurioje „Sesės“ aplanko daug jau „Piligrimų“ praskleistų vietų. Tik geriau, stipriau ir paveikiau. Tiems, kam „Piligrimai“ atrodė kiek neišbaigti, nuomonė turbūt nepasikeis (čia irgi yra scenų, kurios, atrodo, ne visada kažkur nuveda), tačiau „Sesės“ be jokios abejonės yra dar vienas kokybiškas ir džiuginantis lietuviško kino pavyzdys.
L. Bareišos kino piligrimystė tęsiasi. Meluotų tas, kuris sakytų, kad nėra įdomu, į kokį keliuką jis pasuks savo kitu darbu.
LKC finansuojamo projekto „Lietuviško kino sklaida internetinėje erdvėje 2024“ tekstas
