Sukurta ChatGPT
Cenzūros reikšmė kinematografiniams kūriniams XXI amžiuje yra nepalyginamai mažesnė, nei ji buvo prieš kelis dešimtmečius. Ir beveik nelyginama su situacija, buvusia prieš beveik šimtmetį, kai daugumoje šalių (tarp jų ir JAV) kinas nebuvo laikomas meno forma ir todėl įstatymai, ginantys žodžio laisvę, nebuvo taikomi šiai meno sričiai. Kadangi kinas beveik iš karto nuo jo gimimo buvo laikomas išties galingu propagandiniu įrankiu, beveik visos valstybės ėmėsi ieškoti sprendimų, kaip geriausiai kontroliuoti jo turinį ne tik siekdamos valdyti politinės minties sklaidą, tačiau taip pat prižiūrėti, kad būtų laikomasi konservatyvių moralinių vertybių. Šių norų rezultatas – nacionaliniai cenzūros aparatai. O jų funkcija – labai griežtai reguliuoti, ką kino kūrėjai gali rodyti visuomenei.
Pirmoje dvidešimto amžiaus pusėje cezūros aparato galia kino kūrėjams buvo absoliuti ir nekvestionuojama. Nemažai kino tyrėjų bei istorikų yra užfiksavę, kad tokių šalių kaip JAV kino kūrėjai taip sėkmingai adaptavo savo kūrybą pagal cenzūros nurodymus, kad ši tik ypač retais atvejais užkliūdavo cenzoriams.
Žinoma, reikia pastebėti, kad šis prisitaikymas nebuvo iš gero gyvenimo – bet koks kino kūrėjų pasipriešinimas išsaukdavo greitą ir griežtą bausmę. Būtina pabrėžti, cenzūra turėjo galią atimti iš kino kūrėjų galimybę dirbti pagal profesiją. Taigi, jos galia bei pasiryžimas susidoroti su jiems neįtikusiais kino kūrėjais iš esmės nesiskyrė tarp demokratinių bei diktatoriškų šalių.
Kino literatūroje išsamiausiai aprašyta yra JAV situacija. Todėl ja truputi plačiau ir apžvelgsime šiame tekste. 1915 metais JAV aukščiausias teismas nusprendė, kad kino kūriniai yra vienareikšmiškai komercinė veikla, todėl jie neturi teisės pretenduoti į meno statusą. O tai reiškia, kad jie nėra apsaugomi remiantis žodžio laisvės principu. Todėl 1922 metais suformuojama kino kūrėjų asociacija, kuri imasi inciatyvos reguliuoti, ką gi galima būtų rodyti kino juostose.
Šio judėjimo idėjiniu vadu tapo Willas H. Haysas, kuris greitai pateikė sąrašą nurodymų, kurių turėtų laikytis visi JAV kino kūrėjai. Šis kodas vėliau pradedamas vadinti Hayso kodu. Tiesa, pats kodas dar turėjo gerokai pakovoti, kad taptų norma, bet dėl JAV vykusių socialinių procesų, cenzūros institucijos idėją palaikė visuomenė ir 1934 metais susiformavo institucija, kuri turėjo galią priversti kino kūrėjus laikytis dorovės nurodymų.
Šio kodo esminiai deklaruojami principai buvo tokie: „Neturėtų būti kuriamas joks kino produktas, kuris žemintų jį žiūrinčiųjų moralės standartus. Todėl žiūrovų empatija niekada neturėtų būti nukreipta į nusikaltimo, piktadarysčių, blogio ar nuodėmės pusę.“; „Turi būti pateikiami teisingi gyvenimo standartai, laikantis tik dramos ir pramogų reikalavimų.“; ir „Įstatymas, prigimtinis ar žmogiškas, negali būti išjuokiamas, o jo pažeidimas negali būti skatinamas užuojautos.“.
Sukurta Copilot
Taigi šie principai, kurie gyvavo JAV iki 1968 metų, iš esmės reikalavo, kad visi kino kūriniai vaizduotų tik tokį personažų elgesį, kuris atitiktų dorovingo piliečio pasaulėžiūrą. O tai reiškė, kad ekrane negalima buvo matyti jokių atvirų meilės apraiškų (netgi aistringo bučinio). Apie seksą negalima buvo net užsiminti. Net jei istorija sukosi apie meilės trikampį, kuriame vienas personažas yra susituokęs, – griežtai buvo draudžiama šeimos institutą pateikti neigiamai.
Blogiukai ir įvairaus plauko nusikaltėliai turėjo būti lengvai identifikuojami, ir niekada nepateikiami taip, kad sukeltų žiūrovų simpatiją. Homoseksualai iš esmės neegzistavo kino ekrane (išimtis galėjo būti suteikiama tik, jei tai būdavo blogiukas). Beje, griežtai negalima buvo rodyti jokių narkotikų, prostitucijos bei kitų nedorovingų veiklų. Kaip, pavyzdžiui, tarprasinių santykių. Kaip matyti, šis kodas neleido papasakoti labai plataus spektro istorijų.
Kino cenzūros institucijos gniaužtai atsileido septinto dešimtmečio pabaigoje, dėl gan įdomios priežasties – konkurencijos. Tarptautinės kino bei TV konkurencijos. Po Antrojo pasaulinio karo JAV piliečiai turėjo progos susipažinti su užsienio TV serialais bei kinu, kurie, tuo metu buvo gerokai liberalesnis už sukurtus JAV.
Užsienyje sukurtas turinys, kurio techniškai neturėjo teisės varžyti JAV kino cenzūra, buvo tiek atviresnis, kontroversiškesnis ir populiaresnis, jog jis tuo pačiu metu sugebėjo iššaukti susirūpinimą tiek dėl suvaržytų JAV kino kūrėjų teisių, tiek dėl nesąžiningos komercinės konkurencijos.
Netikėtai atsiradęs spaudimas privertė peržiūrėti Aukščiausiojo teismo sprendimą, teigiantį, kad kinas nėra menas. Vėliau prasidėjo domino efektas, kuris lėmė, kad cenzūros aparatas vis dar būdamas politiškai ir doroviškai motyvuotas, veiklą vykdytų vadovaujantis amžiaus kriterijumi. Bet apie tai kitame straipsnyje.
Svarbu pabrėžti, kad tai, jog (lyginant su JAV) kitų šalių filmai atrodė ženkliai laisvesni, nereiškė, kad jose nebuvo cenzūros institucijų. Tiesiog kiekvienos šalies cenzūra skirtingai vertindavo, kas yra dorovinga bei politiškai priimtina, ir kas – griežtai ne. Šiuo atžvilgiu galima paminėti labai skirtingą ir įvairų nuogumo vaizdavimo supratimą. Iškart būtina pabrėžti, kad skirtumas tarp erotikos (t. y. meno žanro) ir pornografijos (t. y. turinio, skirto labai „siauriam tikslui“) ir šiandien vis dar yra diskutuotinas ir labai neaiškiai apibrėžtas.
Skirtingose šalyse buvo priimtos nerašytos taisyklės, kas leidžiama rodyti, o kas – griežtai ne. Nors apie tai bus kalbama atskirame straipsnyje, šiame tekste noriu trumpai paminėti, kad Vakarų visuomenėje nusistovėjusi tradicija netoleruoti nuogo vyro kūno (ir ženkliai atlaidžiau vertinti nuogą moters kūną) kilo dėl to, kad buvo tikima, jog moteris paprasčiausiai neturi intelektinių sugebėjimų susivaldyti, jei ekrane pasirodytų nuogas vyras.
Įdomu pastebėti, kad cenzūros situacija Sovietų Sąjungoje (bei jos satelitinėse šalyse) nelabai skyrėsi nuo JAV. Tačiau skirtinai nei JAV, kur cenzūros aparatas prižiūrėjo tik platinimą bei rodymą, Sovietų Sąjungoje cenzoriai turėjo galią priimti sprendimus dar pačioje idėjos vystymo pradžioje. Taip buvo dėl to, kad Sovietų Sąjungoje kino projektų finansavimą buvo galima gauti tik iš vieno šaltinio – valstybės. Todėl sovietinis cenzūros aparatas turėjo absoliučią galią prižiūrėti, kad jokiame etape nepraslystų jokios „politiškai neteisingos“ mintys.
Atskirai verta paminėti, kad cenzūros aparatai istoriškai buvo stipriausi Antrojo pasaulinio karo metu – kai valstybė visos informacijos kontroliavimą laikė gyvybiškai svarbiu uždaviniu. Po karo visose demokratiškuose šalyse cenzūros aparatai palaipsniui prarado savo turėtą galią.
Tai nutiko dėl kelių priežasčių – išsikovotos teisės (pavyzdžiui, moterų teisė balsuoti ar afroamerikiečių teisių sulyginimas), liberalėjančios vertybinės nuotaikos (nemažai tyrimų rodo, kaip palaipsniui keitėsi požiūris į nesantuokinius lytinius santykius), ar net naujos politinio pobūdžio vertybinės pasaulėžiūros (pavyzdžiui, pornografijos legalizavimą lėmė nauja visuomenės pozicija, kuri reikalavo, jog vyriausybė nesikištų į jų miegamuosius).
Žinoma, cenzūros institucijos laikinai sustiprėdavo prasidėjus neramumams. Tačiau kino cenzūros kaip reiškinio istorija yra apie tai, kaip demokratinės visuomenės lėtai, bet užtikrintai atima galią iš institucijos, kurios pirma ir svarbiausia funkcija, – nurodyti, ką kiti turi manyti ir daryti. Kitaip sakant, tokia institucija negali sėkmingai gyvuoti visuomenėje, kuri vertina minties bei žodžio laisvę.
LKC finansuojamo projekto „Senojo ir naujojo lietuviško bei pasaulinio kino refleksija internete 2025“ tekstas
