Festivalio „Kreivės“ archyvas
Vilniaus queer festivalis „Kreivės“ šiemet vyksta 12-ąjį kartą. Jau tradicine tapusią trumpametražių filmų konkursinę programą „Trumpikės“ šiemet sudaro net keturi blokai (pernai buvo trys blokai, keturiolika filmų) – iš viso 19-ka filmų. Kaip jau įprasta, blokai gana įvairūs, o temų ir prieinamumo prasme turėtų patikti daugeliui. Gausybės trumpametražių filmų tampa nebeįmanoma apžvelgti atskirai, todėl toliau rasite tai, kas programų dalyse labiausiai išsiskyrė.
Vienas iš blokų – „Kempas“ atstovauja kempo (camp) žanrą, kuris festivalyje pristatomas ir kiek plačiau, todėl nejučia galima laikyti šiuos trumpametražius filmus kaip svarbiausius pamatyti, jeigu reikėtų rinktis tik vieną iš programos dalių.
Jame esantis „Vandens sportas“ (Water Sports, 2024) – turbūt labiausiai eksperimentinis ir išsiskiriantis visų „Trumpikių“ filmas. Du įsimylėję filipiniečiai siekia artumo ir bando išgyventi sausros katastrofą – tuo siužetas, ko gero, ir apsiriboja. Filmas sudarytas iš ganėtinai padrikų, tačiau stilistika artimų kadrų, kurie gali paerzinti tradicinio, naratyvinio kino gerbėjus, tačiau bet kuriuo atveju, negalima paneigti – savitą atmosferą tikrai sukuria. Tai daugiau potyris negu filmas, puikiai derantis kempo žanro programos dalyje.
Festivalio „Kreivės“ archyvas
Likę filmai paprastesni, gana juokingi (gerąja prasme). Pavyzdžiui, „Lyties atskleidimas“ (Gender Reveal, 2024) puikiai šaržuoja absurdiškus besilaukiančių tėvų vaiko lyties atskleidimo vakarėlius, o australų „Mirk, homofobe, mirk“ (Die Bully Die, 2024) pasiūlo situacinės komedijos pasakojimą, apie su vaikystės trauma bandantį susigyventi vyrą. Abu trumpametražiai juokiasi iš savo herojų, antagonistų bei viena koja žengia į siaubo filmų žanrą.
Festivalio „Kreivės“ archyvas
Kitas iš blokų, „Artimas kontaktas“, apjungia santykių ir artimų žmonių paieškas, kas jie bebūtų – mylimieji, draugai, tėvai ar tiesiog žmonės, išgyvenantys kažką panašaus, kaip ir tu pati/pats. Į šių filmų sąrašą pakliūna ir vienas jautriausių visos programos filmų – „Purvas po mano langu“ (Sous ma fenêtre, la boue, 2025). Jame pasakojama apie paauglę Emą, kurios mamos išsiskyrusios. Emai pykstasi su mama, su kuria gyvena, ir visas viltis deda į kitą mamą, kuri, deja, negali būti su savo dukra. Situacija komplikuotesnė negu tik išsiskyrę tėvai, tačiau svarbiausia čia – trumpas, bet paveikus pasakojimas iš paauglės perspektyvos. Apie prarastus santykius kalbama ir filme „Pasimetusios širdys“ (Coeurs Perdus, 2024). Paskutiniame praėjusio amžiaus dešimtmetyje net ir Paryžiuje susirasti tos pačios lyties partnerį, ypač jei esi drovus, o toks yra herojus laborantas Žiuljenas, nėra paprasta. Vis tik Žiuljenus susipažįsta su žaviu vaikinu Kristofu, tačiau neskiria jam daug dėmesio. Kristofui netikėtai mirus, Žiuljenas pradeda jausti kaltę dėl savo elgesio, tačiau galiausiai istorija pakrypsta netikėta (akylesniems gal ir tikėta) linkme, o idealizuotos meilės portretas nublanksta.
Festivalio „Kreivės“ archyvas
Tuo tarpu blokas „Geismai“ vietoje jautrių temų renkasi romantines pažintis, kūniškumą ir kartais tai daro labai iššaukiančiai. „Neįveikiama vasara“ (Un invincible été, 2024) balansuoja ties išnaudojimo riba: šešiolikmetis Klementas susirašinėja su 24-erių Naeliu (amžiaus skirtumas tarp aktorių atrodo dar didesnis). Niekada santykių neturėjęs Klementas apsimeta esąs vyresnis ir bando prikalbinti Naelį, rodydamas jam savo (tėvų) vasarnamį ir baseiną. Nors ir erzinantis dėl balansavimo ties legalumo riba, filmas jos neperžengia ir gana neblogai atspindi nebrandaus, hormonų valdomo paauglio sąmonę. Tuo tarpu „Motina – nusidėjėlė iš prigimties“ (Madar Gonahkare Tabiist, 2024) yra viena tų juostų, kurias norėtųsi atmatyti. Iš kelių ilgų scenų susidedantis filmas viename iš kadrų pasiūlo tikrai neblogai parašytą ir suvaidintą vyro ir moters dialogą apie seksualumą, tačiau tiek po jo einanti masturbavimosi scena, tiek pati pirmoji, kurioje žiūrovui siūloma ginekologinio echoskopo perspektyva, yra provokatyvu, bet vargu ar meniška.
Festivalio „Kreivės“ archyvas
Gan priešingas šiam blokui yra „Nebaigta“. Galbūt tai įspūdis žiūrint vieną bloko po kito, tačiau „Nebaigta“ atrodo kaip pati subtiliausia ar jautriausia iš programos dalių. „Saigono bučinys“ (Saigon Kiss, 2024) pasakoja apie Mo, padedančią nepažįstamajai Viki, sugedus šios motociklui. Porą valandų jos kalbėsis milžiniškame Saigono mieste, kuris pristatytas taip kinematografiškai, jog pradės atlikti trečio veikėjo vaidmenį. Ukrainiečių „Istorija“ (Istoriya, 2025) galbūt ne visai išbaigta ir joje justi studentiškas prieskonis, tačiau tai netrukdo metaistorijai apie du scenaristus kalbėti apie tai, kas ir koks turi būti filmas, kūrėjo užduotis, ir ar vykstant karui galima kurti istoriją tiesiog apie (ne)laimingą meilę. Na, o „Draglapė“ (Dragfox, 2024) – turbūt vienas mieliausių trumpametražių šiųmetiniame festivalyje. Veltinių herojų animacija paprasta ir smagi: prie sutrikusio berniuko, svarstančio, ar užsidėti suknelę, netikėtai prisijungia ir tikrą šou sukuria dainuojantis lapinas.
Festivalio „Kreivės“ archyvas
Be „Trumpikių“ festivalyje „Kreivės“ taip pat rodė ir keletą kitų į kempo, trešo estetiką orientuotų filmų. Atidarymo filmą „Geležinės katytės nuotykis“ (The Adventure of Iron Pussy, 2003), sukurtą Michaelo Shaowanasa‘os ir visiems arthauzinio kino gerbėjams puikiai žinomo Apichatpongo Weerasethakulo, lydėjo Lion Ceccah pasirodymas. Iš kiek populiaresnių filmų taip pat rodytas ir jau queer kino klasika tapęs satyriškasis „Bet aš sirgalių šokėja“ (But I’m a Cheerleader, 1999).
„Kreivės“ – vis dar augantis festivalis, kuriame kasmet galima atrasti savo filmą ar filmus, ypač trumpametražių gerbėjams. Tai unikalus queer festivalis, kuris siūlo ne tik filmų programą, bet ir kitus bendruomeniškus renginius: pirmą kartą lietuviškai išleistos Sheridano Le Fanu knygos „Karmila“ pristatymą, Dino Pešuto pjesės „Oro ataka“ skaitymus, ekskursiją po parodą „Visa tai, ko negalima daryti“, diskusijas, pokalbius.
LKC finansuojamo projekto „Senojo ir naujojo lietuviško bei pasaulinio kino refleksija internete 2025“ tekstas
