1 Rekomenduojame, Naujienos

Nesenstantis kinas (21): „Šuniška popietė“. Karštis, kuris tvoskia ne tik gatvėse

Kadras iš filmo „Šuniška popietė“
© Warner

„Šuniška popietė“ (Dog Day Afternoon, 1975) – vienas ryškiausių Sidney Lumeto kūrinių, iki šiol laikomas išskirtine kriminalinės dramos istorija. Filmo centre banko apiplėšimas, tačiau tai nėra vien tik nusikaltimo istorija. Čia žiūrovas panardinamas į moralinių dilemų, visuomenės lūkesčių ir žmogaus desperacijos pasaulį. Kiekviena scena alsuoja autentiškumu: nuo tvankaus Niujorko karščio iki suvaržytos erdvės, kurioje banko užpuolikai, įkaitai, policija ir žiniasklaida tampa dramos dalyviais.

Apiplėšimas iš meilės

Reklama

Lumetas pasirinko ekranizuoti tikrą istoriją, įvykusią 1972 m. Brooklyne. Tą dieną Johnas Wojtowicz‘ius ir jo draugas Salvatore‘as Naturile‘as mėgino apiplėšti banką. Motyvas buvo ne godumas – pagrindinis tikslas buvo surinkti pinigų Johno partnerio lyties keitimo operacijai. Šis netradicinis sumanymo pagrindas suteikia siužetui netikėtumo, o kartu ir socialinį atspalvį: filme nagrinėjama meilės, ištikimybės bei tapatybės tema, kuri 8-ajame dešimtmetyje buvo laikoma tabu. Todėl apiplėšimas tampa ne tiek nusikaltimu, kiek desperatišku poelgiu.

Vienas ryškiausių Lumeto režisūrinių sprendimų – atsisakyti muzikos. Beveik visame filme neskamba joks garso takelis, išskyrus Eltono Johno dainą „Amoreena“, grojančią pradžioje. Toks sprendimas sustiprina tikrovės pojūtį: žiūrovas girdi tik realius garsus – duslias gatvės kalbas, prakaitu dvelkiančią tylą, nervingus šūksnius. Filmas kurtas siekiant maksimaliai priartinti prie dokumentinės atmosferos: vietoje studijinių dekoracijų buvo pastatytas tikroviškas banko interjeras su judančiomis sienomis, kad operatoriai galėtų sekti veiksmą iš arti. Net garsiausia filmo scena, kai Alo Pacino personažas Sonny šaukia „Attica!“, buvo visiškai improvizuota, bet tapo viena labiausiai įsimintinų filmo scenų.

Kadras iš filmo „Šuniška popietė“
© Warner

Kai nusikaltimas tampa „spektakliu“

Filme ypatingą vaidmenį atlieka žiniasklaida. Banko apiplėšimas akimirksniu tampa masiniu reginiu: gatvėse renkasi minios smalsuolių, televizijos kameros transliuoja įvykius, o visuomenė pradeda rinktis „herojus“ ir „piktadarius“. Lumetas parodo, kaip tragedija virsta spektakliu, kurį žiūrovai stebi su pasimėgavimu. Tai kritiškas komentaras apie visuomenės polinkį sensacijai: neretai žmonės labiau nori reginio nei tiesos. Ši tema išlieka aktuali ir šiandien, socialinių tinklų eroje, kai kiekvienas įvykis gali akimirksniu tapti „spektakliu“.

Alo Pacino vaidmuo šiame filme laikomas vienu giliausių jo karjeroje. Jo herojus Sonny – žmogus, kupinas prieštaravimų: nusikaltėlis, kuris daro klaidas, bet kartu – mylintis ir jautrus partneris, pasiruošęs viskam dėl meilės. Jo emocijų intensyvumas prikausto dėmesį, verčia žiūrovą ne tik stebėti, bet ir suprasti. Johnas Cazale, suvaidinęs Salą, suteikia istorijai priešingą toną – jis ramus, bet beveik viską sugeba pasakyti akimis. Pacino ir Cazale sukūrė tokį galingą duetą, kad jų dialogai banko viduje šiandien laikomi aktorinio meistriškumo pavyzdžiu.

Kadras iš filmo „Šuniška popietė“
© Warner

Kas gimė improvizacijoje

Už kadro slypi daugybė įdomybių. Filmas buvo sukurtas vos už 3,5 milijono dolerių, tačiau uždirbo daugiau nei 50 milijonų – tai neįtikėtina sėkmė aštuntojo dešimtmečio kino industrijoje. Pacino iš pradžių buvo atsisakęs vaidmens, nes jautėsi išsekęs po „Krikštatėvio II“ filmavimo, bet vėliau persigalvojo – ir šis vaidmuo tapo viena jo vizitinių kortelių. 2009 m. „Šuniška popietė“ buvo įtraukta į JAV Nacionalinį kino registrą kaip kultūros paveldas. Režisierius Lumetas sąmoningai pasirinko improvizaciją: daug dialogų filme nebuvo griežtai surepetuoti, todėl žiūrovas mato gyvą, neprognozuojamą situaciją, kuri tik sustiprina įtampos jausmą.

„Šuniška popietė“ drąsiai kalba apie temas, kurios tuo metu kine beveik neegzistavo – homoseksualumą, lytinę tapatybę, teisę mylėti nepaisant visuomenės normų. Sonny kova banke yra simbolinė – tai kova už teisę būti savimi ir mylėti. Filmas nevengia rodyti jo santykių sudėtingumo, o Chriso Sarandono sukurtas personažas Leonas suteikia istorijai žmogiškumo ir švelnumo. Lumetas neprimeta atsakymų, bet subtiliai klausia: ar nusikaltėlis, veikiantis iš meilės, iš tiesų yra tik blogietis?

Filmo „Šuniška popietė“ seansai „Forum Cinemas“ kino teatruose:

Rugsėjo 30 d., 18:30, Forum Cinemas Vingis (Vilniuje)

Rugsėjo 30 d., 19:00, Forum Cinemas Vingis (Vilniuje)

Rugsėjo 30 d., 18:30, Forum Cinemas Kaune

Filmo anonsas:

LKC finansuojamo projekto „Senojo ir naujojo lietuviško bei pasaulinio kino refleksija internete 2025“ tekstas

Komentarai
Kinas visada buvo labai svarbi mano gyvenimo dalis. Geriausiai tai, koks kinas man patinka apibūdina Tildos Swinton citata: „Už nebalintą veidą ir nelygią eiseną. Už realistišką šeimyninę sceną. Už skausmingą žodžių pasirinkimą. Už atvirą, o galbūt ir nelaimingą pabaigą. Už nuo pėdos slystanti batą ir jį pataisantį kojos judesį. Už sudaužytą kiaušinį ir išpiltą pieną. Už neaiškaus kalbėjimo idėją. Už kino erdvę, kur niekas nevyksta, bet viskas įmanoma.“ Gavus pasiūlymą prisijungti prie KINFO šeimos nusprendžiau neatsisakyti, nes tai puiki proga ne tik daryti tai, kas miela širdžiai, bet dar ir galimybė susipažinti su bendraminčiais.