Anonsuodamas savo naujausią filmą „Aktyvistas“, režisierius Romas Zabarauskas pranešė, kad filmas supykdys mus visus – ir homofobiškai nusiteikusius, ir palaikančius LGBT+, ir pačius LGBT+ žmones. Girdėjau, kad buvo sveikai susierzinusių, buvo net išėjusių iš salės žiūrovų, tačiau tiek aš, tiek kiti salėje sėdėję be galo įvairūs žmonės išbuvome lyg ir be didelių emocijų, o man norėjosi, kad toks filmas būtų pasirodęs prieš dešimtmetį. Tačiau galime pasidžiaugti ar pasipykti dėl visų kitų filmo aspektų.
„Aktyviste“ pasakojamą apie vaikinų porą – Andrių ir Deividą – išgyvenančią santykių krizę. Deividas tapo darboholiku aktyvistu, nuolat atšaukiančiu pasimatymus, o Andrius norėtų tiesiog ramiai gyventi ir savaitgalius leisti su antrąja puse. Vieną vakarą Deividas nužudomas, o po vizito policijos komisariate Andrius nusprendžia, kad nieko nebus – žudiką turės surasti jis pats.
Toliau vyksta pasitarimai su Deivido draugais ir kolegomis, pasikačialinimas, infiltravimasis į neonacių bendruomenę ir stebėjimasis aplinkinių virsmais (artimas žmogus gali užsipulti visą bendruomenę, kai neonacis labiau puls ne gėjų, o prie taurelės).
Teisybės dėlei, nors dauguma pagrindinių herojų yra iš LGBT bendruomenės, tai savaime nėra filmo pagrindinė tema. „Aktyvistas“ kalba apie bendresnes temas ir problemas: romantinius santykius ir prioritetus, bendruomeniškumą, idealizmą, egoizmą, gedėjimą, kerštą, korupciją. Įsitrauktų įvairių kampų į filmą daug, bet kas tikrai suglumina – tai dialogai ir vaidyba, ar šių dviejų dalykų nedermė. Žinoma, atsiliepdamas apie filmą režisierius minėjo (galima sakyti, kad referuojama net pačiame filme), kad viskas specialiai taip truputį melodramiška. Ir nemažai frazių tiesiogiai referuojama į Holivudo bei lietuvišką klasiką.
Bet kas skamba gerai šeštojo, septintojo dešimtmečio kine, nėra įprasta šiuolaikinio žiūrovo ausiai, ypač gaudančiai gimtosios kalbos niuansus. Todėl ne viena skambi frazė verčia kilstelti antakį ir ištrūkti iš šiaip jau labai įdomaus filmo pasaulio. Tas suspension of disbelief trūkumas pasireiškia ir kiek keistoje laiko tėkmėje. Galbūt atidesni žiūrovai mane pataisys, tačiau kodėl Andrius praktiškai prisipažįsta meilėje kitam žmogui praėjus kelioms dienoms (savaitei?) po vaikino nužudymo?
Žinoma, savaime melodramiškos frazės – nieko blogo. Ir pagrindinį veikėją įkūnijančiam Robertui Petraičiui pavyksta su jomis susitvarkyti. „Kodėl man taip gera su tavim?“ – klausia Roberto herojus, ir aš juo tikiu. Kiekvienoje scenoje. Kiti aktoriai ekrane lyg irgi gerai vaidina, tačiau jiems susidūrus su melodramišku tonu, rezultatas nebėra toks geras. Galbūt prie to kažkiek prisideda nelygiavertiškai išvystyti personažai. Pavyzdžiui, ką mes sužinome apie Miglę be to, kad vienoje scenoje akcentuojama, kad ji ne lesbietė, o biseksuali?
Pačioje pradžioje rašiau, kad galime ne tik pasipykti, bet ir pasidžiaugti. Be jau minėtos nuostabios R. Petraičio vaidybos, filme viskas labai gražu. Tiesiog. Visi pagrindiniai herojai – kerintys ir išskirtiniai: išvaizdą keičiantis ir pasaulio liūdesį bei kovą akyse sutelkęs Andrius, fatališkoji Laima, pasidabinusi odine striuke, įspūdingus raumenis demonstruojantis Jonas, išraiškingo profilio Bernardas. Užsupa geriausias film noir‘o tradicijas tęsianti muzika: toks kriminalinis džiazas. Baisu sakyt, bet net Deividas kažkaip gražiai nužudytas, o eilinis, begaliniais daugiaaukščiais nusėtas miegamasis rajonas alsuoja intriga ir paslaptimi.
Žinoma, kad prie tokio rezultato prisidėjo visi, pradedant paties režisieriaus vizija, baigiant makiažo specialistais, tačiau atskiros pagyros nusipelnė operatoriaus darbas – Narvydas Naujalis visad pasižymėjo stilingais darbais, tačiau „Aktyviste“ spalvos, apšvietimas ir vizualiniai sprendimai kaip niekad įspūdingi.
Sveikintinas ir humoras (jo nedaug, čia ne komedija, bet pakikenti galima ne sykį), ir referavimas į realius įvykius: bendresnes tendencijas, pasitaikančias daug kur pasaulyje, ir veikėjų daugiasluoksniškumas – gal ne visi jie gerai išplėtoti, tačiau tikrai nėra juodai balti.
„Aktyvistas“ palieka įdomaus (ypač vizualiai) kūrinio įspūdį, į lietuvišką kiną įnešančio žaismingumo, referavimo į noir‘ą ir melodramas. R. Zabarauskas ir toliau drąsiai eksperimentuoja norėdamas pabrėžti ne veikėjų seksualinę ar lytinę tapatybę, o žaidimą žanrais ir stiliumi. Kaip ir kokiu (ar) aktyvistu būti, spręs jau kiekvienas žiūrovas, greičiausiai priklausomai nuo jo paties aplinkybių, nes „Aktyvistas“ nepateikinėja didaktinių prievolių.
LKC finansuojamo projekto „Senojo ir naujojo lietuviško bei pasaulinio kino refleksija internete 2025“ tekstas
