Kuomet kalbame apie kūno siaubą, turbūt net mokslinės fantastikos kiną plačiąja prasme, o ką jau kalbėti apie transhumanizmą, nedažnai į galvą ateina europietiško kino pavyzdžiai. Tendencija įdomi, ypač prisimenant, kad bent jau XX a. buvo ne vienas filmas, palietęs šias temas. Čia galima prisiminti ir jau mūsų aptartus „Metropolį“ (Metropolis, 1927) ar „Alfavilį“ (Alphaville: une étrange aventure de Lemmy Caution, 1965), kurie buvo ir savotiški ledus tematikoje pralaužę kūriniai.
Visgi, nors kūno siaubo, transhumanizmo temos mūsų žemyne nėra tokios populiarios, kaip, pavyzdžiui, JAV ar Japonijoje, net ir šiuolaikinio kino kontekste yra ne vienas prie jų prisiliečiantis kūrinys. Neretai tai daroma iš netipinės kinematografinei mokslinei fantastikai perspektyvos. Tai leidžiančios užduoti dar atviresnius klausimus ir stumti ribas to, ką kine galime matyti, o ko – ne.
Lytiškumas ir kinematografinis ekstremizmas
Tai, kad kūno siaubo filmai, nagrinėjantys žmogaus fiziškumo ir tradicinių kūniškų formų ribų klausimus, Europoje nėra itin populiarūs parodo ir lengva nuostaba sužinojus 2021 m. Kanų kino festivalio Auksinės palmės šakelės laimėtoją. Kaip žinia, tais metais prestižinį prizą laimėjo prancūzų režisierės Julios Ducournau juosta „Titanė“ (Titane, 2021).
Lietuvoje apmaudžiai vos kartą (ar pora) kino teatrų ekranuose parodytame filme susipina tokios įtakos kaip Davido Cronenbergo „Avarijos“ (Crash, 1996) mėsos ir metalo susidūrimas su Davido Lyncho „Trintukagalvio“ (Eraserhead, 1977) atmosferos dviprasmiškumu ir tiesiog keistumu.
Filme pasakojama apie vaikystėje avarijoje sunkius sužalojimus patyrusią Aleksą, kuri dabar yra priversta gyventi su titano plokšte galvoje. Laisvalaikiu ji mėgaujasi vienu labai negatyviu hobiu, tačiau didžiausia jos aistra yra automobiliai. Vieną vakarą ji pasimyli su savo automobiliu (taip, perskaitėte teisingai). Po šio įvykio ji (dar įdomiau) pastoja. Dėl savo tamsaus hobio yra priversta apsimesti vyru, o jos pačios kūnas pradeda transformuotis į metalinę mašiną.
Turbūt čia supažindinimą su siužetu ir reikėtų baigti, nes filmą pamatyti verta. Žinoma, labai lengva būtent dėl jo keistų elementų filmą nurašyti kaip dar vieną kūrinį, siekiantį sukelti šoką. Taip pat kiek panašų į tos pačios J. Ducournau pirmąjį filmą „Žalias“ (Grave, 2016), kuriame taip pat mėsą ir kraują maišanti žinutė siunčiama šokiruojančias būdais.
Ne veltui dažniausiai „Titanę“ lydintis apibūdinimas buvo „labiausiai šokiruojantis metų filmas“. Nenuostabu – J. Ducournau tikrai nemažai įkvėpimo semiasi iš itin žiaurios prancūzų naujojo ekstremizmo (New French Extremity) kino bangos, siautusios ankstyvajame XXI a. Galbūt net ir dėl sumestų į vieną vietą mišrainę primenančių siužeto elementų, J. Ducournau filmą galima traktuoti ir kaip lytiškumo temos apmąstymą.
„Titanė“ yra ne vien tik provokacija, kurioje moteris pasidulkina su automobiliu ir dėl to patiria ne itin malonią kūno transformaciją, sujungiančią kraują, mėsą, tepalą ir chromą. Nors pagrindinė „Titanės“ veikėja yra tai, ką konvencija skatintų įvardyti kaip moterį, Aleksos personažas gali būti matomas ir kaip bandymas išeiti už tipinių lyties apibrėžimo ribų. Tačiau kitaip nei japoniškasis „Tetsuo: geležinis žmogus“ (Tetsuo: The Iron Man, 1989) ar Cronenbergo „Avarija“, „Titanė“ neapsiriboja vien tik technologijos poveikiu kūnui.
J. Ducournau juosta greičiau kalba apie pačią lytį ir jos atvirumą kaip platesnės kūniškos ir mentalinės transformacijos katalizatorių. Kiekvienas kūnas turi teisę kontroliuoti save. Būtent kūno kontrolė yra viena esminių filmo temų. Nuolatos besikeičianti Aleksa juda nuo pačios inicijuotos transformacijos (socialinis lyties keitimas) link pokyčių ir kitų faktorių, kurie atima kontrolę iš jos (neaiškios kilmės nėštumas), prieš kuriuos ji bando maištauti atsisakydama primetamų lyties vaidmenų.
Tuo tarpu vėliau filme pasirodantis globėjiškas Vincento personažas, kurio sūnumi apsimeta Aleksa, kontrastuoja su jos bandymais veržtis iš jai primetamų rėmų. Jis, nors ir būdamas vidutinio amžiaus bei turintis širdies problemų, nuolatos leidžiasi steroidus, kad savo socialiniame rate išliktų tradiciškai galingu mačo. Tačiau ir jis laikui bėgant tampa atviresnis ir Aleksą laiko savo sūnumi net ir paaiškėjus „tikrajai“ jos formai.
Kaip teigia Samas Moore‘as, „Titanė“ yra ne toks pesimistiškas kaip „Tetsuo“ ir ne toks mazochistiškas kaip „Avarija“. „Titanė“ skatina apmąstyti tai, kad technologija gali būti ne tik kūną brutalizuojantis elementas, tačiau ir tai, kas gali jį atverti. Tai bandoma pasakyti demonstruojant lyties aptakumą. Būtų galima interpretuoti dar drąsiau, kad „Titanė“ tam tikra prasme įkūnija ir trans egzistenciją kaip bandymą nuolatos save apibrėžti iš naujo, vis bandant išsiveržti iš bandomų primesti normų. Nors „Titanei“ vizualinio žiaurumo tikrai netrūksta, J. Ducournau piešiama transhumanizmo vizija yra turbūt artimesnė šiandienai, nei gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio.
Laukinių berniukų nuotykiai
Taip jau susiklostė, kad transhumanizmas dažniausiai siejamas su siaubo, o dar konkrečiau su kūno siaubo kinu, į kurį jau šiek tiek žvelgėme kalbėdami apie vieno pagrindinių požanrio klasikų Davido Cronenbergo filmografiją. Tačiau kalbant apie transhumanistines potekstes, egzistuoja ne vien tik siaubas. Kartais pasitelkiama tiesiog… keistybė.
Bertrando Mandico 2017 m. pasirodęs filmas „Laukiniai berniukai“ (Les garçons sauvages, 2017) yra eksperimentinė šventė, iki šiol žavinti vien savo fantastiška vizualika. Tačiau ir jo temos patraukia akį.
„Laukiniai berniukai“ pasakoja apie XX a. pradžios Reunjono salą. Joje gyvenantys penki vaikinai (kurių vaidmenis, beje, atlieka merginos) padaro baisų nusikaltimą. Siekiant išsukti jų kailius nuo vietinių gyventojų linčo teismo, jie perduodami supuvusia valtimi plaukiojančiam Kapitonui. Pastarasis juos nugabena į tropinę salą, kurioje turėtų reabilituotis. Vaikinams būnant saloje ir valgant jos džiunglėse augančius vaisius, dėl neaiškių priežasčių jie pradeda transformuotis, to kulminacija pasibaigia ir filmas. Į ką ir kaip, išsiaiškinsit pažiūrėję filmą.
„Laukiniai berniukai“ turbūt kitaip nei „Titanė“ nebando išsiveržti iš visų socialiai mums primetamų normų ir apibrėžimų. Jis užstringa, o kartais ir pasimeta nagrinėjant filmo pirmojoje pusėje keliamus klausimus. Ir visgi, tuo pat metu „Laukiniai berniukai“ leidžia pažvelgti į kūno transformaciją ir jo tariamai pirminių funkcijų peržengimą kaip į procesą. Procesą, kuris yra sudarytas iš įvairių tarpinių būsenų, su kuriomis taip pat tenka susigyventi.
„Laukinių berniukų“ esminės transformacijos neįvyksta vienos ar kelių kertinių scenų metu. Žiūrovas mato laipsnišką individų išėjimą iš pradinės, „natūralios“ būklės į kažką, kas dar nėra jiems patirta. O kadangi transformacija ateina iš gamtos, kurioje randasi pagrindiniai juostos veikėjai, šiuo atveju netgi galima kalbėti apie tam tikrą bandymą susilieti su ja. Gyvūno ir žmogaus ar netgi augalo ir žmogaus simbiozė (ar bent jau sinergija) taip pat nurodo į transhumanizmo temas, tiesa, išskleistas šiek tiek kitaip, nei esame pripratę stebėdami kūno siaubo kiną.
B. Mandico filmas savo estetiniais pasirinkimais bei kartais įdomiomis obsesijomis tam tikra prasme yra netgi labiau provokuojantis nei „Titanė“. Kartu tai yra filmas, kviečiantis žiūrovus kvestionuoti ne tik filme matomų veikėjų, tačiau ir pačių mūsų, jį žiūrinčiųjų, tapatybę. Kaip mes matome pagrindinius veikėjus? Kokią prasmę jų transformacijai priskiriame? Kaip vertiname B. Mandico filme pateikiamą viziją? Visi šie klausimai yra svarbūs ir mūsų pačių tapatybės apibrėžimui.
Neišnaudota galimybė?
Šio teksto tikslas nėra teigti, jog iki paskutinio dešimtmečio Europos kine nebuvo gliaudomos transhumanizmo temos. Atskiros retrospektyvos turbūt galėtų susilaukti ir visiems itin gerai žinomas prancūzas, vienas cinéma du look kūrėjų Lucas Bessonas. Tokie jo darbai kaip „Penktasis elementas“ (The Fifth Element, 1997) ar „Liusė“ (Lucy, 2014) tiesiogiai ar netiesiogiai liečia žmogaus kūno technologizacijos klausimus. Tad pati tema tikrai neatsirado tik dabar, po pusšimčio metų pertraukos, po to, kai klasikiniu laikomas kinas sudėliojo klausimus jos nagrinėjimui.
Ir visgi, tuo pat metu tokie pavyzdžiai kaip „Titanė“ ar „Laukiniai berniukai“ pateikia nuo tipinių holivudinių naratyvų nutrūkstančias mąstymo kryptis. O tai verčia klausti, ar transhumanizmo tema europiniame kine nėra vis dar neišnaudota niša? Žinoma, pats klausimas skamba kiek kvailokai, kadangi kūriniai nebūtinai turi „užpildyti“ nišas ar užtikrinti vienokių ar kitokių temų nagrinėjimą.
Tačiau nori nenori, stebint paskutiniųjų metų bandymus prisiliesti prie žmogaus kūno transformacijos šiek tiek apeinant kūno siaubo ir panašių žanrų kanonus, norisi to daugiau. J. Ducournau, panašu su savo juostomis po truputėlį bando nagrinėti šias temas – ir „Titanė“, ir „Žalias“ užduoda kartais paraleliai einančius klausimus apie žmogiškumą, tapatybę bei išorės faktorių įtaką mūsų kūniškumui. B. Mandico, būdamas eksperimentinio kino režisieriumi, galbūt taip savęs nepozicionuoja.
Tačiau net ir turint tai omenyje, įdomu matyti, kokiomis kryptimis transhumanizmo klausimą bandys liesti šie (ir kiti) Europos kino kūrėjai artimiausioje ateityje.
LKC finansuojamo projekto „Lietuviško kino sklaida internetinėje erdvėje 2022“ tekstas