Filmo „Tvano nebus“ režisierius Maratas Sargsyanas: „Neturėjau tikslo kurti filmo apie karą“ | INTERVIU

Neseniai režisierius Maratas Sargsyanas pristatė savo pirmąjį pilnametražį vaidybinį filmą „Tvano nebus“. Kaip teigia režisierius, jis neturėjęs tikslo sukurti filmo apie karą, nors domėjimasis juo jį lydi nuo vaikystės.

„Neturėjau tikslo sukurti karinio filmo. Kūrimo atspirties taškai, kodėl norėjau jį sukurti, nebuvo susiję su karu. Pats nemėgstu karinių filmų. Juose reikia daug hiperbolizuoti, reikia daug kraujo, žiaurumo“, – teigia režisierius.

„Tvano nebus“ – tai asmenine režisieriaus M. Sargsyano patirtimi paremtas vizualinis epas, atskleidžiantis karo nuovargį ir beprasmybę. Jame pagrindinį vaidmenį atliko aktorius Valentinas Masalskis, taip pat vaidino Sigitas Račkys, Viktorija Kuodytė.

Pirmiausia norisi paklausti apie filmo pradžią, kaip kilo mintis kurti filmą, iš esmės, apie karą. Kokia jūsų paties karo patirtis? Galbūt ji ir paskatino filmą tokia tematika.

Neturėjau tikslo kurti filmo apie karą. Man labiau rūpėjo kiti klausimai. Jie buvo susiję su tuo, kas karas yra iš esmės, kaip jis suprantamas žmonių galvose, kurie nedalyvauja jame. Neaišku, pagal ką susidarome nuomonę apie jį. Juk ne vien iš pasiekiamų šaltinių. Yra atminties momentas – ką pasakojo tėvai ar seneliai, kurie išgyveno Antrąjį pasaulinį karą, ir pan. Karo vaizdas susidaro iš labai daug nuotrupų. Visi jį galvoje turime skirtingą. Taip pat labai priklauso, ką tuo metu transliuoja žiniasklaida, kokiomis vertybėmis remiasi, kurią politinę pusę palaiko.

Tokie klausimai man kildavo jau nuo kokių 12-os metų. Tuo metu vyko Kalnų Karabacho karas. 1988 m. Sumgaito mieste Azerbaidžane išžudė labai daug armėnų. Kadaise Stalinas šią teritoriją dirbtinai „prikabino“ prie Azerbaidžano tam, kad, jeigu kartais Azerbaidžanas ar Armėnija nuspręstų atsiskirti nuo Sovietų sąjungos, tuoj pat kiltų karas.

Taigi šita sena Stalino „bomba“ ir sprogo. Karabachas yra etniškai armėnų žemės. Ten stovi keli šimtai IV, V ar VIII a. statytų bažnyčių, jų amžius viršija visų aplinkui esančių turkų ir azerbaidžaniečių atsiradimo amžių. Kalnų Karabachas norėjo atsiskirti ir nenorėjo būti Azerbaidžano teritorijoje, nes buvo aišku, kad po Sungaito kiti bus jie. Taigi nusprendė atsiskirti ir prasidėjo karas.

Tarp kovotojų buvo daug savanorių. Gyvenau Armėnijos šiaurėje esančiame Vanadzoro mieste. Jame buvo įkurta nedidelė, nepriklausome televizija. Joje pradėjau dirbti. Televizijoje lankydavosi daug savanorių. Su jais ir susipažinau. Jie atvažiuodavo, išvažiuodavo, kažkas nebegrįždavo. Tai jie ir buvo mano pirmieji šaltiniai iš kurių sužinojau, kas yra karas.

Karai nesikeičia, jie visi vienodi – vieni žudo kitus. Tik forma keičiasi. Dažniausiai jie kyla dėl tam tikrų šalių ambicijų. Kartais jos būna ne tų dviejų, kurios kariauja, o trečių. Jie svetimomis rankomis sprendžia savo reikalus, brėžia savo įtakos zonas. Nuo senų genčių karų niekas nepasikeitė. Žudai priešų gentį, užkariauji visą jų turtą, žemę, pats tik didėji ir stiprėji. Logika tą pati, niekas nepasikeitė.

Taip išeina, kad žmonėms įprasta kariauti. Agresija ir destrukcija yra žmonijos dalis. Kaip manote, ar įmanoma nekariauti?

Ne. Dėl labai paprastos priežasties. Pasaulyje tarsi egzistuoja civilizuotos valstybės ir vadinamosios Trečiojo pasaulio valstybės, kurios turi „paaugti“. Manau, kad šalys, kurios save laiko civilizuotomis, yra pačios didžiausios karo sukėlėjos.

Jie pristato save kaip šiuolaikines, civilizuotas valstybes, kurios vengia jo, sako karui „Ne“, bet iš tikrųjų turi daug ambicijų ir patys kažkur sukelia karą be savo kareivių. Kitas dalykas, jie visada žaidžia dvigubą ar trigubą žaidimą: kai riekia, jie kišasi į tam tikrus karus, sakydami, kad negalima, o kai nereikia, jie nesikiša.

Manau, kad dažniausi karų sukėlėjai yra save civilizuotomis vadinančios tautos, kitaip tariant – Vakarai. Nes jie yra didžiausi, galingiausi. Jei jie norėtų, jie galėtų neleisti niekam kariauti. JAV vienu skambučiu, manau, išspręstų daug dalykų. Armėnai turi posakį „Du vienas kitą pjauna, o trečiojo reikalai pagerėja“.

Todėl nekariauti neįmanoma. Mano supratimu, pasikeitė ir savisaugos instinktas, jis jau kitoks. Anksčiau žmonės galvodavo, kaip gauti duonos, kad nenumirtų, o dabar – kiek dar daugiau prikaupti, turėti daugiau nei kaimynas. Turiu galvoje ir valstybes. Konkurencija, manau, priveda prie fizinio sunaikinimo.

Jūsų filme Valentino Masalskio vaidinamas Pulkininkas bando išlaikyti tam tikrą karo etiškumo standartą. Ar tai išvis įmanoma, ar karas gali turėti garbės elementą?

Yra toks posakis „Kare tinka visi metodai“. Tai labai svarbus dalykas. Karo metu žmogui įsijungia „jungiklis“ ir jis jau nebe toks, koks būna įprastai. Jo kūnas žino, ką daryti. Jis supranta – jei ne jis, tai jį. Tai labai paprasta. Kai snaiperis į tave šaudo ir pataiko šalia, nekyla jokių abejonių, jog, jei vieną sekundę atsipalaiduosi, tavęs nebeliks.

Kalba eina apie fizinį išgyvenimą. Žmogus turi milijonų metų fizinio išgyvenimo atmintį. Tik porą šimtų metų bandome vaizduoti esantys civilizuotais. Nors irgi negaliu pasakyti, kad jau porą šimtų metų esame civilizuoti. Praeito amžiaus pradžioje buvo išžudyta 1,5 milijono armėnų. Ir kas atsitiko turkams? Nieko. Vėliau buvo Holokaustas. Turkai atsakyti už tai neturėjo, tai kodėl Hitleris turėjo nežudyti žydų? Jis pats taip ir pasakė: kodėl turėčiau nežudyti žydų, jei dabar niekas neprisimena armėnų.

Esame civilizuoti daugiausiai penkiasdešimt metų. Bet tik vaidinam, nes kai tik atsiranda grėsmė, mumyse pasirodo daug tūkstančių metų kaupta atmintis, kaip reikia gintis, kaip ginti šeimą.

Kyla daug minčių apie žmogų, supranti giluminę žmogaus prigimtį, kai būni karo lauke. Suvoki, kad ne viskas taip, kaip galvojame. Gal tik bandome vaidinti civilizuotus, kad jais vėliau taptume. Bet iš tikrųjų viskas yra kitaip.

Kaip jus atrodo, žmonės iš prigimties yra blogi ar geri?

Vienas fotografas, nepamenu jo pavardės, gerai pasakė: „Nebūna gerų tautų, tiesiog tautose būna gerų žmonių“. Kitaip tariant tauta negali būti gera ar bloga. Tiesiog tarp jų pasitaiko gerų žmonių. Ir šitas pasakymas kuo toliau, tuo labiau man yra arčiau širdies.

Manau, žmonės nei geri, nei blogi. Tiesiog tokie, kokie buvo visais laikais. Tiesiog kai kurie žmonės išsiskiria, jiems „pasisekė“, Dievas davė jiems daugiau šviesos ir jie kitaip mąsto. O visi kiti – vienodi.

O pačiam ar teko būti karo lauke? Ne tik bendrauti su kareiviais savanoriais.

Taip, kai Armėnijoje 2020 m. prasidėjo karas, nuvažiavau. Nesu karininkas, o režisierius, tai gali pasirodyti, kad man nebus ką ten veikti. Bet važiavau ne šiaip stovėti. Ant peties buvo ir kamera, ir ginklas.

O bus kas nors iš tų nufilmuotų kadrų sukurta?

Filmavome nemažai. Kol kas būsimasis dokumentinis filmas dar laukia. Nufilmuota medžiaga Armėnijoje. Turiu prisėsti prie jo kūrimo, bet dar nežinau, kada. Gal dar nesu jam pasiruošęs. Bet gal reikia tiesiog prisėsti, nes galbūt niekada ir nebūsiu pasiruošęs. Reikės prisėsti ir pažiūrėti, kas iš jos išeitų.

Filmavimo grupėje buvome keliese. Visi turėjome ginklų. Nei vienas neturėjome jokių iliuzijų. Mačiau, atvažiavo žurnalistas su didžiuliu „PRESS“ ženklu ir snaiperis jį nušovė. Mačiau savo akimis. Iš toli tikrai nebuvo galima sumaišyti. Ir ne vieną kartą mačiau, o kelis. Neturėjome jokių iliuzijų ir nenešiojome jokių „PRESS“ ženklų, nes nebuvome žurnalistai. Važiavau ginti tėvynės, o su kuo – ginklu ar kamera – kuriuo momentu, ko reikėjo, tą ir naudojau.

Karo lauke protas yra labai aštrus. Kūnas nuo proto pradeda truputį atskirai gyventi. Jis labiau vadovauja, ne visuomet leidžiasi analizuojamas. Kraštutinėse situacijose pats sprendžia, ką reikia daryti, atrodo, kad žino geriau.

Prasidėjus karui Ukrainoje gauname labai daug vaizdų iš karo lauko – nesuvaidintų, atvirų ir žiaurių. Po jo, ar apskritai po šiuolaikinių karų, ar dar bus įmanoma kurti filmus apie karą?

Po Antrojo pasaulinio karo, matomai, kino kūrėjai kėlė tą patį klausimą. Kinas tapo hiperbolizuotas – jei kraujo, tai labai daug. Jei kažkas sprogsta, tai turi sprogti taip stipriai, kaip gyvenime nebūna. Nuo tada, manau, ir atsirado hiperbolizuoti efektai filmuose.

Nežinau, ar ir dabar taip bus. Pradžioje, manau, turėtų būti kuriami labiau psichologiniai kariniai filmai. Tačiau žmonės turi trumpą atmintį. Ypač Vakarų žmonės. Mūsų gyvenime viskas daroma, kad tik būtų patogiau. Dėl patogumo jie greičiau jį pamirš . Nes karas yra nepatogumas. Jis sukelia daug nepatogumų – fizinių, psichologinių, finansinių.

Jūsų filmo tempas yra lėtas ir ganėtinai ramus, Pulkininkas yra labiau mąstytojas. Sąmoningai pasirinkote, kad jame nebūtų akivaizdžios agresijos?

Neturėjau tikslo sukurti karinio filmo. Kūrimo atspirties taškai, kodėl norėjau jį sukurti, nebuvo susiję su karu. Pats nemėgstu karinių filmų. Juose reikia daug hiperbolizuoti, reikia daug kraujo, žiaurumo.

Mano filmas yra ne apie karą. Dėl to jo jame ir nėra. Jis yra apie kitką. Tiesiog vyksta karas ir mes taip pripratome, kad jei filme tarsi vyksta karas, tai jis jau savaime yra apie karą.

„Tvano nebus“ yra apie kitą, ko negaliu pažodžiui pasakyti. Noriu, kad pažiūrėję filmą žmonės susimąstytų ir užduotų sau klausimų, kažko nesuprastų, o atsakymai vėliau ateitų iš jų vidaus, ne iš mano filmo. Juostoje yra ir kitų siužetinių linijų, kurios yra svarbesnės nei karas.

Ar tikrai filme vyksta karas? Kvestionuojama, ar karai turi realų pagrindą, ar jie yra dirbtinai sukeliami. Kiek domiuosi įvairiais karais, tai man atrodo, kad 9 iš 10 karų yra sukelti. Nes yra, kam to reikia. Manau, kad eiliniai žmonės nelabai nori kariauti.

Atrodo, tarsi siužetas nuolat norėtų išvengti karo, ir nori kalbėti apie kitką. Labai džiaugčiausi, jei žiūrovai tai pajaustų. Suprantu, kad Ukrainos karas suteikia filmui kitokį supratimą. Tokia realybė. Vadinasi, taip turi būti.

Kodėl buvo tokia ilga filmo kelionė iki kino teatrų?

2015 m. pradėjau rašyti scenarijų. Faktiškai iš karto po pirmojo Ukrainos karo. Nes jau tuo metu erzino tam tikri klausimai. Žmonės sakė, čia yra taip ar kitaip. O aš juk nežinau, kaip yra iš tikrųjų. Daug metų dirbau televizijoje, tad žinojau, jog tai, ką žmonės sako, nebūtinai yra tiesa. Žinau, kad galima lengvai galima suformuoti nuomonę.

Porą metų padirbėjau ir 2017 m. pradėjome filmuoti. Tai užtruko dvejus metus. Po to ilgai montavome, ir 2020 m. baigėme.

Filme yra daug techniškai sudėtingų scenų, kurios lengvai nepadaromos turint tokį nedidelį biudžetą kaip mūsų filmo. Taigi buvo didelis iššūkis. Jei būtų buvę daugiau pinigų, gal būtume geriau padarę, bet minties prasme viską padarėme taip, kaip norėjome.

Dar kažkiek laiko „Tvano nebus“ keliavo po festivalius?

2020 m., pandemijos metais, pakliuvome į Venecijos kino festivalį. Prieš tai metus nevyko jokie festivaliai, todėl daug kūrėjų laukė ir siuntė savo darbus už dvejus metus. Taigi komisija turėjo atrinkti vos ne iš keturių ar net daugiau tūkstančių filmų, vietų buvo nedaug. Labai pasisekė ir pakliuvome.  

Tada filmas neatrodė labai aktualus. Buvo kovido pandemija – visi su kaukėmis, kino teatre sėdima per atstumą, visur tikrina. Skiepai buvo aktualiau nei filmas apie karą. Matomai, žmonės, kurie atrinko filmą, buvo išmintingesni, matė labiau į tolį.

Vienu metu ir pats galvojau, kad nereikėjo šio filmo daryti, gal jis nebeaktualus, buvo abejonių. Bet abejonės yra gerai. Menininkui privaloma abejoti. Nes abejonės yra ieškojimas. Abejojimas yra tam tikros laisvės egzistavimas. Jei neabejoji, reiškia, viską žinai, nėra jokių problemų, viską jau atradęs šiame pasaulyje, tai gal ir nereik gyventi. Ką čia dar tau veikti šiame pasaulyje?

Galvojome į kino teatrus išleisti 2021 m., bet prodiuserė nusprendė, kad reikia palaukti. Kol atsigaus kino teatrai, o gal bus dar viena kovido banga. Jei kas nors galvoja, jog tikėjomės, kad bus karas, tai tikrai ne. Niekas nieko nežinojo ir nesitikėjo. Net išgirdęs, kad pradėjo bombarduoti oro uostus, negalėjau patikėti. Pradėjau žiūrėti šaltinius, galvojau, kad čia feikas – negali būti karo! Pats grįžęs iš karo negalėjau patikėti, kad čia prasideda karas. Vis naiviai tikėjau, kad Europos teritorijoje karas tikrai neprasidės.

Valentinas Masalskis atlieka pagrindinį vaidmenį, jis žinomas ir puikus aktorius. Kaip sekėsi su juo dirbti? Gal rašydamas scenarijų jau jį ir buvote nusimatęs pagrindiniam vaidmeniui?

Ne, jam nerašiau. Kai kūriau scenarijų, supratau, kad reikalingas „sunkiasvoris“ aktorius, kad turėtų psichologinio svorio, matomai, net sunkaus charakterio.

Tarsi sklinda legendos, kad su Valentinu sunku dirbti. Nors tos legendos yra tik legendos. Man su Valentinu buvo labai lengva. Manau, jog kai jis patiki istorija, scenarijumi ir idėja, tuomet su juo dirbti nekyla jokių problemų. Galbūt daugiau būna keblumų, kai jis netiki, ir jį reikia įtikinti, bet nepavyksta. Jis yra toks aktorius, kuris nevaidins, jei tai nesutaps su jo paties vertybėmis.

Pirmiausia jis yra žmogus, o po to tik aktorius. Jo meistrystė ateina iš žmogiškumo, o ne iš meistriškumo kaip tokio. Valentinas paskaitė, susidomėjo, jam tiko, ir pradėjome dirbti. 

Jūsų filmo pavadinimas apeliuoja į biblinį Tvaną, taip pat pačiame filme yra daug religinių motyvų. Įsimintina Paskutinės vakarienės scena. Jums buvo svarbu susieti filmo temas su religija? Gal jei žmonės tikėtų, jog dievas yra, gal nebekariautų ir to Tvano iš tikrųjų nebūtų?

Karai dažnai kildavo dėl religijos. Vykstant Kryžiaus karams dėl religijos, vardan Dievo būdavo žudoma, plėšiamos valstybės. Vardan jų įsivaizduojamo Dievo. Šiandien krikščionybė yra kitokia, gerokai taikesnė. Tai arba Dievas pasikeitė, arba tada Dievo nebuvo, ir jis atsirado dabar. Kaip į tai būtų galima atsakyti?

Šio atveju religinė linija yra kaip neatsiejama dalis to, kas vyksta. Jei žiurovas pajaus, kad filmas „Tvano nebus“ yra religinis, vadinasi jo filmas „Tvano nebus“ yra religinis. Svarbu, kad mano žiūrovas neliktų abejingas, o kaip skirtingai bus interpretuojamas, nuo to filmas bus tik dar prasmingesnis.

Visi atkreipia dėmesį Paskutinės vakarienės sceną, bet niekas negirdi, ką jos metu dainuoja, ir kas jie tokie. Ir kas yra per būtybė, kuri pamato tą vaizdą, – Paskutinę vakarienę. Yra daug dalykų, kuriuos būtų galima vertinti nevienareikšmiškai.

Filme nėra nei vienos siužetinės linijos, scenos ar detalės, kuri būtų šiaip sau. Jos visos turi prasmę, reikšmę ir yra susijusios su visu filmo siužetu. Stengėmės, kad filmas būtų ne efektingas, o prasmingas.  

LKC finansuojamo projekto „Lietuviško kino sklaida internetinėje erdvėje 2022“ tekstas