fbpx
Kino industrija, Pokalbiai

Filmų vertėja Agnė Mackė: „Nenoriu versti literatūros vien todėl, kad būčiau vertinama kaip vertėja“

Vertėja Agnė Mackė
Fotografė Vytautė Ribokaitė

Ar skaitydami filmo titrus mąstote apie vertimą – kodėl išversta būtent taip, o ne kitaip? Gal nustebote, kaip gražiai sudėliotas sakinys? Todėl fotografavote ar užsirašinėjote, nes ta frazė puikiai perteikia visą filmo esmę. O gal esate pastebėję klaidų?

„Netinkamas vertimas trukdo kūrinį patirti“, – sako filmų vertėja Agnė Mackė. Pasak rusų, lenkų ir anglų kalbas mokančios vertėjos, Lietuvoje vis dar trūksta supratimo, kad filmų vertimas – kūrybinis darbas. Jo stokoja ir patys filmų autoriai, ir kai kurie literatūros vertėjai.

Su A. Macke jos sodyboje kalbamės apie tai, kokia filmų vertėjo darbo kasdienybė buvo 2007-aisiais, kai ji pradėjo versti, ir kokia ji yra šiandien.

Skaitykite ir kitus ciklo „Už kadro“ interviu su kino industrijos specialistais – scenarijaus tęstinumo profesionale, specialiųjų efektų kūrėju, rekvizito dailininku ir garso režisiere. Rugsėjį pasirodys pokalbis su apšvietėju, o spalį – su operatoriumi.

Agne, ar jau vaikystėje atsiskleidė tavo kalbiniai gabumai?

Man nuo mažumės patiko kalbos. Mokykloje visi skaitėme tą pačią knygelę ir ją vertėme. Pamenu, kaip sėdėdavau prie žodyno ir užsirašinėdavau sakinius. Atėję į pamoką skaitydavome, ką supratome. Kiek pamenu, man sekėsi ne itin gerai, tačiau viena klasiokė viską puikiai išversdavo. Taip gražiai skambėjo, kad vis galvodavau, kaip taip įmanoma… Gal jai tėvai padėdavo (juokiasi)? Bet kuriuo atveju tada pirmąkart supratau, kad išverstas tekstas gali skambėti labai gražiai ir natūraliai. 

Kaip pradėjai versti filmus?

Studijuodama lietuvių kalbą priklausiau Vilniaus universiteto fotoklubui, vėliau jis tapo ir videoklubu. Vienais metais gavome abonementus į festivalį „Vilniaus pavasaris“ (šis festivalis vėliau tapo „Scanorama“ – aut. past.) – į kiną eidavome nuo ryto iki vakaro. Tai buvo pirmas kartas, kai pamačiau gerų filmų. Užaugau Kaune – ten gero kino trūko. Į kino teatrą eidavau, tačiau niekaip negalėjau suprasti, kodėl už tai reikia mokėti.

Vertėja Agnė Mackė
Fotografė Vytautė Ribokaitė

Sieti savo ateitį su kinu neplanavau, tačiau dėl „Vilniaus pavasario“ kilo noras lankytis kituose kino festivaliuose, todėl metus ar dvejus prie jų prisijungiau kaip savanorė. Tada pradėjau galvoti, ką daryti, kad galėčiau ir filmus žiūrėti, ir pinigų užsidirbti. Taip atkreipiau dėmesį į filmų vertėjus. Kadangi studijavau filologiją ir man patiko šnekamoji kalba, vienais metais paprašiau man duoti išversti kelis filmus. Taip ir pradėjau – dirbau bibliotekoje, rašiau bakalauro studijų baigiamąjį darbą ir verčiau filmus. Iš pradžių darbo užtekdavo tiek, kiek gaudavau. Nors versti man buvo įdomu, nemaniau, kad tai taps mano pagrindine veikla.

Gal pameni, koks buvo pirmas filmas, kurį išvertei? Prieš kiek metų tai buvo?

Atsimenu. Tai buvo režisieriaus Erano Korilino filmas „Orkestro vizitas“, labai fainas filmas. Datą būtų galima atsekti pagal kino festivalį „Gala“ (pirmasis vyko 2007-aisiais – aut. past.). Jie keletą kartų per mėnesį rodydavo gerą, nekomercinį kiną.

Filmo „Orkestro vizitas“ anonsas: 

Su kokiais sunkumais susidūrei pradėjusi versti?

Pirmiausia, tai – nuostata, kad vertimas yra lengvas darbas ir jį galima atlikti per naktį.  Netiesa. Taip pat su techniniais niuansais – kai pradėjau versti, visi dirbome su gana primityvia lietuviška programa. Jei ką nors ne taip paspausdavai, vertimas pradingdavo… Galiausiai, tada nebuvo redaktorių, kurie peržiūrėtų vertimą.

Tarkime, literatūros vertime dalyvauja vertėjas, redaktorius, korektorius, konsultantai, dar vertimas duodamas perskaityti žmogui iš šalies. O filmo vertėjas pirmąkart pamatydavo savo darbo rezultatą seanso metu. Jei palikdavau gramatinę klaidą, filmui pasibaigus pažįstami būtinai ateidavo ir apie tai pasakydavo.

Būtent todėl eiti į pirmą savo versto filmo seansą buvo didžiausias košmaras. Žinodavai, kad kažkas tikrai bus negerai, tik nežinai kur ir kaip blogai (juokiasi). Todėl kai filmų vertėjams pavyko įtikinti festivalius ir filmų platintojus (nors dar ne visus, įnirtingai to reikalaujame ir maldaujame toliau), kad redaktorius būtinas, pasidarė ramiau.

Filmų vertėjai dirba laisvai samdomą darbą. Kas yra pagrindiniai kino filmų vertimų užsakovai?

Daugiausiai darbo duoda festivaliai, tačiau bendradarbiauju ir su filmų platintojais, ir su kino kūrėjais. Su pastaraisiais daug patirties neturiu, esu vertusi kelių autorių filmus į anglų kalbą.

Vertėja Agnė Mackė
Fotografė Vytautė Ribokaitė

Moki tris užsienio kalbas – rusų, lenkų ir anglų. Į kurią ar iš kurios kalbos versti tau paprasčiausia?

Sakoma, kad vertėjas geriausiai verčia į savo gimtąją kalbą.

Sutinki su tuo?

Taip. Pavyzdžiui, į anglų kalbą verčiame kartu su kolege. Po mūsų vertimą dar kartą peržiūri jos vyras britas. Juk užsienio kalba – ne tavo kalba. Nepaisant to, po aštuonerių metų, praleistų Anglijoje, šios kalbos supratimas ženkliai pagerėjo.

O kaip išmokai lenkų kalbos?

Lenkiškai moku nuo vaikystės – mano močiutė lenkė, todėl versti iš šios kalbos visuomet labai gera, sentimentalu. Lenkų kultūra man brangi.

Kas svarbu verčiant filmą?

Kino vertimas turi savo specifiką. Kaskart reikia pagalvoti, ar žiūrovas spės perskaityti sakinį ekrane. Labai svarbu, kad išverstas tekstas neužgožtų paties filmo. Titrai turi padėti jį suprasti, o ne trukdyti. Kad nebūtų taip, kad arba skaitai tekstą, arba žiūri filmą.

Tarkim, jei veikėjas dešimt kartų šaukia tą patį vardą ir žiūrovas žino to veikėjo vardą, subtitruose jo nereikėtų rašyti. Arba, jei veikėjai sveikinasi, neverta dukart rašyti žodžio „Labas“… Niuansų daug.

Vertėja Agnė Mackė
Fotografė Vytautė Ribokaitė

Kaip pasirenkami filmų vertėjai?

Kino vertėjų Lietuvoje – grupelė ir jie visi vieni kitus pažįsta. Festivalių vertimų skyrių koordinatoriai ir platintojai maždaug žino, kokios temos kam įdomios, taip ir siūlo.

Prisimenu, kaip atsisakiau Luca‘os Guadagnino filmo „Vadink mane savo vardu“ vertimo… Iš anonso pasirodė, kad tai visai ne mano filmas. Nesupratau, kodėl man apskritai jį siūlo. Tačiau pažiūrėjusi jį po trejų metų gailėjausi. Man jis taip patiko, kad pernai, kai atsirado „Netflix“, pasižiūrėjau jį net tris kartus, rekomendavau jį visiems savo draugams ir dar perskaičiau knygą.

Kas tau patinka, ką tau siūlo?

Visi labai skirtingai įsivaizduoja. Mėgstu versti komedijas – tai žino visi. Iš tiesų, daug kas patinka… Paprasčiau atsakyti, kas nedomina – sausa, faktais paremta dokumentika. Tokių filmų vertimas labiau primena teksto, o ne kino vertimą.

Kokio režisieriaus filmo vertimo neatsisakytum?

Niekada neatsisakyčiau versti Pablo Larraíno filmus, bet jis čilietis… Taip pat man labai patinka režisierė Lynne Ramsey, sukūrusi filmą „Tavęs čia niekada nebuvo“. Visi jos sukurti filmai įspūdingi. Bet, tiesą sakant, net jos filmo vertimo buvau atsisakiusi, nes tuo metu buvau užsiėmusi.

Esu mačiusi daug filmų, kartais rašau recenzijas. Pastebėjau, kad kuo toliau, tuo mažiau rūpi režisieriai. Man rūpi jų kūriniai.

Vertėja Agnė Mackė
Fotografė Vytautė Ribokaitė

Gal paminėtum savo verstus filmus, kuriuos šiuo metu galima pamatyti kine?

Dėl Covid-19 pandemijos filmus rodyti tapo itin problemiška, todėl ir darbų šį pusmetį buvo mažiau. Rugpjūtį kino salėse buvo rodomi keturi mano versti filmai.

Vasariškas Shannon Murphy filmas „Pieniniai dantys“, kino klasikos vakaruose „Skalvijoje“ – Jane Campion „Fortepijonas“, Baltijos kino dienos „Vingyje“ parodė dokumentinį estės Martos Pulk filmą „Metai, pilni scenų“ bei  latvio Janis Abele brendimo komediją „Jelgava 94“.

Versdama „Jelgava 94“ taip pykau, kad nemoku latvių, vienintelės mums artimos kalbos (tad verčiau iš angliškų subtitrų, vis pasitardama su režisieriumi), kad nuo rugsėjo Vilniaus universitete pradedu mokytis latvių kalbos (šypsosi).

Rugsėjį Klaipėdoje ir virtualioje erdvėje vyks animacinių filmų festivalis BLON. Verčiau daugumą šio festivalio filmų. Asmeniškai sergu už BLON, kuris renkasi kokybę, o ne kiekybę: kasmet atrenka vos keletą filmų, bet jie visi labai stiprūs. Tiek forma, tiek idėjomis. Taip pat mano vertimų galima pamatyti ir „ŽMONĖS Cinema“ platformoje. Dabar visų neprisiminsiu, bet pirmiausia ateina į galvą kompanijos „A-One Films“ platinami filmai: Ali Abbasi „Riba“, Matteo Garrone „Dogman“, brolių Safdie „Geras laikas“.

Kiek laiko vidutiniškai užtrunka išversti vieną filmą?

Jei degtų, tikriausiai galima būtų išversti ir per naktį, tačiau kokios kokybės bus toks vertimas?

O kokybiškai?

Man tai gali užtrukti nuo dviejų iki penkių dienų, priklauso nuo to, kiek valandų per dieną skiriu. Pabaigusi vertimą noriu jį padėti į šalį ir pamiršti. Po kurio laiko pažiūriu iš naujo ir dar patvarkau. Kuo daugiau laiko turiu, tuo geriau.

Filmo „Fortepijonas“ anonsas: 

Kiek kartų vidutiniškai pažiūri verčiamą filmą?

Verčiamą filmą peržiūriu maždaug keturis kartus. Jei filmas sudėtingas, pirmiausia norisi tiesiog pažiūrėti patį filmą. Jei filmas paprastas arba tai – faktinė dokumentika, žiūrėti nebūtina, galiu iškart pradėti versti. Taip lieka intriga, įdomu, kas bus toliau.

Įprastai pažiūriu vieną kartą, tada verčiu, pasižiūriu antrąkart, tada prieš atiduodama redaktoriui pasižiūriu filmą trečią kartą ir pakoreguoju vertimą. Po redaktoriaus korekcijų, kartais pasitaiko progų nueiti į kino salę ir pasižiūrėti filmą ir vertimą ketvirtą kartą. Iš tiesų, kuo daugiau kartų žiūrėsi, tuo labiau norėsis taisyti!

Vertėjo darbas atrodo sudėtingas, imlus laikui. Ar filmų vertėjai vertinami?

Esu sulaukusi klausimo, dėl kurio netgi įsižeidžiau: „Tai vis dar filmus verti? O gal jau knygas pradėjai versti?“ Tarsi literatūros vertimas hierarchiškai yra aukščiau nei kino. Aš taip nemanau. Man patinka filmai, patinka šnekamoji kalba, kurios kine daug, ir būtent šis darbas man yra maloniausias. Nenorėčiau versti tik teksto ir nematyti vaizdo. Ir nenoriu versti literatūros vien todėl, kad būčiau vertinama kaip vertėja.

Keista, bet iš literatūros vertėjų esu gavusi tokių komentarų, kad filmų vertimas nesvarbus. Atrodo, kad jie ir rašytojai vertina tik tai, kas išspausdinta popieriuje, o tai, kas pasirodo ekrane, nėra taip vertinga.

Kaip fotografija ir kinas turėjo išsikovoti meno statusą, taip ir kino vertėjai Lietuvoje turi išsikovoti kultūros kūrėjų statusą. Yra Literatūros vertėjų sąjunga, tačiau versdamas filmus į šią sąjungą nelabai gali pretenduoti… Kinematografininkų sąjunga? Net ne visi kino kūrėjai supranta, kad vertimas turi įtakos kūrinio visumai, jo suvokimui. Galbūt kada nors atsiras Kino vertėjų sąjunga – padėtis pagerėjusi, sąlygos irgi. Jau suvokiama, kad šis darbas reikalauja daug laiko, nebesitikima, kad vertimas gali būti atliktas per vieną naktį.  Apskritai – kodėl vertėjas turėtų dirbti naktį?

Ką patartum žmogui, kuris nori pradėti versti filmus?

Pasiūlyčiau eiti savanoriauti į kurį nors kino festivalį, susipažinti su vertimų skyriaus koordinatoriais, kurie dažniausiai dirba keliuose festivaliuose, ir pabandyti versti. O tada žiūrėti, kaip sekasi.

Fotografė Vytautė Ribokaitė

Kaip tobulini savo vertimo įgūdžius? Gal turi kokių gudrybių?

Man visada patiko bendrauti, todėl stengiuosi kalbėtis su įvairiais žmonėmis. Tarkime, kai gyvenau Londone, eidavau į turgų. Pasišnekučiuodavau tai su vienais, tai su kitais prekeiviais. Eidavau  į įvairias vietas, nes kalbos stilių, dialektų daug. Nuo tada anglų kalba filmuose pradėjo skambėti visai kitaip, pradėjau pastebėti kitų vertėjų klaidas. Net suabejojau šios kalbos supratimu iki gyvenimo Anglijoje.

Šnekamoji kalba labai greitai keičiasi, o šiuolaikiniame kine jos labai daug. Tarkime, rytų Londono „Cockney“ kalbos tipą sudaro įvairūs besirimuojantys juokeliai, vienas žodis reiškia visai kitą žodį – ducking and diving reiškia hiding ir pan. Tad vienas iš patarimų filmų vertėjams – ne tik žiūrėti filmus, bet ir bendrauti.

Lankomės tavo sodyboje. Tau svarbu, kur yra tavo darbo vieta?

Dirbti galiu įvairiose vietose – filmus esu vertusi ir pas draugus Niujorke, ir laive Anglijos kaime, ir „Starbucks“ kavinėje. Tereikia kompiuterio, ausinių, interneto ryšio ir vertimo programos.

Ar tavo naudojama vertimo programa mokama?

Anksčiau visi dirbome su lietuvių sukurta „Vertex“ programa, ji veikė tik kompiuteriuose, turinčiuose „Windows“ operacinę sistemą. Dabar vertimo programų yra daug, aš naudoju „Subtitle Edit“, ji nemokama.

Komentarai

Su kinu aš keliauju po skirtingus kraštus, mokausi apie pasaulį ir save, atsipalaiduoju ir svajoju, pasikraunu motyvacijos, o kai reikia – jis mane guodžia, linksmina ir liūdina. Į KINFO atėjau, nes labai norėjau rašyti apie kiną. Radau daugiau nei tikėjausi.