Garso režisierė Iveta Macevičiūtė: kartais filmavimo aikštelėje turi elgtis kaip nindzė

Žmogus, aktoriams segantis mikrofonus. Tas, kuris filmavimo aikštelėje laiko gauruotą mikrofoną. Garso pulto valdovas. Tikriausiai taip dažniausiai įsivaizduojamas kino garso režisieriaus darbas. O kokios jų atsakomybės iš tikrųjų?

Apie tai pasakoja Iveta Macevičiūtė, garso režisūros Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje (LMTA) absolventė ir įvairius darbus garso departamente išbandžiusi jauna specialistė. Ji paaiškina, kas yra dubliažas, kodėl „boom operator“ kai kurie prilygina nindzėms, ir neslepia, kad ant juosmens laikyti 7 kilogramus nėra lengva.

Dėl tikslumo garso departamento komandos pareigybių pavadinimai pateikiami anglų kalba.

Iveta, papasakok, kaip ir iš kur sužinojai apie garso režisūrą? Vis dėlto tai nėra tokia žinoma ir, sakyčiau, daugeliui suprantama specialybė kaip aktoriaus ar režisieriaus.

Yra toks pasakymas – visi garso režisieriai yra nepasisekę muzikantai. Mokykloje buvau labai įsitraukusi į muziką, daug dainavau, kūriau. Garso režisieriaus profesijos pavadinimą išgirdau labai anksti, tikriausiai 8-oje klasėje, ir man ji iškart labai patiko. Pamaniau, kad specialybė, iš dalies susijusi su menais, man tiktų. Taigi 8-oje klasėje per anglų kalbos pamoką parengiau pristatymą apie savo svajonių specialybę – garso režisūrą, nors tada dar aiškiai nesuvokiau, kas tai.

Mano karta susidūrė su sudėtingu klausimu, ką veikti ateityje, nes variantų be galo daug. Daugelis pirmose studijose net neatranda savo pašaukimo ar profesijos, kuri patiktų. Dūriau pirštu į nežinią, įstojau ir mano pasirinkimas man prilipo. Labai džiaugiuosi. Garso režisieriaus pareigos ne tik gražiai skamba, bet ir yra labai įdomios.

Garso režisūros studijas (bakalauro ir magistro) pabaigei LMTA. Kaip manai, ar mokslai reikalingi tam, kad galėtum dirbti garso departamente? Ką tau suteikė studijos?

Pabaigusi bakalauro studijas galvojau, kad viską galima išmokti pačiam, bet dabar žvelgdama atgal suprantu, kad studijų metu, jei esi aktyvus, atsiranda galimybė nuolat dirbti, įgūdžiai ateina per darbą. Nors teoriškai tarsi supranti techniką ir metodiką, bet kol pats nepradedi daryti ir nepakartoji to šimtą kartų, nemoki. Akademija suteikia tokias galimybes.

Jei nebūtų kur mokytis, tuomet, sakyčiau, galima išmokti savarankiškai. Pavyzdžiui, tapti pameistriu ir pradėti dirbti. Jei turi mokytoją, kuris padės, supažindins, gali ir be studijų išmokti.

Garso departamente be garso režisieriaus dar yra kiti žmonės, kurių pareigybes, kad nesuklysčiau versdama, išvardysiu anglų kalba – boom operator, foley artist, sound mixer ir kiti. Gal galėtum išsamiau papasakoti apie garso departamento sudėtį?

Nelengvas klausimas, labiausiai dėl lietuvių ir anglų kalbos. Lietuvių kalboje yra vienintelis terminas – „garso režisierius“. Kiekvieną kartą rengiant titrus tenka laužyti galvą, kaip pavadinti tam tikrą specialybę, kad titrai netaptų griozdiški ir visiškai nesuprantami. Pats garso režisierius savyje talpina labai daug atskirų specialybių, t. y. skirtingų dalių montažai ir t.t.

Taip pat rekomenduojame

Top 7. Filmai apie „stand up“ komediją

Sound supervisor – garso režisierius, kuris yra atsakingas už visą garso departamentą. Jis planuoja, koks bus galutinis estetinio rezultato, kuruoja visa komandą. Jo darbas prasideda nuo parengiamojo etapo, kai jis perskaito scenarijų, susipažįsta su filmu ir pasikalba su režisieriumi apie galutinį rezultatą. Po to su prodiuseriu apsibrėžia biudžetą. Tada ateina gamybos etapas, kuriame atsiranda kitas žmogus, atsakingas už garso įrašus filmavimo aikštelėje.

Aikštelėje su garsu dirba keli žmonės – production sound mixer, žmogus, įrašinėjantis garsą, ir jo asistentai boom operators, kurie laiko mikrofonus. Apie pastaruosius nuomonės išsiskiria.

Vieni juos vadina stovais su mikrofonu. Tačiau tai – netiesa, nes šis žmogus aktoriaus drabužiuose paslepia radijo mikrofonus ir asistuoja, o kadro metu stovi, kartais ir bėga laikydamas mikrofoną. „Tu ne stovas, tu – nindzė“, – sako kiti, nes šiam žmogui reikia išvengti ir kameros, ir šviesos, ir su mikrofonu apsisukti ant pirštų galiukų, kad jokie pašaliniai garsai nepatektų į įrašą.

Taigi toks yra gamybos etapas. Vėliau prasideda baigiamieji darbai. Šiame etape departamento sudėtis priklauso nuo biudžeto. Idealiu atveju viskas prasideda nuo garso montažo. Sound editor sumontuoja visus papildomus garsus, taip pat tuos garsus, kurie jau yra. Šiame etape gali dalyvauti dialogų montažo režisierius arba dialogue editor, kuris sukarpo ir išvalo dialogus. Tada atsiranda ADR mixer specialistas, jis atsakingas už dubliažą. Dažnai tai darau.

Papasakok plačiau, koks yra dubliažo procesas, kam jis reikalingas?

Jeigu aikštelėje atsiranda koks nors brokas, t. y. nešvariai įrašyta medžiaga, tada, kai filmas sumontuotas, aktorius ateina į studiją ir žiūrėdamas į ekraną pakartoja tas pačias frazes, kurias sake aikštelėje. Lietuvoje dubliažas dažnai nėra daromas, nes tam nėra lėšų, tačiau Holivude labai daug dialogų yra perrašomi studijoje. Žinoma, priklauso nuo filmo, bet yra tokių, kuriuose dubliažas sudaro 80 proc.

Kas vyksta po to?

Kai susitvarkome su dialogais, ateina garso efektų eilė ir atsiranda specialistas, vadinamas foley artist, kuris įrašinėja folius arba sinchroninius garsus – žingsnius, drabužių šiugždėjimą, puodelio paėmimą, t. y. viską, ką matome ekrane.

Galiausiai prieiname prie sound re-recording mixer, kuris sumontavus visus galutinius garsus – atmosferas, efektus, sinchroninius garsus, dubliažą – juos suklijuoja į vieną bendrą skambesį. Taip pat garso departamente yra dar vienas žmogus, įrašinėjantis ir darantis muzikos suvedimą. Jis artimiausiai bendrauja su kompozitoriumi.

Kas yra tavo minėti atmosferiniai garsai? Pateik kelis pavyzdžius.

Tai aplinkos garsai. Atmosferiniai garsai atskleidžia geografiją, kur vyksta veiksmas. Pavyzdžiui, virtuvėje gali ūžti šaldytuvas, gali būti visiška tyla. Šie garsai apibrėžia tą mažąją erdvę, o kiti garsai apibrėžia erdvę, kuri yra aplink, t. y. kur tas kambarys yra – ar didmiestyje, ar kaime, ar kitur. Visi šie sluoksniai sukuria atmosferą. Galiausiai atmosferiniai garsai žiūrovui parodo, kada veiksmas vyksta – ateityje, praeityje ar dabar. Atmosfera yra visame filme, tačiau žiūrėdami jos nejaučiame.

Daugelis galvoja, kad įrašyta garsą aikštelėje naudojame baigdami montuoti, tačiau aikštelėje įrašinėjame tik dialogus ir nieko daugiau. Pavieniais atvejais gali būti išimčių, pavyzdžiui, įrašome žingsnius, bet tik tiek. Maždaug 80 proc. garsų, kuriuos girdime žiūrėdami filmą, „uždedami“ baigiamųjų darbų metu. Beveik viskas yra sukurta.

Kiek žmonių įprastai sudaro garso departamento komandą?  

Sunku pasakyti, nes būna visaip. Lietuvoje filmavimo aikštelėje dažniausiai būna 2-3 žmonės – vienas įrašinėja garsą, kiti jam padeda. Baigiamajame etape dažniausiai dirba vienas arba keli garso montažo režisieriai, vadinami sound editors – dialogue editor, sound effects editor ir t.t. Taip pat dubliažo režisierius (ADR mixer), garso suvedimo režisierius (sound re-recording mixer), o juos kuruoja garso režisierius, dar kartais vadinamas garso dizaineriu (sound designer).

Dažniausiai montuoju ir dirbu su dubliažu. Komandos sudėtyje būna ir žmonės, įrašinėjantys folius, bet Lietuvoje to nedarome. Dažniausiai mums padeda arba lenkai, arba ukrainiečiai. Tuomet dar keli žmonės prisideda. Taigi vieno filmo garsą kuria maždaug 8-9 žmonės.

Lietuviškų trumpametražių biudžetai kitokie, todėl dažniausiai viską atlieki vienas: įrašai garsą aikštelėje, tada visa tai sumontuoji, užrašai dubliažą ir galiausiai viską sumiksuoji. Jei yra pinigų foliams, prisijungia dar pora papildomų pavardžių.

Kaip garso departamento komandoje vyksta darbo keitimas? Nuo kurio dažniausiai pradedama?

Mažos ir didelės industrijos keliai skiriasi. Kaip ir minėjau, esu išbandžius viską – folius įrašinėjau, ruošiau „miksą“, buvau garso režisiere. Tad kai nuvažiavau į „Berlinale Talents“ (jaunų kino industrijos specialistų kūrybinės dirbtuvės, vykstančios Berlyno kino festivalio metu – aut. past.), jie stebėjosi, kad tiek daug išmanau. Iš tikrųjų sound mixer tampi, kai vien sumontuoji maždaug 100-tą dialogų arba tuo užsiimi 10 metų. Tik tada gali sėsti į sound mixer kėdę prie didelio pulto.

Lietuvoje taip nėra. Bent iš pradžių, kai dirbi su mažo biudžeto filmais, viską darai pats vienas. Ilgiau dirbant atsiranda filmai su didesniais biudžetais, tuomet gali samdytis žmones. Man atrodo, kad tai yra kilimas. Mes kylame kartu su filmais, kuriuose dirbame.

Kuo garso departamento darbas skiriasi vaidybiniame ir dokumentiniame filme?

Vien tik darbo aikštelėje principai yra skirtingi. Filmuojant dokumentiką aikštelėje būna daug mažiau žmonių, reikia pajusti santykį su personažais. Tai labai įdomu. Taip pat negali personažo provokuoti, per daug susidraugauti, nes filmuojant jis pradės su tavimi šnekėtis. Tai nėra gerai. Santykių kūrimas su jais yra labai subtilus ir trapus.

Kitas dalykas – negali pasiruošti techniškai. Turi būti pasiruošęs, bet vis tiek kiekvienos situacijos nenumatysi. Todėl dokumentinio kino baigiamųjų darbų etape būna daugiau broko nei vaidybiniame. Vaidybiniame filme turi prabangą pasiruošti, bet tuomet atsiranda kiti sunkumai. Techniniai reikalavimai ten yra didesni. Dokumentiniame kine tam tikras brokas yra atleidžiamas, nes įrašų nebepakartosi, nepadarysi dublio.

Baigiamojo etapo garso departamento darbai tikriausiai priklauso nuo to, kokia tai dokumentika, kaip tu ją montuoji, kiek kūrybos gali sau leisti. Filmuodamas vaidybinį kiną gali prisigalvoti, kiek tik nori, tačiau kurdamas dokumentinį privalai remtis tuo, kas iš tikrųjų įvyko.

Ar nesuklysiu sakydama, kad tavo darbas yra fiziškai sunkus? Kiek kilogramų tenka išlaikyti, įrašinėjant garsą? Kiek sveria įranga?

Taip, tai iš tikrųjų yra fiziškai sunkus darbas. Kita vertus, jei kameros departamente dirbi asistente, ten irgi yra ką veikti – tenka daug sunkių daiktų tampyti iš vienos vietos į kitą, objektyvų dėžes ir t.t.

Visgi daiktą gali nutempti ir kuriam laikui palikti, o jei dirbi garso departamente ir kuri dokumentinį filmą, tau ant juosmens visą laiką kabo maždaug 7 kilogramai technikos ir dar būni iškėlęs mikrofoną. Kartais tenka su visa šia technika ir palakstyti… Tad vienam žmogui kuriant dokumentiką tikrai sunku. Kartais padirbdavau, bet labai retai, nes pavargdavau. Fizinis krūvis moteris gal šiek tiek atbaido, tačiau dirbant lygiai tiek pat svarbus psichologinis, santykių kūrimo aspektas. Moterų, dirbančių kine su garsu, nedaug. Baigiamųjų darbų etape jų yra, bet visas galiu suskaičiuoti ant vienos rankos pirštų. Turbūt net visų pirštų neprireiktų.

Su kokiais departamentais, jų darbuotojais artimiausiai bendrauja garso režisierius?

Su režisieriumi garso režisierius derina ir aptaria kūrybinius aspektus, su prodiuseriu – organizacinius. Operatorių komanda gali papasakoti apie būsimą kadrą, jo ribas, kameros judesį, o apšvietėjai gali įspėti, kad „neprimėtytum“ šešėlių. Baigiamajame etape garso režisierius bendrauja su montažo režisieriumi.

Kaip tu žiūri filmus? Ar sugebi atsiriboti ir neanalizuoti garsų, muzikos? Pavyksta tiesiog žiūrėti ir mėgautis?

Jeigu filmas geras, apie garso dizainą pamirštu. Iš tikrųjų toks ir yra mūsų tikslas – žiūrovas neturi girdėti garso. Šis amatas nėra labai matomas – po premjeros niekas neateis ir nepasakys, kad puikiai padirbėjai, viską girdėjau. Jei kažką išgirdo, vadinasi, kažką blogai padarei.

Pačiai kuo toliau, tuo sunkiau sekasi nebegirdėti. Tikriausiai atsirado kartelė, nes dirbu su filmais ir jų žiūriu daug.

Gal paminėtum keletą filmų, išsiskiriančių garso dizainu?

Neseniai tiek „Youngblood“, tiek „Skalvijos“ kino akademijos moksleiviams pasakojau apie „Kovos klubą“. Daugelis jų nėra matę šio filmo. Jo garso dizainas nuostabus! Dramos garsai, kuriuos anksčiau kuriant buvo įprasta paimti iš bibliotekų, įrašyti naujoviškai. O jie pridaužė žalių vištų, prikimštų riešutais… Daug eksperimentavo. Dabar yra krūva filmų, kurie tai kartoja, tačiau tuo metu tai buvo kažkas naujo.

Plačiau apie „Kovos klubo“ smūgių garsus:

Geras pavyzdys yra „Šioje šalyje nėra vietos senukams“. Filmas įtempto siužeto, jame mažai muzikos, nes įtampa sukuriama garso dizainu. Lengviausia emocijas sukelti pasitelkiant muziką, tačiau garso dizainu pasiekti tokį patį efektą sudėtinga. Taip pat paminėčiau du prancūzų filmus „Delicatessen“ ir „Neapykanta“.  

O kokį lietuviško filmo gerą garso dizainą galėtum paminėti?

Vienareikšmiškai vienas įspūdingesnių darbų buvo „Sengirė“. Jame labai svarbus realybės, tikrumo aspektas – jei matome kokį nors paukštį, būtinai skambės jo giesmė. Tokių garsų įrašymo specifika yra visai kita. Jie turėjo labai daug valandų medžiagos, kurią, jei neklystu, įrašė pats režisierius. Visa tai reikėjo suvesti, iškirpti, išvalyti ir tik tada sumontuoti filme… Labai daug kruopštaus darbo tam, kad būtų atspindėta tikrovė.

Koks būtų tavo svajonių projektas?

Labai laukiu, kada Titas Laucius kurs savo pilnametražį filmą. Montuodama „Šeimą“ (T. Lauciaus trumpametražis filmas, pasirodęs 2018 m. – aut. past.) nuolat juokiausi. Buvo labai smagu, todėl manau, kad pilnametražis bus dar smagesnis.  

Kitas – Elenos Kairytės dokumentinis filmas „Dolce far niente“, kuris filmuojamas pakankamai ilgai – į Italiją važinėjame maždaug ketverius metus. Kai išvykdavome į ekspediciją – jų buvo ne viena – filmavimai trukdavo mėnesį. Elena mus išsamiai supažindino su kontekstu, davė knygų, žiūrėjome panašios tematikos filmų. Kadangi procesas ilgas, į jį įdėta daug širdies, laukiu, kada prasidės baigiamieji darbai. Manau, bus labai geras filmas.

Skaitykite ir kitus pokalbių ciklo „Už kadro“ interviu su mažiau matomais kino industrijos specialistais – scenarijaus tęstinumo profesionalu, specialiųjų efektų kūrėju ir rekvizito dailininku.