2021-ųjų pavasarį su Lietuvos ambasada Čekijoje susisiekė pagyvenusi ponia, Čekijos pilietė Anastazija Koprivova (Anastazie Kopřivová). Ponia Anastazija pareiškė ambasadai norinti grąžinti į jos rankas patekusius tarpukario laikotarpio dokumentus ir meno kūrinius, dalis kurių pažymėti Valstybės Teatro Kaune ženklais.
Pasirodo, jog tai vertingi, kurį laiką šiame teatre dirbusio, dailininko Mstislavo Dobužinskio (1875-1957) darbai. Tarp grąžintų dokumentų rasti ir keli susiję su kinu – kino filmų kūrimo bendrovės „Lith-Art-Film“ steigimo įstatai, tos pačios bendrovės formuliaras. Pastarieji itin sudomino tuo metu Prahoje viešėjusius LRT televizijos laidos „Daiktų istorijos“ kūrėjus – Saulių Pilinkų ir Editą Mildažytę. Galbūt Mstislavas Dobužinskis Lietuvai draugiškoje Čekijoje (tuomet Čekoslovakijoje) ieškojo būdų kurti lietuvišką vaidybinį filmą? (laidos reportažą žiūrėti čia). Kas gi tas Mstislavas Dobužinskis? Kokie jo saitai su Lietuva ir kinu?
Nors M. Dobužinskis gimė rusiškame Novgorode, mirė amerikietiškame Niujorke, didžiąją dalį savo gyvenimo praleido už dabartinės Lietuvos geografinių ribų, o rusiškai mokėjo tikrai geriau nei lietuviškai, tačiau jo asmenybė neatsiejama nuo Lietuvos ir jos meno istorijos. Pats menininkas save kildino iš senos lietuvių giminės. Dar ir šiandien Anykščių rajone, Kavarsko seniūnijoje, galima rasti gyvenvietę – Dabužius.
M. Dobužinskis prisiminimuose teigė, jog būtent čia stovėjusį dvarą dar nuo 1532 metų valdė jo protėviai. Ne kartą į šias vietas, lyg į piligriminę kelionę, traukė ir pats menininkas, nors dvaras jau kadaise buvo paleistas iš šeimos rankų. Štai 1929 metų spalį laiške žmonai jis rašė: „Tik ką grįžau – iš Dabužių! Ir pagaliau tai atsitiko – esame protėvių žemėje.“ Būtent 1929-aisias M. Dobužinskis ilgesniam laikui įsikūrė Lietuvoje. Nuo šių metų skaičiuojamas „lietuviškasis“ jo kūrybos dešimtmetis, kurį nutraukė prasidėjęs Antrasis pasaulinis karas, kuomet dailininkas pasitraukė toliau į Vakarus.
Mstislavo tėvas – Valerijonas Dobužinskis (1841-1921) – buvo rusų armijos karininkas, generolas. 1863 metų sukilimo metu, dėl savo lietuviškos kilmės, jis buvo laikomas įtartinu ir areštuotas. Dobužinsikio šeima buvo ištremta. Pirma į Suomiją, o vėliau į Novgorodą, kur 1875 metais ir gimė būsimas dailininkas, šį pomėgį taip pat paveldėjęs iš tėvo.
Klajokliškas buvo ir Mstislavo gyvenimas. Tiesa, gana anksti atvedęs jį ir į Lietuvą. Jau 1884 m., per Velykas, dar būdamas vaikas pirmą kartą lankėsi Vilniuje pas savo dėdę, žinomą Vilniaus teisininką Fiodorą Dobužinskį. „Mūsų šeimoje ir visoje giminėje Vilnius buvo laikomas „mūsų“ miestu. Tėvas čia buvo baigęs kadetų korpusą“, – vėliau atsiminimuose prisimins dailininkas. Pats Mstislavas Vilniuje baigė Vilniaus II vyrų gimnaziją, kurioje studijavo 1889-1895 m. Per išleistuves gimnazijos direktorius jam pranašavo jo dėdės, teisininko, ateitį.
Teisės studijas M. Dobužinskis tikrai netrukus baigė Sankt Peterburge, tačiau širdis traukė kitur – 1899 metais išvyko į Miuncheną studijuoti dailės. Vėliau dailės studijas tęsė Sankt Peterburge, įsitraukimas į „Meno pasaulio“ („Мир искусства“) grupę. Nuo 1907-ųjų pradėjo aktyviai bendradarbiauti pirma su Rusijos, o vėliau ir visos Europos teatrais (kūrė scenografijų ir kostiumų eskizus), dėstė dailė akademijoje ir t. t. Reikia pastebėti, jog M. Dobužinskis buvo labai produktyvus ir gana populiarus menininkas.
Netrukus menininką geriau pradėjo pažinti ir Lietuvoje – 1908-aisias įvyko jo pirmoji dailės paroda Vilniuje. Nebuvo Lietuvoje pamirštas ir šaliai atkūrus nepriklausomybę 1918-aisiais. Dar 1923 m. M. K. Čiurlionio galerija Kaune įsigijo dailininko darbų, 1925 m. pirmą kartą dailininkas bendradarbiavo su Valstybės teatru Kaune – atvyko čia kurti scenovaizdžio ir kostiumų P. Čaikovskio operos „Pikų dama“ pastatymui.
Lietuva menininkui tapo savotiška gelbėjimosi šiaudu nuo bolševikų valdomos porevoliucinės Rusijos, kurioje M. Dobužinskiui buvo sudėtinga prisitaikyti: „Prieškarinėje Rusijoje buvo dailininkų ratelis „Mir iskusstva.“ Šios grupės dailininkų kūryba pasižymėjo retrospektyvizmu, estetizmu, užsidarymu nuo tikrovės, išsvajotu stilizavimu, pasyviai iliuzionistišku gamtos kopijavimu. Šiai grupei priklausė ir M. Dobužinskis. Po revoliucijos, žinoma, kas šių principų neišsižadėjo, tam nebuvo SSSR vietos ir štai daugelis tos grupės narių emigrantauja“, –1937-aisiais žurnale „Kultūra“ rašė Jonas Kuzminskis. Toliau jis prideda, jog „visa, kas sena, Dobužinskiui yra gražu. <…> Tiesiog skonio aristokratizmas“. Na, ir kaip tokiems „aristokratistams“ reikėjo dainuoti „Internacionalo“ eilutes „Pasaulį sena išardysim“?
Todėl trečiojo dešimtmečio viduryje Mstislavas Dobužinskis gavo Lietuvos respublikos pilietybę, kuri jam tapo bilietu į Vakarus. Kurį laiką padirbėjęs vienur-kitur, nuo 1929 m. jis nuolatos apsistojo ir kūrė Lietuvoje. Čia aktyviai bendradarbiavo su teatru (sukūrė 38-ių spektaklių scenografiją ir kostiumus), tapė Lietuvos vaizdus, studijavoa Lietuvos heraldiką, trumpai vadovo Kauno meno mokyklos grafikos ir dekoratyvinės tapybos studijoms, vėliau laikė privačią dailės studiją ir pan. O kaipgi kinas?
Straipsnio pradžioje minėtus LRT žurnalistus teks kiek nuliūdinti. Prahoje rasti M. Dobužinskio kino veiklos dokumentai anaiptol nereiškia, jog jis šiame mieste tikėjosi rasti galimybių kurti lietuviškus filmus. Prahoje Dobužinskis 1936 m. kūrė scenografiją ir kostiumus spektakliui „Eugenijus Oneginas“, tuo tarpu rasti kino veiklos dokumentai ankstesni, iš 1932-ųjų metų. Tuo metu M. Dobužinskiui jie nebebuvo aktualūs.
Na, ar bent jau nebuvo aktualus jų turinys, mat šiuos dokumentus, tiksliau tuščią „blogąją“ jų pusę, menininkas naudojo kaip popierių savo eskizams. Tą liudija ir daugiau išlikusių tų pačių kino dokumentų kopijų, tik jau sukarpytų į smulkesnes dalis, atitinkančias piešinius kitose dokumentų pusėse. Nieko neprikiši – taupu ir ekologiška!
Tie keli rasti „pilni“ dokumentai primena apie anksčiau žinotą, tačiau gerokai primirštą M. Dobužinskio pėdsaką nedidelėje tarpukario Lietuvos kino industrijoje. Tarp jų – 1932 m. liepos 22 d. Kauno savivaldybėje įregistruotos (registracijos eilės Nr. 38) pasitikėjimo bendrovės „Lith-Art-Film“ įstatai.
Pastaroji bendrovė buvo įregistruota keturių asmenų: Vaclovo Rickaus-Rickevičiaus, Juozo Čerkausko, Mstislavo Dobužinskio bei dailininko Antano Rūkštelės. Įstatuose nurodytas „Bendrovės tikslas: kūrti ir gaminti Lietuvos kronikas, apžvalgas, krašto pažinimo ir kitokius filmus; juos demonstruoti Lietuvoje ir užsieny ir ruošti norinčius asmenis filmo darbui“. Šiam tikslui pasiekti kiekvienas iš keturių steigėjų į bendrovę įnešė po 500 litų, taip sudarydami pradinį (2000 litų) kapitalą.
Suprantama, su tokia suma toli nenuvažiuosi. Tą liudija antrasis dokumentas – formuliaras, kuris skirtas užpildyti norintiems tapti pasitikėjimo bendrovės „Lith-Art-Film“ nariais. O kad tokiais taptų, reikėjo taipogi įnešti piniginį įnašą. 500 litų garantavo nario vardą ir vieną balsą bendrovės valdyboje, dar penki šimtai – ir balsų jau turėsi du. Įnašą sumokėti galima ir dalimis.
Praėjus dviem savaitėms po bendrovės įkūrimo, 1932 m. rugpjūčio pradžioje, „Lietuvos aide“ informuota, jog bendrovėje jau yra 16 narių (16 x 500 = 8000 lt), išrinkta jos laikinoji valdyba kurios pirmininkas – Mstislavas Dobužinskis. Teigiama, jog: „Paruošiamieji darbai jau pradėti. Nupirktas filmų aparatas ir baigiama įrengti laboratorija filmams apdirbti. <…> Filmų pastatymo darbai bus pradėti rudenį.“
Suprasti, kodėl taip skubėta pradėti filmų gamybos darbą, padeda pati bendrovės įsteigimo data – 1932 m. liepos 22 d. Mat vos po kurio laiko, 1932 m. rugpjūčio 1 d., Lietuvoje pagaliau pradėjo veikti dar kadaise svarstytas, tačiau anksčiau taip ir nepriimtas įstatymas, kuriuo Lietuvos kino teatrų savininkai buvo įpareigoti kiekvieno seanso metu rodyti lietuvišką kino kroniką, ne trumpesnę nei 120 metrų. Akivaizdu, jog bendrovė sukurta pasinaudoti šiuo įstatymu ir tapti viena iš šių kino kronikų tiekėjų. O kai kas dar sako, jog lietuviai – neversli tauta!
Priimtas įstatymas iš tiesų vedė į lig tol nematytą lietuviškos kino produkcijos gamybos bumą – M. Dobužinskio „Lith-Art-Film“ (netrukus tapusi „Lith-Film“) buvo tik viena iš kelių bendrovių, tuo metu pradėjusių savo veiklą. Tačiau panašu, jog viltys, dėtos į kino filmų gamybą, lūkesčių nepateisino – darbo buvo daug, o pelnas labai abejotinas. Nepadėjo tam ir įstatymo trūkumai bei jais pasinaudoti norėję kronikų kūrėjai ar kino teatrų savininkai.
Štai po įstatymo priėmimo JAV lietuvių kino operatorius Kazys Lukšys, turėjęs daug medžiagos, seniau nufilmuotos Lietuvoje, pradėjo ją perdaryti į kronikas ir kino teatrams pigiau tiekti 2-3 metų senumo vaizdus. Tuo tarpu kino teatrų savininkus vienijanti Lietuvos kinematografininkų sąjunga pasiskelbė, jog kino teatrai kino kronikas gali pirkti tik per ją – ji reguliuos (numuš) kainas ir, žinoma, paims šiokį tokį procentą… (Apie tarpukario Lietuvos kino kroniką skaitykite čia ir čia). Prireikė valstybės įsikišimo, kol visas velniava galiausiai buvo išspręsta.
Nežinia, kas išblėso pirma – entuziazmas ar pinigai. 1932 m. rudenį „Lith-Art-Film“ iš tiesų pradėjo demonstruoti savos gamybos kronikas, bet jau 1933 m. kovo pabaigoje bendrovė nutilo. O juk dar neseniai, vasarį, skelbė apie planus kurti garsinę (lig tol rodytos tik tylios) Lietuvos kroniką; kartu su kitomis bendrovėmis jungėsi į „Lietuvos kronikų centrą“, kuris turėjo ginti jų narių – kino kronikų gamintojų – interesus.
Iš viso suspėjo sukurti bent devynias skirtingas kino kronikas, nors nėra aišku, ar paskutinė, devintoji, kino kronika išėjo į kino ekranus. Lietuvos literatūros ir meno archyve saugomuose kino cenzūros dokumentuose yra 1933 m. kovo 16-tą dieną datuotas šios kronikos turinys (turėjo būti rodomas mokinių sodinamas „jaunimo medis“; rožės Kauno Karo muziejaus kieme; Klaipėdos uostas; atrodo platus siužetas-reklama apie vokiškus „E. C. Flader“ firmos ugnies gesintuvus), tačiau cenzoriaus prierašas byloja, jog kronika taip ir nebuvo pateikta cenzūruoti…
Nepaisant savo trumpos veiklos, „Lith-Art-Film“ produkcija spėjo pasižymėti kaip viena geresnių Lietuvos ekranuose: „Ligšiol vis dar teisingai nusiskundžiama mūsų kino kronika. Be techniškojo kronikos atlikimo, daug priekaištų tenka kronikų pasirinktiems siužetams. Ypač nusibodę ir stačiai iki gyvo kaulo įgrisę visokie paradai, iškilmės ir pan. Čia su pasitenkinimu tenka pabrėžt, kad Lietuvoj esama pora kronikų gamintojų, kurie nesinaudoja minėtų kronikų šablonu. Tai Lietuvos Kinematografijos Mėgėjų S-ga ir b-vė su prof. Dobužinskiu priešaky – Lithfilm.
Šių dviejų bendrovių mūsų ekranuose matytos kronikos, reikia pripažinti, bent siužeto, turinio požiūriu, toli pralenkia kitų gamintojų kronikas. Mūsų minimose kronikose, pav., parodomi gražiai parinkti Lietuvos vaizdai, ūkininkų darbai (rugiapjūtė), Telšių – Kretingos geležinkelio statyba ir t. t. Šiais kronikų objektais publika domisi ir todėl gera būtų, kad ir kiti kronikų gamintojai mestų filmavę tik oficijalias iškilmes ir imtųsi rodyti dailiuosius Lietuvos vaizdus, kurių juk netrūksta“, – 1933-ųjų sausį rašyta žurnale „Naujoji romuva“.
Atrodo, jog „Lith-Art-Film“ kūrimosi pradžioje svajota ir apie vaidybinį kiną. Bent taip leidžia spėti spaudoje rasta informacija, jog bendrovė tikisi ateityje prikalbinti filmus režisuoti ir tuo metu Lietuvoje dirbusį kitą žymų „pabėgėlį“ iš Rusijos – aktorių ir režisierių Michailą Čechovą (1891-1955). Juk nesiims tokia žvaigždė paprasčiausių kino kronikų režisuoti! Tačiau prie vaidybinio kino kūrybos M. Dobužinskiui teko prisiliesti užsienyje, o ne Lietuvoje.
Jau prieš dešimtmečiui apsistodamas Lietuvoje, 1929 m., dailininkas Lietuvos spaudai pripažino, jog turi patirties ir kino srityje: „Teko padirbėti ir kinematografui. Trys mano interjėriai dalyvauja „Central Cinema“ filmoje „Vaisingumas“ E. Zola“, – apie darbą prancūzų filme „Fécondité“ (1929) pasakojo jis Borisui Dauguviečiui žurnale „7 meno dienos“. Gal ši, nors ir nedidelė, patirtis prisiliečiant prie kino ir lėmė, jog būtent M. Dobužinskis stojo už „Lith-Art-Film“ vairo?
Vėliau tokių patirčių buvo ir daugiau. Bene ryškiausiai M. Dobužinskio kino karjeroje šviečia kitas prancūzų filmas – „Pikų dama“ („La Dame de pique“, 1937), režisuotas Dobužinskio likimo draugo, taip pat pabėgėlio iš Rusijos, aktoriaus ir režisieriaus Fedoro Ozepo. M. Dobužinskio pavardę galime rasti ir šio filmo titruose. Seniau titruose tilpdavo tik svarbiausių filmui asmenų pavardės, anaiptol ne kiekvienas prisidėjęs prie filmo kūrimo į juos patekdavo – tai, aukštas pasiekimas, bene vienintelis toks M. Dobužinskio kino karjeroje.
JAV lietuvio, žurnalisto Raimundo Mariaus Lapo teigimu, M. Dobužinskis taip pat dirbo kuriant bent kelis tarpukario britų filmus, po Antrojo pasaulinio karo trumpai darbavosi ir JAV, Holivude. Čia kūrė scenovaizdžius noir filmams „The Strange Woman“ (1946, prieinamas internetu) ir „Dishonored Lady“ (1947, prieinamas internetu). Tačiau „Hollywoode Dobužinskis išbuvo tik pusmetį, nes tenykštė aplinka jam nepatiko“.
Žinant tokius menininko karjeros vingius pasaulio kinematografe, Lietuvių žurnalistų iškeltą klausimą apie M. Dobužinskį ir kiną Prahoje galima įvertinti kitaip. Esu tikras, jei jis būtų gavęs viliojantį pasiūlymą padirbėti kuriant vieną iš tarpukariu sparčiai augusios Čekoslovakijos kino industrijos kūrinių, jis tikrai būtų bent pasvarstęs apie jo priėmimą.
Šiandien M. Dobužinskio darbai išsibarstę ir saugomi įvairiausiose Europos ir Šiaurės Amerikos institucijose. Tai liudija autorių daug klajojus ir dirbus skirtingose valstybėse. Lietuva čia buvo tik viena, nors ir labai svarbi stotelė, su kuria menininkas jautė artimą asmeninį ryšį. M. Dobužinskio kinematografinė veikla simboliškai liudija tą patį, nors menininkas su kinu dirbo Prancūzijoje, Didžiojoje Britanijoje ir JAV, tačiau pats kino bendrovę įkūrė tik vieną – nedideliame, kiek provinciškame tarpukario Kaune.
LKC finansuojamo projekto „Lietuviško kino sklaida internetinėje erdvėje 2021“ tekstas
