Fotografė Vytautė Ribokaitė
Folių menininkai yra itin unikalios specialybės atstovai, kurie kuria filmuose girdimus fizinius garsus – žingsnius, daiktus, atmosferinius garsus. Apie šios specialybės užkulisius, įdomiausius kurtus garsus (Folius) bei dabartinius projektus pasakojo garso režisierė ir vienintelė lietuvė Folių menininkė Dominyka Adomaitytė.
Kaip pradėjai dirbti su kino garsu?
Prieš porą metų, tėtis gimtadienio proga atnešė mano vaikystėje kurtų eilėraščių, kurie buvo parašyti vien garsovaizdžiais. Nebuvo nieko kito, tik vėjų šiurenimas, ugnies plazdėjimas, lašų tekšėjimas – viskas per žodžius, kurie išreiškia garsą. Buvo juokinga ir kartu įdomu suvokti, kad jau tuo metu pasaulį jaučiau per garsą.
Vėliau studijavau daug dalykų: prancūzų filologiją, teatro režisūrą, džiazo dainavimą ir džiazo muzikos kompoziciją… Gyvenau Paryžiuje ir su draugu kasdien eidavome į „Cinémathèque française“, kurioje pradėjau domėtis kino garsu. Norėjau gilintis toliau, todėl pradėjau ieškoti, kur galėčiau studijuoti. Radau tris universitetus Europoje – Paryžiuje, Londone ir Prahoje. Londone buvo neįkandamos kainos, Paryžiuje neatitikau amžiaus, o Prahoje reikėjo čekų kalbos.
Galiausiai pasirinkau studijuoti čekiškai, ją mokiausi visus metus ir ruošiausi stojamiesiems į FAMU kino mokyklą. Stojamuosiuose vienas iš etapų buvo pokalbis su psichologe. Atrodė juokinga, bet dirbdama supratau, kad tai yra labai svarbu, nes garso režisierius yra vienas paskutinių žmonių, pas kurį ateina režisierius baigti filmo.
Per stojamųjų paskutinį interviu katedros vadovas paklausė, ką norėčiau veikti po studijų. Pasakiau, kad norėčiau būti garso režisierė, bet kartu ir kurti Folius. Tuomet visi pradėjo juoktis. Tuo metu nesupratau kodėl, bet po pokalbio vadovas pasakė, kad jie kaip tik savo studijoje ieško Folių menininkės. Sudalyvavau dar viename interviu ir jie priėmė mane dirbti. Tuomet prasidėjo mano labai intensyvūs šešeri studijų ir darbo metai Prahoje.
Šiuo metu dirbi ir Lietuvoje, ir užsienyje?
Vis dar tęsiu darbus Prahos garso studijoje „Soundsquare“. Kartais jie pasidalina darbais, kartais gaunu darbus tiesiogiai. Jeigu tai Foliai, noriu juos įsirašyti profesionalioje studijoje. Kadangi šiuo metu Foliams skirtos studijos Lietuvoje nėra, sukaupiu daugiau projektų ir keliauju į Prahą. Ten turiu komandą, su kuria jau dirbam septynerius metus. Jeigu darau visą garso dizainą ir garso režisūrą, tai su Foliais taip pat keliauju į Prahą. O grįžusi į Vilnių, sumontuoju Folius, darau garso dizainą, kuriu skirtingas atmosferas, tvarkau dialogus ir miksuoju.
Fotografė Vytautė Ribokaitė
Kokį sudėtingiausią garsą yra tekę sukurti?
Sudėtingumai yra skirtingi. Gali būti emocinis sunkumas, jeigu kažkokia labai tamsi, bauginanti scena, kurios gal net nenorėtum žiūrėti, bet ją reikia vis kartoti įrašinėjant skirtingus tos scenos Folių sluoksnius (rūbų šlamesį, batų kaukšėjimą, daiktų kontaktinius garsus). Gali būti fiziškai sunku sukurti garsą. Pavyzdžiui, mes įrašinėjome viduramžių filmą „Medieval“, kuriame buvo labai daug karo scenų ir viskas vyko urvuose. Viduramžių vyrai filme buvo vaizduojami labai dideli ir aukšti, todėl reikėjo sukurti galybę jų žingsniuose. Žingsniai turėjo būti sunkūs ir tvirti, todėl reikėjo penkias dienas iš eilės bėgti ir griūti juos kuriant. Penktą dieną fiziškai jaučiausi kaip po ilgo maratono.
Patyriau juokingą sunkumą. Įrašinėjome holivudinį filmą, vieną iš „American Pie“ dalių. Jame buvo viena mergina, kuri ėjo į vakarėlį ir viduje buvo įsidėjusi Kėgelio rutuliukus. Režisierius norėjo, kad įrašant garsą girdėtųsi Kėgelio rutuliukai kūno viduje. Buvo sudėtinga, nes tiesiog reikėjo išmąstyti, kadangi nesu girdėjus tokio garso. Galiausiai naudojau kietos gumos rutuliukus, apvyniotus skirtingais šlapiais skudurėliais ir dar įvyniotus į lateksinę gumą.
Labai sudėtingą garsą teko kurti Darijos Kashcheevos dramoje „Elektra“. Filme buvo pora personažų, kurie buvo suanimuoti gyvi aktoriai. Bet šalia jų buvo žmogaus dydžio plastikinės lėlės, kurios irgi buvo animuojamos. Buvo sudėtinga, nes reikėjo sukurti lėlių judėjimo garsą iš skirtingų plastiko gabaliukų, kad tame plastike būtų girdima gyvybė.
Keliese dirbate komandoje ir kaip pasiskirstote darbais?
Mūsų studijoje su ilgametražiais filmais dirbame trise. Du Folių menininkai ir Folių mikseris, kuris mus įrašinėja. Kartais Folių mikseris būna toje pačioje patalpoje su Folių menininkais, bet mūsų studijoje jis mūsų nemato. Jis turi ekraną, kolonėles ir yra visiškai kitoje studijoje. Folių mikseris mus veda per visą sesiją ir sako, kada kokio garso reikia, nes turi „garsų žemėlapį“ ir žino, kokius garsus mums reikės tą dieną įsirašyti.
Dažniausiai pradedame nuo žingsnių ir įrašome visų interjerų žingsnius. Pavyzdžiui, Folių mikseris būna pažymėjęs, kad šiose scenose yra parketas arba kad pagrindiniame kambaryje, po valgomuoju stalu, yra kilimas. Tuomet įrašinėdami žingsnius aplink stalą įrašome juos ir ant kilimo. Paskui visa įrašyta medžiaga keliauja pas Folių montuotoją, kuris sudeda garsus tiksliai sinchroniškai su vaizdu.
Fotografė Vytautė Ribokaitė
Ar yra kažkoks garsas, kurį norėtum sukurti?
Visą laiką mane žavi garsai, kurie neegzistuoja, kuriuos reikia sukurti nuo nulio. Tada įsijungia kažkoks fantazuojantis motoriukas galvoje, kuris pradeda improvizuoti ir kurti sąsajas su jau girdėtais arba matytais dalykais, arba kažkokiais įkvėpimais gyvenime. Norėčiau kada sukurti skraidančios raganos šluotos garsą, arba jausmo – įsimylėjimo garsą. Kartais tiesiog mėgstu pagalvoti, kaip tai skambėtų, ir jau vien galvojimas sukelia idėjų ir minčių.
Ar pažįsti daugiau moterų, kurios kuria Folius?
Pažįstu Folių menininkių užsienyje – buvau vienos estės mentorė „Baltic Women in Film Mentorship“ programoje. Mes taip susidraugavome, jog planuojame kartu kažką sukurti ateityje. Dar pažįstu porą Folių menininkių Anglijoje.
Folių menininkų bendruomenė pasaulyje yra nedidelė ir visi vieni kitus pažįsta. Be Folinimo studijoje, taip pat dar kuriu ir Folių performansus. Jų tokia specifika, kad tyliesiems filmams sukuri garso takelį esamuoju metu, kai filmas yra rodomas. Mus pakvietė ta pati „Cinémathèque française“, nuo kurios viskas ir prasidėjo.
Kūrėme Georges Méliès’o retrospektyvą, buvo keturi seansai su skirtingais jo filmais. Prieš pirmą performansą parašiau Folių menininkams klausdama patarimų, ir jie visi sureagavo. Toje bendruomenėje yra žmonių, kurie kūrė „Žvaigždžių karų“ Folius. Nuostabu gyventi šiame laike, bendrauti ir dalintis mintimis su kūrėjais, kurie savo filmais įkvėpė jau vaikystėje.
Kaip vertini moterų padėtį kine?
Man sunku atsakyti, kadangi metus su puse buvau visiškai atsitraukusi, auginu vaiką. Nežinau, kokia situacija dabar, reikės pabendrauti su merginomis kine. Kai tik pradėjau dirbti, studijoje būdavo tam tikrų seksistinių komentarų iš žmonių, kurie visiškai nieko blogo nenorėdami taip išsireikšdavo.
Pavyzdžiui, jei reikėdavo sukurti sunkius vyrų žingsnius, šią užduotį norėdavo perduoti vyrams. Nors iš tikrųjų tai yra nesusiję, moteris gali lygiai taip pat sukurti sunkių žingsnių garsus, tiesiog paėmus tam tikrus batus, atradus, kaip statyti koją… Kartas nuo karto girdėdavome, kad vyrai turi kurti vyriškus personažus, o moteris moteriškus. Mes su kolegomis kaip tik kartais apsikeisdavome – aš kurdavau vyrų personažus, o jie – moterų, ir vaikščiodavo su aukštakulniais scenose. Tada personažas įgaudavo įdomesnių spalvų, nes rinkdavomės personažus, o ne lytį.
Fotografė Vytautė Ribokaitė
Su kokiais projektais šiuo metu dirbi?
Buvau garso režisierė ir Folių menininkė Gertrūdos Nemčiauskaitės filme „Pingvinas ir balandis“, kurį baigėme šią vasarą. Tai komedija, vykstanti daugiabutyje. Nors filme nėra dialogų, ieškojome, kaip balandis ir pingvinas galėtų savo emocijas išreikšti per garsinius ištiktukus ir juos įrašinėjome su aktoriais. Iš tikrųjų, kuriant trumpametražius animacinius filmus yra labai daug darbo su garsu, nes reikia viską sukurti nuo nulio. Reikia kaskart suprasti režisieriaus/ės garsinę viziją, pagalvoti, kaip visą garso dramaturgiją įsivaizduoju aš, ir kartu sukurti autentišką garsinį filmo pasaulį.
Taip pat, vasarą kūriau Folius airių režisierės Aideen Barry filmui „Embroidering the Earth’s Mantle“. Veiksmas vyko viduramžiuose, toks magiškas realizmas. Keturios moterys aukštame bokšte siuvinėja mūsų pasaulio medį. Reikėjo sukurti garsą judančiai sienai, kurioje buvo išskaptuotos keturios be veidų moterys. Naudojau daug skirtingų tekstūrų: akmenis (sienos grublėtumui), odinę medžiagą, nes reikėjo sukurti odos girgždesį, lyg pats žmogus iš odos išlįstų. Taip pat buvo scena, kurioje personažė maitina koše mėnulį – ieškojau, koks galėtų būti mėnulio valgymo garsas.
Ko palinkėtum jaunai kartai, kuri domisi kino garsu?
Palinkėčiau eiti į lauką, neužsidėti ausinių ir tiesiog klausytis pasaulio. Klausytis atviromis ausimis ir atvira širdimi.
LKC finansuojamo projekto „Senojo ir naujojo lietuviško bei pasaulinio kino refleksija internete 2025“ tekstas
