Sudaryti savo geriausių filmų Topą – užduotis ne iš lengvųjų. Ne vienas mintyse geriausiu pavadintas filmas po keleto metų gali pasirodyti nebevertas tos garbės, o ir tų geriausių dažnai būna tiek, kad sunkiai besutalpinsi į vieną sąrašą.
„Kinomaistas“ jau ne kartą prašė kūrybingų Lietuvos asmenybių sudaryti savo geriausių kino darbų Topą, esame publikavę ir pačių kinomaistiečių Aleksandro ir Tado dešimtuką. O kur dingo puslapio virtuvės vadovės Rasos filmai? Niekur jie nedingo, tiesiog per darbų kalnus taip ir neprisiruošiau sudaryti pačių pačiausių filmų Topą. Klaidą taisau ir pateikiu sąrašą filmų, kuriuos labiausiai mėgstu, vertinu ir rekomenduoju kitiems. Dauguma šių kino darbų galbūt bus puikiai žinomi, galbūt matyti, ir, kaip ne vienas pastebės, – labai jau skirtingi tiek žanrų, tiek stilistikos prasme.
Į sąrašą nepakliuvo daug senesnių filmų, labiau orientavausi į naujesnius darbus (taip daug lengviau buvo atsirinkti). p.s. filmai pateikti bet kokia tvarka, tad pirmoje vietoje esantis – nebūtinai geriausias ir atvirkščiai.
„Mister Lonely“, 2008
Nesiruošiu slėpti didelės simpatijos amerikiečių režisieriui Harmony Korine (apie jį plačiau galite paskaityti čia). Rinkausi tarp dviejų jo filmų – debiutinio „Gummo“ ir ne tokio žinomo „Mister Lonely“. Nugalėjo vienišius, nes „Gummo“ ir taip figūravo poezijos festivalio TARP organizatorių bei menininkės Shaltmiros geriausių filmų Tope. „Mister Lonely“ pasakojama istorija apie jauną amerikietį, kuris yra Michaelo Jacksono antrininkas, pasiklydęs Paryžiaus gatvėse. Netikėtai vaikinas sutinka Marilyn Monroe antrininkę, kurį pakviečia jį į saloje esančią antrininkų komuną. Joje gyvena Marilyn vyras Charlie Chaplinas, jų dukra Shirley Temple, Popiežius, Madonna, Jamesas Deanas ir daugelis kitų antrininkų. Komunos nariai organizuoja pasirodymą, į kurį, kaip jie tikisi, susiras gausybė žiūrovų. „Mister Lonely“ puikiai atspindi „Gummo“ suformuotą Harmony Korine braižą – vizualumas, kontekstualumas, paralelės į pop kultūrą, netikėti, sulėtinti kadrai, kadrų sąlygiškumas, puikus garso takelis etc. Tačiau skirtingai nei „Gummo“, „Ponas vienišius“ yra kiek švelnesnis ir didesnei žiūrovų auditorijai prieinamas filmas.
Punch-Drunk Love, 2002
„Punch-Drunk Love“ – išties netradicinė romantinė drama, visų pirma, vien dėl to, jog ją režisavo Paulas Thomas Andersonas, visiems pažįstamas kaip filmų „The Master“, „There Will Be Blood“ ar „Magnolia“ kūrėjas. Visų antra, filme pagrindinį vaidmenį atlieka labiausiai kaip komikas pažįstamas Adamas Sandleris, kuris „Punch-Drunk Love“ sukūrė neįprastą savo įvaizdžiui rolę – dramatišką, nuo psichologinių problemų kenčiantį Barry. Būtent šis vaidmuo tuomet padėjo Sandleriui išsilaisvinti iš savo komedijų aktoriaus šleifo, kurį jis visgi greitai susigrąžino. Tai viena iš įdomesnių šių dienų dramų, kurioje standartiniai romantiniai siužetai derinami su modernia, intertekstualia kino kalba, o dauguma „Punch-Drunk Love“ scenų gali būti analizuojamos be pabaigos. Ir dar – puikus garso takelis bei jį komponuojantis anonsas.
„Pi“, 1998
Amerikiečių režisierių Darreną Aronofsky dauguma žino kaip filmų „Black swan“, 2010, „The Wrestler“, „Requiem for a dream“, 2000 ar „The Fountain“, 2006 kūrėją. Šiųmetinis jo filmas „Noah“ buvo sutiktas prieštaringai ir nevisiškai pateisino Aronofsky gerbėjų lūkesčius. Tačiau dauguma visiškai pamiršta pirmąjį ilgametražį režisieriaus filmą „Pi“, kuriame pasakojama juodai balta, visiškai stogą raunanti matematikos genijaus Maxo istorija. Painiava prasideda Maxui pasimetus tarp realybės ir tobulo skaičiaus Pi paieškos akcijų biržos numeriuose. Į visą istoriją įsipainioja ir pasaulio užvaldymas, dievai, religijos, gyvenimo prasmė, siurrealistiniai elementai ir vienas geriausių muzikinių takelių indie filmų istorijoje (jį galite pasiklausyti čia). „Pi“ nėra lengvai žiūrimas filmas, tačiau garantuotai privers ne vieną susimąstyti apie pasaulį, užkoduotą matematinėse formulėse.
„Incendies“, 2010
Kanadiečių režisieriaus Deniso Villeneuve filmas „Incendies“ (lietuviškai „Moteris, kuri dainuoja“) – tai sukrečianti, puikiai nufilmuota istorija apie suaugusius dvynius, kurie, mirus motinai, apsilanko pas teisininką išklausyti jos palikimo. Brolį ir sesę nustebina jos paskutinis noras – moteris atsisako būti palaidota, kol vaikai nesuras jų iki tol nepažinto brolio ir tėvo. Dvyniai leidžiasi į ilgą kelionę po pilietinio karo nuniokotą, tačiau neįvardintą Vidurinių rytų šalį o jų išnarpliota šeimos drama pranoksta bet kokias mano matytas filmų istorijas.
„Holy Mountain“, 1973
https://www.youtube.com/watch?v=V_k8oaeHsnc
Čiliečio režisieriaus Alejandro Jodorowsky vardas (interviu su juo rasite čia) ne vienam pirmą kartą buvo išgirstas per šių metų „Scanoramą“, kurios metu buvo rodomas Franko Pavicho dokumentinis filmas „Jodorowsky’s Dune“, pasakojantis istoriją apie nesėkmingą A. Jodorowsky bandymą 1975-aisiais į kino ekranus perkelti Franko Herberto novelę „Dune“. Tačiau labiausiai Jodorowsky vardą visame pasaulyje išgarsino jau kultiniu tapęs siurrealistinis darbas „Holy Mountain“. Šio filmo neįmanoma sulyginti su jokiu kitu kada nors matytu filmu, o jo analizei prireiktų ne vienos filosofinės, religinės ir kultūrinės disertacijos.
„Dogtooth“, 2009
https://www.youtube.com/watch?v=QFtDzK64-pk
Graikų režisieriaus Yorgos Lanthimos filmas „Dogtooth“ („Kynodontas“) Lietuvoje buvo pristatytas 2010 metų „Kino pavasario“ metu ir patraukė ne vieno sinefilo dėmesį į šį režisierių. „Dogtooth“ – tai sukrečianti vienos šeimos istorija, kurią pamatęs iškeli sau egzistencinius klausimus apie save. Ar išties mes gyvename savo, ar kitų kurtame pasaulyje? Kas kuria žmonių gyvenimo taisykles ir mitus? Ir, pagaliau, kodėl šakutę vadiname šakute, o ne televizoriumi? Beje, „Dogtooth“ jau kartą paminėjau kitame savo rinkinyje Šokis kine – 10 įdomiausių scenų.
„Fitzcarraldo“, 1982
https://www.youtube.com/watch?v=E9GIguLLhPU
Wernerio Herzogo atskirai pristatinėti turbūt nereikia, kaip ir jo epinio filmo „Fitzcarraldo“. Dievinu aktorių Klausą Kinskį ir jo pamišusį žvilgsnį, kuris, kaip teigia legendos, ne kartą buvo įpykdęs Herzogą. Kitos legendos pasakoja, jog kurdami „Fitzcarraldo“ abu didieji menininkai ištisai pykosi, jog neiškentę vietiniai pasiūlė Herozgui padaryti paslaugą ir tiesiog nužudyti Kinskį – visa ši istorija pasakojama dokumentiniame filme apie „Fitzcarraldo“ sukūrimą „My Best Fiend“ (rekomenduoju pažiūrėti po „Fitzcarraldo“ seanso). Grįžtant prie „Fitzcarraldo“ – tai epinė istorija apie keistuolį airį Fitzcarraldą, svajojantį Peru Amazonės džiunglėse pastatyti operos teatrą ir pakviesti koncertuoti patį Enriką Caruzo. Tačiau tam jis pirmiausiai turi nuplaukti į neprieinamas kaučiukmedžio plantacijas. Kai dėl stiprios srovės Amazonė tampa neperplaukiama, užsispyręs Fickaraldas užsimoja pernešti laivą per kalną į kitą Amazonės intaką.
„Spun“, 2002
Vietoj švedo Jonaso Åkerlundo filmo „Spun“ buvo galima laisvai įdėti jau minėto Aronovsky filmą „Requiem for a dream“. Panaši tema, stogą raunantis montažas, muzika ir kokaino poveikį turintis bendras rezultatas. Tačiau jei „Requiem for a dream“ buvo išties depresovas, tai šaukštas sukelia visiškai priešingą nuotaiką pakeliantį ir užvedantį efektą. Pamiršau paminėti gerai įterptus animacinius motyvus ir puikius aktorius Jasoną Schwartzmaną, labai seksualų Mickey Rourke, Meną Suvari ir jau mus seniai palikusią Brittany Murphy.
„Exit Through the Gift Shop“, 2010
Nepagaunamo grafičio menininko Banksy dokumentinis filmas „Exit Through the Gift Shop“ man, visų pirma, yra puiki modernaus meno studija, kuri parodo, kaip išties yra vertinamas dabartinis menas. Šį filmą taip pat turėtų pasižiūrėti meno ir šiaip visokio plauko vadybininkai, kad geriau perprastų, kaip iš musės išspausti dramblį tiesiogine žodžio prasme. „Exit Through the Gift Shop“ pagrindinis herojus – ekscentriškas ir smalsus Los Andžele gyvenantis prancūzas verslininkas Thierry Guetta, niekuomet nepaleidžiantis iš rankų filmavimo kameros. Pusbrolio supažindintas su grafičių pasauliu, jis tampa gatvės meno dokumentininku ir nusprendžia surasti tapatybę kruopščiai slepiantį Banksy. Tačiau Banksy ir Th.Guetta netikėtai pasikeičia vaidmenimis – medžiojamas Banksy atima kamerą ir pats tampa pasakotoju. Kaip sako Banksy, „tai filmas apie žmogų, kuris, užsinorėjęs nufilmuoti neįmanoma, patyrė nesėkmę“.
„Propaganda“, 2012
Dar viena dokumentika! Filmą „Propaganda“ kažkada netyčia atradau „Youtube“ ieškodama kokio įdomios, visas tiesas pasakančios dokumentikos. Nenorėdama nieko iš anksto išduodi tik parašysiu, jog „Propaganda“ – 95 min trukmės dokumentinis filmas, kurio pagrindinis tikslas – mokyti, šokiruoti ir leisti šiaurės korėjiečiams suvokti, jog Vakarų šalių gyventojai yra valdomi labai turtingos valdžios. Pastaroji nesiūlo jokios demokratijos galimybių ir siekia žmones užliūliuoti realybės šou, vartotojiškumo kultu ir dirbtinėmis žvaigždėmis. Į „Youtube“ „Propagandą“ įdėjo paslaptingoji Sabine, kuri dokumentiką gavo per savo, kaip vertėjos, vizitą Šiaurės Korėjoje. Tad pirma tikrai siūlau pažiūrėti šį filmą ir tik po to perskaitykite čia, kad sužinotumėte (o gal ir bežiūrėdami suprasite), kame slypi „Propagandos“ kabliukas.
„La Vieille Dame Et Les Pigeons“, 1996
Gerai, prisipažinsiu. Nesu didelė animacijos gerbėja, tačiau turiu du savo mėgstamus režisierius – prancūzą Sylvain Chomet ir japonų legendą Hayao Miyazaki. Pastarojo darbą „Spirited Away“ (apie jį kažkada jau išsamiai mums papasakojo Markas) žino daugelis, tad norėjosi labiau akcentuoti mano kitą meilę – Sylvain Chometą ir jo trumpametražį animacinį filmą „La Vieille Dame Et Les Pigeons“. Trumpame prancūzišku stiliumi pieštame filme rodoma istorija apie nuolat badaujantį vyrą, kuris netikėtai atranda maisto aukso gyslą – senutę, kuri kiekvieną dieną sočiai šeria balandžius.
Tai tiek filmų šiam kartui! Jei norite atsiųsti savo geriausiųjų Topą, rašykite info@kinomaistas.lt