Du Kine
„Filmas, kuris nušviečia kelią į laimę, bet neilgai trukus iš lėto ima ėsti, kol galop sutraiško viską, kas gyva viduj, suspardo, pervažiuoja, praryja tavo likučius ir priverčia numirt stiprioj agonijoj. NUOSTABUS. Toks nuostabus, kad daugiau gyvenime jo nebežiūrėsiu“, – pradedu apžvalgą su komentaru, kurį palikau prie filmo „Hamnetas“ (Hamnet, 2025) Letterboxd platformoje.
Apie ką ši kino juosta? XVI a. Anglijoje nuo maro mirus Agnes ir Viljamo Šekspyro sūnui Hamnetui tėvai susiduria su sielvartu, kurį kiekvienas stengiasi išgyventi savaip ir atrasti šviesą tunelio gale. Filmas jungia tarpusavio santykių, meilės, gyvenimo trapumo, netekties, gedulo ir vilties temas.
Režisierė Chloé Zhao, žinoma dėl „Klajoklių žemės“ (Nomadland, 2020), pelniusios 6-is „Oskarus“, dar kartą parodė, kad režisūros sugebėjimais geba prasiskinti kelią į žymiausių filmų apdovanojimų nominantų bei laimėtojų gretas.
Jessie Buckley, suvaidinusi pagrindinę veikėją Agnes, vaidyba įtraukė į motinos sielvarto sūkurį: nesvarbu, ar teko susidurti su sūnaus netektimi, o vėliau – su neišvengiamu gedulu, imi jausti kiekvieną kūną užliejančią emociją. Agnes skausmas išsiveržia suvokus, kad ji prarado gydymo kontrolę. Stipriai pasikeitusiame santykyje su laiku ir aplinka ji gyvena tik todėl, kad širdis vis dar plaka.
Negana to, aktorė Emily Watson, filme atlikusi Vilo (Viljamo Šekspyro) motinos Merės vaidmenį, jausmus tik suintensyvina: matant, kaip dvi moterys, pradžioje viena nusiteikusi priešiškai kitos atžvilgiu, sujungiamos išgyvenimų, tampa sunku išsėdėti nepajutus širdį slegiančios atjautos.
Žinoma, kaipgi be Paulo Mescalio, CEO of sad performances, perteikusio Agnes vyro Viljamo sielvartą. Atrodytų, jog tėvas nieko nejaučia, netgi tikina, kad gyvenimas tęsiasi toliau. Tačiau jo skausmas labiau vidinis, uždaras, nukreiptas į darbą. Natūralu – nėra tik vienos gedulo formos. Viljamas pasirenka jį išreikšti kūrybiškai: parašęs pjesę imasi statyti tragediją mirusio sūnaus vardu („Būti ar nebūti? Štai kur klausimas“). Abu tėvai išgyvena nuolatinę kovą su netektimi.
Savo grožiu stebinantys kinematografiniai sprendimai praturtina žiūrėjimo patirtį: kamera fiksuoja odą, kvėpavimą, žemę, augalus ar audinius lyg bandydama prisiliesti prie paprasto gyvenimo detalių (filmo pradžioje), o vėliau prie nepakeliamo skausmo (filmui įpusėjus ir jo pabaigoje). Dominuojanti natūrali šviesa, kuri naujesniuose filmuose tampa retenybe, pridedanti gyvumo pojūtį. Kartais ji prislopinama arba visai užtamsinama – galbūt taip norima parodyti kasdienybę, praradusią pusiausvyrą po netekties.
Du Kine
„Hamneto“ kadrų spalvų paletė kukli, dominuoja žemės tonai – rusvi, pilkšvi, rudi arba žalsvi. Ryškesnės spalvos, kaip antai violetinė gėlė, kurią į motinos plaukus įpina dukra, ar vilkima tamsiai raudona suknelė yra tarsi vis dar egzistuojančios gyvybės ženklai.
Filme daugiausiai išnaudojami užsitęsiančios, spengiančios tylos momentai. Panaudojamas ir garso takelis – vėl paminėsiu kompozitoriaus Maxo Richterio kurinį „On the Nature of Daylight“, kuris išgirstamas filmui artėjant į pabaigą, ant scenos vaidinant tragedijos aktoriui. Toks muzikos pasirinkimas, spėju, buvo neatsitiktinis – norėta dar stipriau pamanipuliuoti žiūrovo emocijomis. Šis sprendimas vykęs: muzikinis kūrinys, susijungęs su filmo gedulo tematika, priverčia širdį virpėti, o ašaras viena po kitos tekėti skruostais.
„Hamnetas“ kuo puikiausiai reprezentuoja pasakymą, kad „gedėjimas yra kaina, kurią mes mokam už drąsą mylėti kitus“ (iš tinkalaidės „Dialogas #33 – Netektys“). Tai – savotiškas tarpusavio santykių grožis ir neišvengiama tragedija.