Irane oficialiai egzistuoja tik trys muzikos žanrai: iranietiška liaudies muzika, iranietiška klasikinė muzika ir iranietiška pop muzika. Visi kiti stiliai, pradedant eketronika, džiazu ir baigiant roku, šalyje oficialiai uždrausti. Už nustatytas normas neatitinkančios muzikos kūrimą ir platinimą gresia ne tik baudos, bet ir įkalinimas. Štai šių metų liepą Irane trys jauni muzikantai trims metams buvo įkalinti už pogrindinės muzikos, kuri nebuvo patvirtinta šalies Kultūros ministerijos, platinimą. Panašus likimas grėsė ir Teherane deep house muziką kūrusiems Anoshui ir Arashui.
„Blade&Beard“ („Skustuvas & Βarzda“) pasivadinęs didžėjų duetas nepaisydamas draudimų savo kūrybą sugebėjo slapta platinti Irano pogrindinėje kultūroje, organizuoti spontaniškus ir be galo pavojingus vakarėlius dykumoje; nelegaliai pardavinėti savo įrašytus albumus. Ir nors Anoshas su Arashas svajojo apie normalų gyvenimą, kuriame galėtų įgyvendinti savo muzikinius siekius, tačiau jauni vyrai puikiai suvokė, kad tai įmanoma tik gyvenant už Irano ribų. Kuomet didžėjai gavo pakvietimą groti Ciuricho techno muzikos festivalyje, atėjo metas priimti lemiamą, jų gyvenimą pakeisiantį sprendimą.
Vokietė režisierė Susanne Regina Meurs beveik metus laiko fiksavo muzikantų gyvenimą Teherane, taip pat jų lemtingąją kelionę į Ciurichą. Dauguma dokumentinio filmo „Raving Iran“ kadrų dėl saugumo sumetimų buvo užfiksuoti mobiliuoju telefonu. „Filmo kūrimo procesas buvo sudėtingas. Ne tik kad filmavau be leidimo, turėjau filmuoti su maža kamera, bet ir mano įgarsinimo sistema buvo konfiskuota, todėl turėjau vėliau ją slapta atsisiųsti. Kai kurias scenas filmavau su „iPhone“ telefonu, paslėptu marškinių kišenėje, o atminties korteles teko slėpti net liemenėlėje“, – apie debiutinio filmo „Raving Iran“ kūrimo pavojus pasakojo S. R. Meurs, pridurdama, kad vietinės kalbos nemokėjimas jai buvo tik privalumas. Pagrindiniai filmo herojai net pamiršdavo esantys filmuojami, nes režisierė buvo tik nebyli stebėtoja. Dėl tų pačių saugumo sumetimų daugumos „Raving Iran“ figūruojančių iraniečių veidai užtušuoti. Nes niekas nenori pakliūti į kalėjimą dėl to, kad klausosi techno muzikos ir lankosi uždraustuose vakarėliuose.
Amsterdamo tarptautiniame dokumentinių filmų festivalyje pristatyta juosta „Raving Iran“ susilaukė didelio žiūrovų dėmesio. Premjeroje dalyvavusi režisierė S. R. Meurs teigė, kad tai nėra politinis filmas. Tai filmas apie nenugalimą norą kurti mėgstamą muziką. Per daug neišduodant filmo pabaigos, pasakysiu, jog „Blade&Beard“ savo muzikines svajones įgyvendino.
p.s. didžėjus „Blade&Beard“ galite sekti Facebook paskyroje, keletas jų darbų:
https://soundcloud.com/bladebeard/bladebeard-nach-berlin
