„Kiekvieną kartą, kai bandai ką nors naujo, yra tam tikra rizika“, – kompozitorius Andrea Boccadoro pasakoja apie kūrybą ir santykį su Lietuva

Lietuvos kino padangėje vis dažniau galime sutikti tarptautinį pripažinimą pelniusių kūrėjų. Vienas jų  – italų kompozitorius Andrea Boccadoro, kuris sukūrė muziką Saulius Barandinsko trumpametražiui miuziklui „Betono vaikai“. Su A. Boccadoro kalbėjome apie muzikos kompozitoriaus filmams darbo specifiką, iššūkius bei įspūdžius dirbant su lietuvių komanda.

Kaip pradėjote kurti muziką kinui? Ar jauname amžiuje iš karto pajutote šią kryptį?

Savo muzikinę kelionę pradėjau dar prieš kuriant muziką filmams. Paauglystėje grojau muzikos grupėse – buvau gitaristas, truputį dainavau, kūriau dainas. Baigdamas vidurinę mokyklą pradėjau domėtis kompozicija, vėliau konservatorijoje studijavau klasikinę muziką.

Ieškojau savo kelio muzikoje ir būdamas 26-erių atsitiktinai atradau filmų muziką. Tuo metu buvau grupėje, koncertavome Londone ir sutikome kino režisierių, kuris paprašė sukurti muziką jo filmui. Supratau, kad galiu sujungti visus įgūdžius, man tai labai patiko. Tada pateikiau prašymą studijuoti Londono Karališkajame muzikos koledže kino muzikos magistro studijose ir pasukau į šią kryptį.

Kūrėte muziką daugybei skirtingų žanrų filmų įvairiose šalyse. Kaip pavyksta pereiti nuo vieno žanro prie kito?

Manau, visada ateina toks momentas, kai tavęs paprašo padaryti ką nors, ko anksčiau nesi daręs. Tyrinėji, žiūri, ką kiti yra padarę, ir tada bandai atrasti savo kelią į tam tikrą žanrą ar scenarijų. Laimei, klasikinės muzikos išsilavinimas leidžia analizuoti beveik bet kokį muzikos žanrą. Kai supranti, kad scenarijui ir žanrui reikia tam tikros muzikos, kurios gerai nepažįsti, – gali ją panagrinėti ar pakalbėti su muzikantais, kurie ją puikiai išmano.

Manau, kad kiekvieną kartą, kai bandai ką nors naujo, yra tam tikra rizika. Bet tai labai įdomu, nes nenuobodžiauji – gali dirbti su skirtingais žanrais. Kino režisieriai irgi dirba su skirtingais žanrais, ne visada tik trileris ar tik drama. Manau, panašiai yra ir su kompozitoriais.

Ar sudėtinga kurti garsą filmui, kuris parašytas ne gimtąją kalba?

Dažniausiai dirbu su filmais, kurie nėra kurti mano gimtąja kalba. Savo karjerą pradėjau jau būdamas Jungtinėje Karalystėje. Žinoma, kai filmai anglų kalba, ji man beveik kaip gimtoji. Tačiau tarptautinėje aplinkoje dirbau su daugeliu Europos režisierių: su prancūziškais filmais, dabar – su lietuviškais.

Dirbant su užsienio kalbų filmais, kai gaunu vaizdo montažą, jau būnu gavęs scenarijaus vertimą. Taigi žinau, apie ką aktoriai kalba. Bet tuo momentu, kai žiūriu, tiksliai nesuprantu, kas sakoma. Aktorių vaidyboje yra kažkas, kas leidžia pajusti jos tikrumą. Nesuprasdamas kalbos iki tam tikro lygio, gali suprasti, kokį vaidmenį jie atlieka.

Dirbdamas gali susitelkti į vizualiąją ir vaidybinę pusę, kuri nebūtinai susijusi su kalba. Tai šiek tiek sudėtinga, bet kartu ir įdomu, nes tavo smegenys tarsi pradeda fiksuoti kitus aspektus.

Kada filmo kūrime atsiranda kompozitorius?

Pasitaiko įvairių situacijų. Kartais kūrėjai jau būna baigę montažą ir likus mėnesiui ar keliems iki garso suvedimo jie ieško kompozitoriaus, kuris prisijungtų prie projekto ir viską greitai padarytų. Tai sukelia labai daug streso.

Dabar, kai palaikau ilgalaikius ryšius su režisieriais, jie dažnai man paskambina anksti – kai turi scenarijų ir žino, kad filmas bus gaminamas. Visada norėčiau įsitraukti ankstyvoje stadijoje, ypač kuriant miuziklą. Kompozitorius ir muzikos vadovas turi didžiulę atsakomybę: parašyti dainas, įtraukti aktorius, kad jie būtų pasiruošę jų atlikimui filmavimo aikštelėje. Be šio pasiruošimo miuziklas tiesiog neįvyktų.

Ar sudėtinga sudėti garsinę kompoziciją miuziklui?

Taip, tai tikrai sudėtinga ir reikalauja labai daug darbo. Manau, palyginus su filmu, kuriame kuri tik muziką ir garso takelį, o ekrane nėra jokių muzikinių elementų, – darbas yra visiškai kitoks. Bandžiau įvertinti, kiek laiko man užėmė darbas su trumpametražiu Sauliaus filmu ir manau, kad darbo buvo maždaug keturis kartus daugiau.

Taip pat, dar reikia rūpintis visais muzikiniais numeriais – ar tai būtų šokiai, ar dainos. Jas reikia sukurti dar iki priešprodukcijos etapo. O priešprodukcijoje tenka įsitraukti į atrankas, bendradarbiauti su visais skyriais. Filmavimo aikštelėje turi prižiūrėti visą procesą. Kai nufilmuojama, postprodukcijoje viskas dar kartą įrašoma studijoje iš naujo.

Taigi, kai esi ir kompozitorius, ir muzikos vadovas, – o aš mėgstu dirbti abu darbus – tikrai labai daug darbo. Iš esmės tai yra du atskiri vaidmenys, bet man patinka juos sujungti. Iššūkių netrūksta, tai labai daug reikalaujantis darbas, bet kartu ir labai įkvepiantis. Tam tikra prasme – svajonių projektas kompozitoriui.

Kaip susipažinot su Sauliumi?

Tai įvyko Venecijoje 2021 metais. Abu rodėme trumpametražius filmus festivalyje ir turėjome bendrus platintojus, todėl mus supažindino. Atsimenu, kai pamačiau „Techno, mama“, pagalvojau – koks puikus režisierius, kuris tikrai supranta muziką, nori ją integruoti į filmą kaip vieną iš esminių elementų. Vėliau susitikome BFI (British Film Institute) festivalyje, Londone. Maždaug po šešių mėnesių jis parašė ir paklausė, ar norėčiau perskaityti scenarijų ir prisijungti prie jo projekto.

Papasakokite apie visą „Betono vaikai“ kūrimo procesą.

Režisierius atsiuntė trumpametražio filmo „Betono vaikai“ scenarijų, pakvietė prisijungti prie projekto. Saulius atskrido į Londoną, kur gyvenu, ir praleido maždaug savaitę su manimi. Tą savaitę jis kūrė kadrų planą, kuriuose reikės muzikos, ir įrašinėjo scenarijų, įgarsindamas įvairius personažus. Aš kūriau pirmuosius muzikos eskizus.

Po savaitės jau turėjome animuotą kadrų planą, kuris leido mums įvertinti scenų trukmę, tempą ir jau turėjome pirmąsias muzikos versijas šokio ir choro scenoms. Aš paruošiau ritminius metronomo įrašus, kurie padeda išlaikyti tikslų tempą filmavimo aikštelėje.

Filmavimo aikštelėje su manimi buvo mano žmona, Gabriela Opacka-Boccadoro, klasikinė smuikininkė ir dainininkė, taip pat dirigentė. Ji padėjo pagrindiniam veikėjui Domantui su klasikiniu vokalu. Taip pat, ji pagelbėjo mums ruošiant aktorių Kęstutį, filme vaidinusį choro dirigentą.

Po savaitės filmavimų įvertinome kiekvieną sceną, nes įrašinėjome muzikinius pasirodymus. Tačiau nusprendėme studijoje viską įrašyti iš naujo. Taip galima naudoti technikas, kurios sustiprina tam tikrus aranžuotės aspektus.

„Betono vaikai“ – sudėtingas vaikų situacijas nagrinėjantis trumpametražis filmas. Ar kuriant muziką buvo sunku įsijausti į kiek kitokią kultūrinę patirtį?

Kai Saulius man pasakė kažką panašaus į „šitas kiemas – tai kaip karo zona, kai eini juo iš mokyklos namo“ – žinojau, ką tai reiškia. Ne visai taip, kaip buvo Lietuvoje 90-aisiais, bet turiu panašios patirties. Aš irgi buvau paauglys, atsidūręs bauginančiose situacijose su vaikų gaujomis, augdamas Romos pakraštyje. Turėjau į ką atsiremti, suprasdamas kontekstą.

Žinoma, yra platesnė tema – man reikėjo gilintis į Lietuvos istoriją. Man reikės dar daug ką nuveikti – šiuo metu skaitau apie 90-uosius Vilniuje, smurto foną, apie Vilniaus brigadą, mirties bausmės panaikinimą ir panašiai. Tai Lietuvos istorijos temos, į kurias dabar pradedu gilintis, taip pat žiūriu daug lietuviškų filmų.

Lankėtės filmo kūrimo metu Lietuvoje. Kaip sekėsi dirbti su lietuvių komanda?

Labai myliu šią vietą, žmones ir nekantrauju vėl sugrįžti ilgesniam laikui. Mano žmona yra lenkė – žinoma, tai kita kultūra, tačiau jūsų šalys turi stiprius kultūrinius ryšius. Jaučiu didelę trauką šiai Europos daliai. Prieš karą, iki 2014-ųjų, lankiausi Ukrainoje ir turėjau ten muzikinių patirčių. Man atrodo, kad Rytų bei Baltijos Europos regione yra kažkas išskirtinai gražaus kultūriniu požiūriu. Mane ypač domina chorinė muzika – sritis, kurią labai myliu.

Turiu privilegiją dirbti su žmonėmis, kurie yra techniškai ir kūrybiškai nuostabūs. Visi, dirbę „Betono vaikai“ filmavimo aikštelėje – nuo operatoriaus iki dailininko ar choreografo – buvo neįtikėtinai talentingi. Tiesiog nuostabu kurti su tokia komanda. Ir, žinoma, Saulius – režisierius, pagrindinis žmogus, pakvietęs mane prisijungti.

Kaip atsirenkate projektus, kuriems norite kurti muziką?

Daug kas vyksta natūraliai – esi filmų kūrimo aplinkoje, tampi tos scenos dalimi. Man pagrindinis motyvuojantis veiksnys – režisieriai. Jei matau stiprų režisierių, kurio stilius mane traukia, kurio pasakojamos istorijos mane veikia, natūraliai atsiranda noras prisidėti.

Kas yra sunkiausia/lengviausia kompozitoriaus darbe?

Myliu savo darbą, todėl man lengva praleisti ilgas dienas studijoje. Tačiau „freelancerio“ darbas labai įtraukia, ir kartais sunku išlaikyti optimalų darbo ir asmeninio gyvenimo balansą.

LKC finansuojamo projekto „Senojo ir naujojo lietuviško bei pasaulinio kino refleksija internete 2025“ tekstas