fbpx
1 Rekomenduojame, Kinas Antrojo pasaulinio karo metų Lietuvoje, Kino istorija

Kinas Antrojo pasaulinio karo metų Lietuvoje (I): neutraliteto iliuzijos

Varšuvos gynėjai, 1939 m. rugsėjį. Wikimedia commons.

Veikiausiai nepameluosiu sakydamas, jog pastaruosius kelerius metus daugelio lietuvių (ar bent jau mano) galvose vis dažniau sukasi mintys apie karą. To priežasčių toli ieškoti nereikia: tai agresyvūs, nusikalstami ir, deja, nestebinantys Lietuvos kaimynės – Rusijos – veiksmai. 2022-ųjų vasarį pradėta ir vis dar besitęsianti masinė invazija į Ukrainą. Šiandien betarpiškai remiant savo nepriklausomybę ginančius Ukrainos piliečius, mintys neretai nuklysta ir į istorines Lietuvos piliečių patirtis karo metu, taip pat ir kruviniausio XX a. konflikto – Antrojo pasaulinio karo (1939–1945) metais.

Jei karo veiksmų eiga, totalitarinių režimų nusikaltimai Lietuvoje Antrojo pasaulinio karo metais yra jau neblogai ištyrinėti ir aprašyti, tai kultūros sferai, kartu ir kinui, skirta dar palyginti nedaug dėmesio. Todėl KINFO.LT skelbiame naują autorinį straipsnių ciklą „Kinas Antrojo pasaulinio karo metų Lietuvoje“, kuris yra ir savotiška 2020-aisiais publikuoto straipsnių ciklo „Kinas tarpukario Lietuvoje“ tąsa.

1939-ųjų rugsėjo 1-ąją Europoje sugriaudėjo karo pabūklai – nacistinės Vokietijos kariuomenė įsiveržė į Lenkiją. Ši data žymi Antrojo pasaulinio karo pradžią, mat netrukus į konfliktą įsitraukė ir kitos didžiosios valstybės. Anksčiau agresyvią Vokietijos politiką pakentusioms Prancūzijai ir Didžiajai Britanijai šį kartą trūko kantrybė – po kelių dienų jos paskelbė karą Hitlerio Vokietijai; tuo tarpu rugsėjo 17-ą, lenkų kariams herojiškai, tačiau beviltiškai ginantis nuo užpuolikų iš Vokietijos, nepaskelbusi karo į šalį iš rytų įsiveržė ir sovietų Raudonoji armija, neva „baltarusių ir ukrainiečių tautinių mažumų rytų Lenkijoje ginti“. Atrodo, nebloga proga pasinaudoti nemėgstamos kaimynės – Lenkijos – nelaime buvo ir Lietuvai, juk jau kone du dešimtmečius ji deklaravo „Ei, pasauli, mes be Vilniaus nenurimsim!“. Tačiau šalis pasielgė garbingiau, jau pirmąją karo dieną deklaravo neutralumą.

Hitleris apžvelgia į Lenkiją žygiuojančius vokiečių karius, kadras iš filmo „Feldzug in Polen“ (rež. Fritz Hippler, 1940). Wikimedia commons.

Europoje prasidėjęs didelis karas nebuvo staigmena. 1933-aisiais į valdžią Vokietijoje atėjęs Hitleris vis garsiau skelbė apie Vokietijos pareigą susigrąžinti po Pirmojo pasaulinio karo prarastas teritorijas, plėsti gyvenamąją erdvę į Rytus. Lietuvoje taip pat suprasta galima karo grėsmė, dar 1935-aisiais pradėta 7-rius metus turėjusi trukti, bet taip ir nebaigta kariuomenės modernizacija; 1939 sausį priimtas neutralumo įstatymas, kuriuo remiantis ir deklaruotas šalies neutralumas pirmąją Antrojo pasaulinio karo dieną.

Kaip aiškus būsimo didelio konflikto ženklas matyta ir 1939 rugpjūčio 23-ią sovietų bei nacių pasirašyta nepuolimo sutartis, vadinamasis Molotovo-Ribentropo paktas, atrišęs Vokietijai rankas kariauti Europoje nesibaiminant, jog šaliai teks kovoti dviem frontais. Paktas garsiai nuskambėjo viso pasaulio spaudoje, tačiau jau tuomet diplomatų kabinetuose negarsiai kalbėta ir apie paktą lydinčius slaptuosius protokolus, kuriais du diktatoriai įtakos sferomis pasidalino Vidurio ir Rytų Europą. Pirma jais Lietuva priskirta Vokietijai, o jau prasidėjus karui, kai rugsėjo 28-tą vokiečiai ir sovietai pasirašė draugystės ir sienų sutartį, kuria pasidalino naujai okupuotas Lenkijos teritorijas, perbraižytas ir Lietuvos likimas, šalis perduota SSRS įtakos sferai.

Todėl nenuostabu, jos vos pirmiesiems vokiečių kariams kirtus Lenkijos sieną, visa Lietuva suskubo gaudyti žinių apie karo veiksmus. Sparčiausiai jos sklido radijo bangomis, vėluodamos mažiausiai pusdienį ar parą nuguldavo dienraščių puslapiuose, o kinas jau vilkosi toli iš paskos. Juk kol karo aktualijos bus įamžintos užsienio operatorių kino juostose, kol šios juostos pasieks toli gražu neprioritetinėmis laikytas filmų nuomos kontoras Lietuvoje, kol tas juostas patikrins šalies kino cenzoriai… žiūrėk, jau bus praėjusios kelios savaitės.

Vokiečių ir sovietų kariai susitinka Lenkijoje, 1939 m. spalis. Kadras iš sovietų kino kronikos. Wikimedia commons.

Tiesa, greičiau už visas modernias medijas sklido viena labai tradicinė, tai – gandai. O pastarųjų buvo nors vežimu vežk, įtinkančių kiekvienai politinei pakraipai, pranašaujančių kariuomenės judėjimą į visas keturias pasaulio kryptis, tik dažnai nieko gero nežadančių Lietuvai. Kur gandai, ten ir panika – šalies krautuves užgriuvo persigandusių pirkėjų eilės, visi norėjo apsirūpinti papildomomis maisto, kuro medžiagomis juodai dienai, o čia ir puiki proga krautuvininkams pasipelnyti.

Jau antrą karo dieną išleistas Kainų tvarkytojo (buvo ir tokios pareigybės, 1935–1940 m. jas ėjo ekonomikos mokslų daktaras Vladas Juodeika) įsakymas, kuriuo nurodyta, jog vartotojams prekės turi būti pardavinėjamos „tik tokiais kiekiais, kurie reikalingi normaliai paklausai patenkinti“, pardavėjams uždrausta kelti prekių kainas ir sudarinėti jų atsargas (jei vartotojų paklausa joms dar nepatenkinta), neklausantiems grasinta baudomis iki 15 000 litų ir prekių konfiskavimu. Bet eikime prie kino…

Lietuvos neutralumą skelbiantis aktas, laikraščio „Lietuvos aidas“ iškarpa, 1939 09 02

Lietuvos kino teatrų savininkai nebuvo patenkinti ir veikiausiai visais įmanomais keiksmais plūdo A. Hitlerį. Ir sugalvok tu pradėti karą pirmąją rudens dieną, tuo metu, kai vasarą ilsėjęsi ar antrarūšes juostas pakartotinai rodę Lietuvos kino teatrai pradeda naują sezoną, išleidžia į ekranus brangius filmus, taip skelbdami žiūrovui – vasara baigėsi, jau tuoj pils lietūs ir bus šalta, pamirškite sodžių, ežerus ir Palangą, grįžkite į tamsias kino teatrų sales, kur ekrane bet kada gali nušvisti saulė! O dabar kruopščiai planuotos sezono atidarymo premjeros nuėjo veltui.

Nedomino kauniečių nei amerikietiški laukinių Vakarų plėšiko „Džessi Džems“ nuotykiai (Jesse James, rež. Henry King, 1939) „Forumo“ kino teatre, nei britų užfiksuota „Karalienės Viktorijos meilė“ (Victoria the Great, rež. Herbert Wilcox, 1937) „Glorijoje“, nei sovietų „Mongolijos sūnus“ (Сын Монголии, rež. Ilja Traubergas, 1936) „Metropolitaine“ ar „Petras I“ (Пётр Первый, rež. Vladimiras Petrovas, 1937–1938) „Triumfe“, sunkiai sekėsi ir lenkų „Tadui Kosciuškai“ (Kościuszko pod Racławicami, rež. Józef Lejtes, 1938) „Kapitolyje“. Žiūrovams reikėjo naujienų apie vykstantį karą, o būtent jų kino teatruose ir nebuvo.

Iš tiesų, kino teatrų ateitis atrodė net kiek miglota. Dėl Europoje siaučiančio karo buvo sutrikdytos įprastos tiekimo grandinės, daugelį filmų, net ir britiškų ar amerikietiškų, Lietuvos kino teatrai gaudavo per Vokietiją, o dabar britiški filmai ten buvo apskritai uždrausti (amerikietiški uždrausti 1941-aisiais, kai JAV įsitraukė į karą).

Dailininko Stepo Žuko karikatūros, laikraštis „Lietuvos žinios“, 1939 m. rugsėjis

„Dabartinis karas paraližavo ne tik kariaujančių valstybių ekonominį gyvenimą, bet ir neutraliųjų valstybių. Tą dabartinį ekonominį pakrikimą pajuto ir Lietuva. Daugelio importuojamų prekių, ištekliams išsisėmus, dėl transporto paraližavimo, nebebus galima pakankamam kiekyje gauti. Tas pat bus ir su filmomis. Jau dabar jaučiama filmų stoka. // Nors kontraktai su filmų nuomojimo kontoromis sudaryti ir duoti jiems rankpinigiai, bet maža yra vilties, nors pusę jų gauti“, – 1939 spalio 26-tą Vidaus reikalų ministrui skundėsi Kauno kino teatro „Daina“ savininkas.

Tačiau ilgainiui pasirodė, jog kinas gali gyvuoti karo sąlygomis, gali netgi klestėti! Nors kino teatrų savininkai kai kurias numatytas, skelbtas naujų filmų premjeras privalėjo atšaukti – dėl karo veiksmų juostų taip ir negavo, nors neretai tekdavo griebtis senesnių filmų ar kartoti jau rodytus – pirmosiomis karo savaitėmis iš kino salių dingę žiūrovai visuotinei panikai apslūgus palengva į jas sugrįžo. Aplinkui siaučiant karo ugniai Kaune vienas po kito dygo nauji, modernūs kino teatrai. Štai 1939-ųjų gruodį duris atvėrė „Aušra“, 1940-ųjų kovą – „Pasaka“, o balandį dar ir šiandien veikianti „Romuva“. Liaudžiai tikrai reikia duonos ir žaidimų!

Planuoti pokyčiai ir šalies kino gamybos pramonėje. 1940-ųjų balandį, turėjo baigtis penkerius metus trukęs kino filmų bendrovės „Mūsų Lietuva“ monopolis kino kronikai Lietuvoje filmuoti. Nei visuomenės, nei Vyriausybės jau seniai netenkino šios bendrovės produkcija, jai pakeisti pradėta organizuoti nauja akcinė bendrovė „Lietuvos filma“, steigiamasis bendrovės susirinkimas įvyko 1940-ųjų kovą. Per šią bendrovę aktyviau į filmų gamybą būtų įsijungusi ir valstybė, anksčiau šią veiklą mėgusi palikti privatiems kino entuziastams, mat daugiau nei pusė bendrovės akcijų ir sprendžiamasis balsas joje priklausė valstybei. Deja, darbai vėlavo, nespėta surinkti visos techninės bazės, tad bendrovė vaisingos veiklos taip ir nepradėjo.

Reklamos, laikraštis „Lietuvos žinios“, 1940 m. I pusė.

Žinoma, į kino teatrus skatino grįžti ir galiausiai juos pasiekusios karo veiksmus vaizduojančios kronikos. Tik spalio viduryje kino teatrų reklamose atsirado tokie įrašai kaip „Priede linksma komedija 2-jų veiksmų ir pasauliniai įvykiai: karo veiksmai Lenkijoje“. Tuo metu Lenkijos kariuomenė jau buvo nugalėta, vyriausybė pasitraukusi iš šalis, o kraštas pasidalintas okupantų.

Karo informaciją perduodant kinu ji beviltiškai vėlavo, viskas buvo žinoma iš radijo ir spaudos, tačiau ekrane užfiksuoti karo vaizdai vis tiek traukė sąlyginai saugiai gyvenančius žiūrovus, juk geriau vieną kartą pamatyti, nei šimtą išgirsti. Po kurio laiko trumpas kino kronikas jau keitė ilgesnės, ar net pilnametražiai dokumentiniai filmai. Tuo atveju karo vaizdai iš programos priedo tapdavo jau pagrindine jos dalimi, didžiausiomis raidėmis juos įvardinant kino teatrų repertuaruose, skelbiant apie juos Holivudo filmams pritinkančiomis gausiomis iliustruotomis reklamomis. Ši reklama dažnai laviravo ties makabriška riba, pavyzdžiui: „Kinas „FORUM“ Dviguba programa. // Pirmą Kartą Kaune! Švenčių staigmena! <…> KARO ŽYGIS LENKIJOJE“, – 1940 m. kovą spaudoje reklamuota šventinė, Velykinė, kino „Forum“ programa, iliustruota žmogaus lavono fotografija. Nieko asmeniško – tik verslas.

Reklamos, laikraštis „Lietuvos žinios“, 1940 m. I pusė.

Vaidybiniai filmai taip pat nebuvo pamiršti. Jie vis dar sudarė daugumos kino programų pagrindą. Nors dėl karo filmų pasirinkimas buvo gerokai apribotas, tačiau kino teatrams vis tiek pasitaikydavo ištraukti vieną kitą hitą. Netikėtai vienu didžiausių pirmųjų karo metų kino sensacijų Lietuvoje tapo kaimynų latvių filmas „Žvejo sūnus“ (Zvejnieka dēls, rež. Vilis Jānis Lapenieks, 1939). 1940-ųjų pavasarį Lietuvoje pradėtas rodyti filmas čia susilaukė tokios sėkmės, jog politikų kabinetuose net svarstyta jį uždrausti – mat toks lietuvių susidomėjimas kaimynų juosta, laikytas įžeidimu vietinei kino produkcijai.

Grįžtant prie karo veiksmus vaizdavusių kino kronikų ir dokumentinių filmų, reikia pastebėti, jog tokių filmų demonstravimas Lietuvoje, pavyzdžiui, 1938-aisiais būtų neįsivaizduojamas. Mat veik visuose karo veiksmus demonstruojančiuose juostose buvo galima matyti gausias Vokietijos karinės technikos pajėgas, bei išvysti patį Vokietijos ginkluotųjų pajėgų vyriausiąjį vadą – Adolfą Hitlerį.

Daugiau nei pusę dešimtmečio Lietuvos kino ekranuose tokie vaizdai nebuvo propaguojami, lietuvių cenzoriai juos griežtai kirpdavo iš kino kronikų, mat nerimauta, jog jie gali netinkamai paveikti Klaipėdos krašto gyventojų nuotaikas. Žinoma, prieš tai protestuodavo tiek Vokietijos atstovai Lietuvoje, tiek provokiškai nusiteikusios autonominio Klaipėdos krašto institucijos. Situacija išsisprendė kai 1939 m. kovą Vokietija įteikė Lietuvai ultimatumą, reikalaujantį jai perduoti po Pirmojo pasaulinio karo prarastą Klaipėdos kraštą.

1940 m. atidarytas kino teatras „Pasaka“ Kaune, 1942 m. fotografija. Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejus.

Vokietijos įvykdyta Klaipėdos krašto, kaip ir Austrijos ar dalies Čekoslovakijos, aneksija buvo savotiškas Antrojo pasaulinio karo preliudas. Klaipėdos krašto praradimas smogė rimtą smūgį ir taip ne itin tvirtam tuo metu Prezidentu buvusiam Antano Smetonos autoritetui. Dėl krašto praradimo Lietuvos susitraukė į mažiausią teritoriją nuo 1923-ųjų. Sumažėjo ir kino teatrų tinklas – karo išvakarėse jų šalyje suskaičiuoti 59-ni. Tiesa, kaip ir minėta, šis tinklas turėjo galimybių augti.

Štai naują kino teatrą „Aušra“ 1939-ųjų gruodį Kaune atidarė iš Klaipėdos krašto po nacių įvykdytos aneksijos pasitraukę žydai. Kino teatras Kaune išsiskyrė lietuvių tautine simbolika puoštu interjeru, kurį sukūrė dailininko Rimto Kalpoko vadovaujami studentai.

Praradus Klaipėdą lietuvių kino cenzoriams A. Hitlerio ir vokiečių kariuomenės vaizdų ekranuose nebeliko ko baimintis, tad šie grįžo į kino kronikas. Tačiau paties Klaipėdos praradimo, triumfališko A. Hitlerio atvykimo į miestą Lietuvos ekranuose taip ir neišdrįsta parodyti, visų šalių kino kronikų siužetai, vaizduojantys šį įvykį, buvo uždrausti.

1939 m. atidarytas kino teatras „Aušra“ Kaune, 1942 m. fotografija. Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejus.

Klaipėdos praradimas išsprendė vieną Lietuvos kino cenzorių problemą. Išties, būtų įdomu pamatyti, kaip Antrojo pasaulinio karo eiga būtų pavaizduota Lietuvos ekranuose, jei cenzoriai būtų priversti laikytis nerašytos taisyklės – nerodyti ekrane vokiečių kariuomenės ir A. Hitlerio. Tačiau darbo cenzoriams tikrai nesumažėjo.

Šaliai paskelbus neutralitetą, reikėjo jį išlaikyti ir kino ekranuose – karas Lietuvoje rodytas tiek vokiečių, tiek amerikiečių, prancūzų, britų ar sovietų kino kronikose. Cenzoriams reikėjo visomis išgalėmis stengtis, jog ekrane vaizduojami, neretai propagandinių kino kūrinių vaizdai, neįžeistų kitų valstybių atstovų, kurie dėl karo veiksmų tapo itin įtarūs ir priekabūs.

Cenzoriai aktyviai karpydavo visas karo metų kino kronikas, stengdamiesi, jog į ekranus nepatektų jokie kitų valstybių užgauliojimai, grafiškos karo aukų scenos, tačiau skirtingų valstybių atstovai nepaliaudami mynė tiek kino cenzoriaus, tiek viršesnių Lietuvos politikų, diplomatų kabinetus, priekaištaudami dėl Lietuvos kinio teatruose rodomos produkcijos. Jei nesikabinėdavo prie šiuolaikinių kronikų, tai reikšdavo pretenzijas ir dėl seniausių vaidybinių filmų. Norint susitvarkyti su tokiais svečiais, kartais reikdavo gerai paplušėti:

Iš kino filmų cenzūros dokumentų, 1940 m. birželis. Lietuvos literatūros ir meno archyvas.

„Kaunas, 1940 vasario 2 d. <…> 13 val. buvo užėjęs J. A. Valstybių Chargé d’Affaires [reikalų patikėtinis –  čia ir toliau laužtiniuose skliaustuose A. D.] p. [Bernard Anthony] Gufler, kuris atnešė ir paliko memorandumą dėl dviejų amerikoniškų filmų „Sons o‘Guns“ [Sons O‘ Guns, rež. Lloyd Bacon, 1936] ir „Captured“ [Captured!, rež. Roy Del Ruth, 1933] uždraudimo. // Pasakiau p. Gufleriui, kad Užsienio Reikalų Ministerija turėjo intervenuoti toms filmoms uždrausti, kadangi vokiečiai pakėlė didelį skandalą. Jei dėl pirmos filmos jie susigriebė vėlokai, ir ji buvo sutrukdyta rodyti, rodos, tiktai vieną dieną, tai dėl antrosios ne tik p. [Erich Wilhelm] Zechlin šiaip intervenavo, bet dargi atsiuntė labai griežtą notą, kurioje filma charakterizuojama, kaipo rodanti vokiečių karius „als wahre Bestien“ [kaip tikrus žvėris]. // Ponas Chargé d’Affaires sakė, kad pirmąją filmą jis pats yra matęs, dėl kurios jisai nebūtų intervenavęs, nes ji iš viso karius, net amerikiečius, apjuokianti, o dėl antrosios – prašė, ar negalima būtų mūsų nusistatymą dar peržiūrėti. // Paaiškinau, kad pats tą filmą mačiau ir neradau joje nieko baisaus, kas duotų pagrindo vokiečiams taip jaudintis. Pažymėjau, kad pasistengsiu suruošti tos filmos demonstravimą, į kurį pakviesiu p. Zachliną ir p. Guflerį. Be to, pasakiau, kad, gal būt, vokiečiams būtų priimtas toks kompromisas, kad pirmoji filmo dalis būtų nubraukta. Ponas Gufler, atrodė, nesipriešintų tokiam kompromisui“, – savo pro memoria rašė Užsienio reikalų ministerijos Politikos departamento direktorius Edvardas Turauskas.

E. Turauskas surado gerą būdą – suorganizuoti dviejų nesutariančių valstybių atstovams bendrą peržiūrą ir leisti jiems patiems aiškintis, verti ar neverti čia tie filmų draudimų, taip nuimant naštą nuo lietuvių cenzorių pečių. Nors šalis buvo neutrali, tačiau kino cenzorių kabinetuose virė tikra pragaro pekla!

Molotovo-Ribentropo pakto pasirašymas Maskvoje, 1939 08 23, Wikimedia commons.

Kad ir kaip būtų keista, mažiausiai problemų cenzoriams kėlė anksčiau dėl savo filmų draudimų, karpymų itin protestuoti mėgę SSRS atstovai. Pasirodo, jog pastariesiems iš Maskvos buvo nurodyta būti ramiems, laikytis tyliai, draugiškai: „Mūsų praktika kelia klausimų, ar galime ir ar privalome kalbėtis su valdžia dėl pernelyg didelio cenzūros spaudimo mūsų įvežamiems spausdintiems leidiniams, kino filmams ir t. t. Ar galime prikišti jiems tokius dalykus, kaip nevisiškai lojalų spaudos toną vienu ar kitu klausimu… Manome, kad visais šiais ir panašiais atvejais mūsų įsikišimas yra būtinas“, – 1939 m. gruodį į Maskvą rašė dėl naujų instrukcijų suglumęs SSRS pasiuntinys Lietuvoje Nikolajus Pozdniakovas.

Maskva Lietuvos atžvilgiu turėjo savų planų. O štai didžiausią sujudimą visuomenėje ir nemažai skaudulio valdininkų galvoms kėlė filmai šalies, kurios atstovai jau vargiai begalėjo minti Lietuvos politikų kabinetų slenksčius, – Lenkijos filmai. Bet apie visa tai – kitoje ciklo dalyje.

LKC finansuojamo projekto „Lietuviško kino sklaida internetinėje erdvėje 2023“ tekstas

LKC
Komentarai