Nors pirmąjį mėnesį po okupacijos viešai teigta, jog Lietuvoje joks komunizmas nebus statomas, nebus nacionalizuojamos įmonės, kuriami kolūkiai, tačiau 1940-ųjų rugpjūtį, aneksavus šalį, buvo akivaizdu, jog ryškių pokyčių nebus išvengta, ir jie palies visus, įskaitant kiną ir kino teatrus.
Viskas, žinoma, buvo nuspręsta Maskvoje. 1940 m. liepos 26 d. (Lietuvai dar nesant SSRS ir šalį oficialiai valdant „laisvai išrinktam demokratiniam“ Liaudies seimui!) Maskvoje jau buvo patvirtintas Estijos, Latvijos ir Lietuvos įmonių ir bankų nacionalizavimo priemonių kompleksas, o rugpjūčio 7-tą nuspręsta ir prekybos įmonių, viešbučių, kino teatrų ir t. t. nacionalizavimo tvarka.
Kadangi mažesnės įstaigos, tokios kaip kino teatrai, itin svarbiomis valstybės ekonomikai nelaikytos, tai raginta neskubėti jų nacionalizuoti. Pirma paskirti komisarai, kurie šias įstaigas prižiūrėtų iki nacionalizacijos, o po to jau padėtų ją vykdyti. Tik 1940 m. spalio 28-ą LSSR Liaudies komisarų taryba paskelbė nutarimą Nr. 257 „Dėl kino teatrų, filmams nuomoti kontorų ir kilnojamų kino aparatų nacionalizavimo“. Pagal įstatymą visas Lietuvos kino teatrų tinklas, filmų nuomos kontoros turėjo būti nacionalizuotos per 5-ias dienas. Nacionalizuotos turėjo būti ir buvusių kino įstaigų savininkų (ar jų šeimų) asmeninės banko sąskaitos, jei būtų nustatyta, kad jose esančios lėšos yra įgytos iš buvusios įmonės pelno ar kapitalo. Tiesa, iki kol sovietai galėjo susišluoti Lietuvos kino teatrus, jie dar turėjo nemažai padirbėti.
Jau liepą spaudoje pradėta aktyvi kampanija norint diskredituoti kino teatrų savininkus, paruošti dirvą jų turto nacionalizacijai. Pasipylė straipsniai, kuriuose reikalaujama pigesnių kino teatrų bilietų, skųstasi žemais eilinių kino teatro darbuotojų (kasininkų, mechanikų etc.) atlyginimais, prastomis darbo ir gyvenimo sąlygomis. Už visas bėdas prie sienos kalti, žinoma, kino teatrų savininkai, kurie spaudoje vaizduoti baisiausiais kraugeriais-kapitalistais. Kad vienas propagandinis straipsnis spaudoje prieštaravo kitam, nelabai ir dėmesio kreipta – štai, vienur rašė, kaip kino teatrų darbuotojų vaikai kone iš bado miršta, o kitur, pavyzdžiui, kad Kauno kino teatro „Glorija“ savininko žmona reikalauja visus kino teatro darbuotojus bučiuoti jai ranką, o kino teatro salėje dirbančioms merginoms draudžia dėvėti šilkines kojines, nes pati tokias dėvi. Iš kur dabar tos šilkinės kojinės, kai vaikai iš bado miršta?
Vienu žodžiu, viešai buvo parodyta, jog kino teatrų, filmų nuomos kontorų nacionalizacijos nori patys jų darbuotojai ir klientai, o valdžiai nelieka nieko kito kaip tik jiems paklusti. Realybėje, 1940 m. spalį, komunistai Lietuvoje jau buvo susikompromitavę, ir daugelis į juos žiūrėjo nepatikliai. Maskvos statytiniai tai puikiai žinojo. Suprato ir tai, jog tolesnė įmonių nacionalizacija ir panašios pertvarkos visuomenėje pritarimo neras: „Smulkioji miesto buržuazija jau pradeda atvirai reikšti nepasitenkinimą. <…> Net pasitaikė atvejų, kai iš minios pasigirsdavo antisovietinių profašistinių lozungų. <…> Šis nepasitenkinimas smulkiosios miesto buržuazijos gretose sustiprės, kai tik bus įgyvendinta namų, kino teatrų, vaistinių ir kt. nacionalizacija“, – raportavo Nikolajus Pozdniakovas į Maskvą.
O piktintis „smulkiaburžuaziams“ lietuviams buvo ko. Sovietų nusikaltimus, savivalę matė ir patyrė jau daugelis. Štai filmų nuomos kontoras nacionalizavo likus dar kone dviem mėnesiams iki jų nacionalizacijos įstatymo paskelbimo – be jokių kompensacijų, savavališkai, nelegaliai! Vien iš pavogtų („nacionalizuotų“) kontorų bankų sąskaitų sovietai susižėrė 94 000 rublių. Dalis šio pavogto turto atiteko naujai įkurtai Respublikinei filmų nuomos kontorai (liaudiškai – „glavkinoprokatui“), kuri vienintelė turėjo rūpintis filmų nuoma Lietuvos kino teatrams. Kadangi nuo rugpjūčio 5-tos leista rodyti tik sovietinius filmus, tai vienos filmų nuomos kontoros turėjo visiškai užtekti. Nors kontora veikė nuo rugpjūčio pradžios, tačiau teisiškai įkurta buvo tik 1940 m. spalio 25-tą, ruošiantis oficialiai nacionalizuoti jau seniai neoficialiai nacionalizuotas kino filmų nuomos kontoras – grynas cirkas!
Panašus likimas laukė ir kai kurių kino teatrų. Prieš paskelbiant jų nacionalizacijos įstatymą, tą pačią 1940 m. spalio 25-tą taip pat įkurta ir LSSR Kinematografijos valdyba, kuriai turėjo atitekti nacionalizuoti kino teatrai, tačiau valdžia dar gerokai prieš tai nesiskaitė su jų savininkais ir jų teisėmis.
„Nors iš minėto rašto nėra aišku, ar tai turi būti sekvestro arba nusavinimo įsakymas, – tačiau iš rašto prasmės išeina, kad mus prašoma likviduoti mūsų kinoteatrą ir manoma nusavinti kinoteatro patalpas“, – dar 1940 m. liepos 31-tą valdžios savivale skundėsi Vilniaus kino teatro „Helia“ savininkai.
Jų skundo niekas neišklausė, bet, galime sakyti, jog jiems dar pasisekė, mat daugelis aktyvesnių Lietuvos politikos veikėjų, verslininkų, apskritai pradingo už kalėjimo grotų ar SSRS gilumoje.
Štai Kauno „Romuvos“ bendrasavininkas Petras Steikūnas į kalėjimą įkištas buvo dar liepos 18-tą (panašiu metu naujausias Kauno kino teatras uždarytas „trumpam remontui“) ir jame prasėdėjo iki pat Vokietijos karo su SSRS pradžios. Nemažai Lietuvos kino teatrų savininkų, kaip „buržuaziniai kapitalistai“, nukentėjo ir per 1941 m. birželį sovietų pradėtus vykdyti masinius trėmimus, tarp ištremtųjų itin daug buvo ir Lietuvos žydų. Tąkart ištremtas Vilkaviškyje ir Šiauliuose kino teatrus turėjęs Jonas Šarūnas-Fišeris, Lazdijuose Ovsejus (kitur Ausiejus) Titevskis, Panevėžyje Pranas Vanagas ir kiti.
Sovietų duomenimis jie iš viso nacionalizavo 79-is Lietuvoje veikusius stacionarius kino teatrus, iš jų 15-ka – Kaune, 7-is – Vilniuje, po 2 – Alytuje, Biržuose, Kybartuose, Marijampolėje, Panevėžyje, Šiauliuose, Tauragėje, Telšiuose, Ukmergėje, Vilkaviškyje, likę – kituose Lietuvos miestuose ir miesteliuose. Kiek nacionalizuota kilnojamų kino įrenginių – dokumentų rasti nepavyko. Nors skelbta, jog nacionalizacija praėjo ramiai ir tvarkingai, tačiau kai kur nesklandumų nepavyko išvengti. Štai buvęs Rokiškio kino teatro „Saulutė“ savininkas Adolfas Ščiuka, po nacionalizacijos „pažemintas“ į kino teatro vedėjus, kažkur pradingo su visa kino teatro kasa. Prireikė kelių mėnesių, kol jį surado Kaune, įsidarbinusį… Kinematografijos valdyboje. Rimtesnės bausmės A. Ščiukai, atrodo, pavyko išvengti – Rokiškio kino teatrui grįžo vadovauti jau nacių okupacijos metais.
Sovietų propagandos teigimu, nacionalizacija turėjo išgelbėti apverktinoje būklėje buvusį Lietuvos kino tinklą, jo darbuotojus. Tačiau 1940–1941 metais matome ne kino tinklo suklestėjimą, bet atvirkščiai – regresą. Jei 1940-ųjų spalį sovietai nacionalizavo 79-is stacionarius kino teatrus, tai 1941-ųjų sausį, kai kino teatrus skirstė kategorijomis (nuo priskirtos kategorijos, kurią lėmė kino teatro kokybė, vieta ir pan., priklausė, kiek kainuos kino teatro bilietai), jų Lietuvoje suskaičiavo jau tik 62!
Vos per kelis mėnesius kažkur dingo 17-ka kino teatrų, mažai Lietuvai tai didelis skaičius… Tiesa, padėtis kiek taisėsi, 1941 m. gegužę suskaičiuoti jau 66 kino teatrai. Žinoma, tokie skaičiai buvo dokumentuose, o viešai skelbta visai kas kita. 1941 m. balandį Kauno kino teatre „Romuva“ vyko Lietuvos kino teatrų direktorių susirinkimas, jame jie konstatavo ir viešai paskelbė, jog per 8-is sovietinės santvarkos mėnesius Lietuvos kino teatrų tinklas išaugo 30% ir dabar yra daugiau nei 80 kino teatrų.
Kur dingo tie kino teatrai? Dalis jų pakeitė veiklą. Kitaip, nei skelbė gerai žinomas šūkis, po 1940-ųjų okupacijos kinas sovietų Lietuvoje tikrai nebuvo svarbiausias iš menų. Valdžios vyrai, tokie kaip Mečislovas Gedvilas, atvirai teigė, jog aukščiausios kultūros židiniai yra teatrai, ir prioritetą atidavė jiems, visai kaip prie Smetonos. Teatrais tapo ta pati Vilniaus „Helia“, Kauno „Metropolitain“, Vilniaus „Milda“ atiteko filharmonijai ir pan. Dar daugiau kino teatrų užvėrė duris dėl pačios nacionalizacijos sukeltų problemų – mat ne visi veikė nuosavose patalpose, kai kurie jas nuomojo, ir šių patalpų nacionalizuoti nebuvo numatyta, tuomet nacionalizuota tik kino technika, o dėl patalpų reikėjo aiškintis papildomai arba ieškoti naujų. Bet daug problemų kėlė dar ir tai, jog kino teatrams likus be savininkų, jais nelabai ir besirūpinta.
Lietuvos kino teatruose stovėjusi vakarietiška technika gedo, dalių iš užsienio jai taisyti gauti buvo neįmanoma, tad ją reikėjo keisti į sovietinę – o jos darbininkų rojuje irgi ne taip lengva gauti. Patys kino teatrų darbuotojai po nacionalizacijos savo padėtimi taip pat nesidžiaugė.
Štai prabėgus daugiau nei mėnesiui po jos, Kauno kino teatro „Daina“ krosniakurys Juozas Bilinskas vis dar skundėsi, jog per dieną dirba po 14–16 valandų, laisvadienių neturi, už jam nepriklausomus darbus niekas pinigų nemoka, kaip nemoka ir jo žmonai, kuri valo kino teatro patalpas (pats jis to nespėja). Naujai paskirtas kino teatro direktorius jam atsakęs, jog jis nieko šiais klausimais padaryti negali. Nors dar 1940 m. rugsėjį kino teatrų darbuotojams atlyginimai pakelti 20%, tačiau po okupacijos gyventojų perkamoji galia drastiškai krito, tad kone visi, ne tik kino teatrų darbuotojai, gyveno dar prasčiau.
Patys kino teatrai taip pat nespindėjo. 1940 m. sausį, skirstant kino teatrus Lietuvoje, nė vienas nebuvo priskirtas I-ai, pavyzdinei, kategorijai. Žiūrovai neretai skųsdavosi tai sulūžusiomis kėdėmis, tai po salę lakstančiomis žiurkėmis, tai dar kuo. Centralizuoti bandymai kino teatruose įvesti tvarką – sunumeruoti visas sėdimas vietas, neįleisti žiūrovų prasidėjus seansui, salėje griežtai uždrausti rūkyti, pardavinėti bilietus loterijos principu (kur atsisėsi pirkdamas bilietą, nežinai, todėl bus visuotinė lygybė) ir pan. – susidurdavo tai su kino teatrų darbuotojų, tai su klientų, tai su abiejų pasipriešinimu, kartais visai pagrįstu.
Žinoma, neapsieita ir be ideologinių pokyčių. Bet jei pavadinimus pakeisti buvo nesunku (atsirado tokie kaip „Proletaras“, „Komsomol“, „Kompartija“, „Profsąjunga“, „Raudonoji žvaigždė“, „Udarnik“ ir pan.), tai su raudonaisiais kampeliais sekėsi sunkiau. Pastarieji pradėti steigti jau 1940-ųjų spalį, tačiau 1941 m. vasarį Vilniuje apie juos teigta: „Kai šie kampeliai buvo vos tik įrengti – žmogus juose jauteisi tikrai poilsio kampelyje. Čia tau ir laikraštis, ir žurnalas. Žodžiu ir kūnui ir „dūšiai“ peno iki valiai. Bet pažiūrėk, pilieti, tu dabar į tuos raudonuosius kampelius. Laikraščiai apdraskyti, žurnalai tiktai pavadinimus teturi, kampai prišiukšlinti, rūko juose kas nori.“
1941 m. gegužę iš naujo buvo įvertinta Lietuvos kino teatrų būklė, beveik pusės jų kategorija buvo sumažina, vadinasi – per sovietų valdymo mėnesius (nuo paskutinio vertinimo) jų būklė suprastėjo.
Kino teatrai ne tik suprastėjo, jie ir ištuštėjo. Jei ketvirtojo dešimtmečio pabaigoje Lietuvoje kasmet įvykdavo daugiau nei keturi šimtai filmų premjerų, Kaune kone kasdieną buvo galima rinktis naują, nematytą filmą, tai kino teatruose, leidus rodyti tik sovietų kino produkciją, prasirinkimo galimybės gerokai susitraukė. Tuo metu SSRS kasmet pagamindavo apie 40 vaidybinių pilnametražių filmų, bet jų kopijų neužtekdavo visai šaliai. Tad norint pamatyti kokį naują filmą dažnai dar tekdavo metus-kitus pakentėti.
Lietuvos kino teatrai buvo užversti senais, dažnai šalyje jau rodytais sovietiniais filmais: „Paskutinėmis savaitėmis pastebėtas savotiškas reiškinys – visuose ar beveik visuose kinuose demonstruojamos senos filmos. Tiesa, ne visi jau matė tas filmas. Tarp jų yra nemaža ir visai gerų filmų. Tačiau filmų nuomojimo kontora „Glavkinoprokat“ turėtų įsidėmėti, kad reikia duoti ką nors naujo, kad būtų kur įeiti pažiūrėti filmą tiems, kurie tas rodytas filmas jau yra matę. <…> Įdomu būtų žinoti ir tai, ką galvoja kino „Metropolitain“ administracija. Visas Kaunas gerai žino, kad filma „Pepo“ jau pas mus buvo demonstruota 1935 metais. Staiga to kino skelbimuose atsirado filmos „Pepo“ premjera, kuri rodoma „pirmą“ kartą Kaune“, – tokių ir panašių skundų buvo pilna.
Neviliojo ne tik nykus, matytas repertuaras. Nors valdžia užsimojo kino teatrus padaryti prieinamus darbininkams, tačiau nustatytos bilietų kainos, suaugusiajam galėjusios svyruoti nuo 3 (aukščiausia kaina II-os kategorijos kino teatre) iki 0,75 (žemiausia, V-os kategorijos) rublio, sunkmečio sąlygomis nebuvo tokios menkos. Baidydavo tai, jog lietuviški filmų titrai dažnai buvo prastai išversti arba jų apskritai nebūdavo. Galiausiai, kai kurie miestiečiai, sovietinio teroro akivaizdoje, apskritai vengė rodytis viešumoje, ką jau kalbėti apie kino teatrus.
Susidarė savotiška situacija, nors spaudoje nuolat liaupsinti sovietiniai filmai, jų pranašumas prieš anksčiau Lietuvoje dominavusią kapitalistinių Vakarų produkciją, tačiau 1941 m. balandį Kauno kino teatre „Glorija“ įvykęs pirmasis Lietuvoje kino festivalis, skirtas SSRS kinematografijos darbininkams – Stalino premijos laureatams – nesusilaukė nei didesnio žiūrovų, nei spaudos dėmesio (visi filmai buvo seni ir matyt).
Situacija buvo tokia prasta, jog ją pradėta gelbėti ta pačia supuvusių Vakarų produkcija. Jei 1941 m. kovą į ekranus išleistą Charlie Chaplino filmą „Naujieji laikai“ (Modern Times, 1936) ideologiniu požiūriu dar buvo galima kiek pateisinti, tai vėliau sekusius amerikietiškus miuziklus „100 vyrų ir viena mergina“ (One Hundred Men and a Girl, rež. Henry Koster, 1937) ir „Didysis valsas“ (The Great Waltz, rež. Julien Duvivier, 1938) prie komunizmo pritempti jau buvo sunkiau. Tai vieninteliai trys užsienio filmai, rodyti Lietuvoje nuo 1940 m. rugpjūčio vidurio iki 1941 m. birželio.
Panašu, jog planas pavyko – jie rodyti tikrai sėkmingai ir kino teatrų pajamas padidino ženkliai. Juokingiausia tai, jog 1941 m. kovą, kai pirmą kartą po 6-ių mėnesių Lietuvoje parodytas JAV filmas, Respublikinės filmų nuomos kontoros darbuotojai buvo apdovanoti premijomis ir garbės raštais „už uolų kinų aprūpinimą Tarybų filmomis“.
Ne geresnė padėtis buvo ir kino filmų gamybos fronte. 1940 m. lapkričio 13-tą LSSR Liaudies komisarų taryba paskelbė nutarimą „Dėl Lietuvos Respublikinės kino-kronikos studijos organizavimo“, taip įkuriant būsimąją „Lietuvos kino studiją“. Techniškai studija veikė jau anksčiau, tad šiuo nutarimu ji tik įteisinta. Laikinai jai vadovauti paskirtas ir prieš tai kino filmų gamybai šalyje vadovavęs Petras Kežinaitis.
Įkurta studija tose pačiose, dabar jau nacionalizuotose, bendrovės „Lietuvos filma“ patalpose Trakų gatvėje Kaune – darbuotojai nuolat skundėsi prastomis, ankštomis tokiai studijai patalpomis, tačiau perkelti, kaip buvo numatyta, studijos į Vilnių nesuspėta (čia, Žvėryne, įkurtas kino kronikos studijos korespondencijos punktas). Naudojosi studija „Lietuvos filma“ surinkta technika ir personalu (pastarajam gelbėjo atvykėliai iš SSRS). Nesėkmingai visą sovietinės okupacijos laikotarpį studija net bandė iš Vokietijos išsireikalauti dar prieš okupaciją ten „Lietuvos filma“ užsakytą ir dalinai apmokėtą likusią techniką – nepavyko.
Per nepilnus darbo metus studija sukūrė 40 „Tarybų Lietuvos“ kronikos numerių, vėlgi, panašiai, kiek Lietuvoje buvo sukuriama prieš okupaciją. Kamavo šias kronikas panašios problemos, kaip ir prieš okupaciją – dažnai žiūrovai už Kauno ribų skųsdavosi kronikos vėlavimu, ar apskritai, trūkumu, pasigirsdavo priekaištų ir kokybei. O apie turinį nė plėstis nesinori. Daugiau kažkokių rimtesnių pasiekimų ir nebūta, tiesa, gal tokių būtų buvę galima laukti ateityje, mat po ilgo laiko Lietuvoje vėl prakalbta apie vaidybinio pilnametražio lietuviško filmo gamybą!
Įdomu, kas būtų išėję, bet aišku viena – tikėtis, kaip spaudoje skelbta, jog lietuviškas pilnametražis vaidybinis filmas pasirodys 1941-aisiais, blogiausiu atveju, 1942-aisiais, buvo naivu.
Tik 1941-ųjų gegužę meniniam filmui organizuoti buvo sudaryta speciali komisija, į kurią įėjo Petras Kežinaitis, rašytojai Petras Cvirka ir Vytautas Montvila, bei iš SSRS į Lietuvą grįžusi kino scenaristė, aktorė Regina Januškevičienė. Po pirmojo susirinkimo komisija kreipėsi į LSSR Liaudies komisarų tarybą prašydama ne tik daryti žygius dėl kino technikos iš Vokietijos atsiėmimo, bet ir skirti 1-ną milijoną rublių kino bazei (paviljonui, aparatūrai etc.) Lietuvoje vystyti bei filmo parengiamiesiems darbams vykdyti. Ką čia apie filmo baigimą 1941-aisiais kalbėti, jei tuomet dar tik paviljonus jam filmuoti svajota statyti?
Milijonų LSSR komisarų taryba filmui nepaskyrė, bet Reginai Januškevičienei skirtas atlyginimas, kelionpinigiai ir komandiruotpinigiai dviem mėnesiams tikslui „lietuviškos filmos scenarijui medžiagai rinkti“. Dramos veiksmas turėjo suktis apie 1926-ųjų gruodį, po valstybės perversmo į šalį atėjusio A. Smetonos autoritarinį valdymą, Kaune sušaudytus keturis komunarus. Medžiagą autorei rinkti padėjo Justas Paleckis, pasiūlęs kartu 1941 m. birželį pakeliauti po Lietuvą, aplankyti vieno iš komunarų – Karolio Požėlos – gimtinę.
Keliaudama po Lietuvą scenaristė turėjo progos pamatyti vietos žmonių nuotaikas, ir jos jai paliko slegiantį įspūdį: „Grįždami aplankėme kelis rajonus. Viename miestelyje išlipome iš mašinos ir užsukome į turgų. Man pasirodė, jog mus seka kažkokie tipai: žaliūkai vyrai atšiauriais, veriančiais žvilgsniais tylėdami vis artėjo ir artėjo prie Paleckio. <…> Mus apsupę žmogėnai kažko ironiškai šaipėsi, ir man darėsi nejauku. Kas jie tokie? Buržuaziniai nacionalistai, kažkieno pasiųsti priešai? Panašių veidų nemažai esu mačiusi po Spalių revoliucijos Petrograde“, – rašė ji atsiminimuose.
Per metus Lietuva pritvinko pykčio ir nepasitenkinimo sovietų valdžia, jis sprogo 1941-ųjų birželio 22-ą, Vokietijai užpuolus SSRS.
LKC finansuojamo projekto „Lietuviško kino sklaida internetinėje erdvėje 2023“ tekstas
