fbpx
1 Rekomenduojame, Kinas Antrojo pasaulinio karo metų Lietuvoje, Kino istorija, Kino klasika

Kinas Antrojo pasaulinio karo metų Lietuvoje (VI): po svastikos ženklu

Reklama laikraštyje „Panevėžio apygardos balsas“, 1943 m. rugpjūtis.

„Buvau kine. Tik staiga sustojo filma, užsidegė šviesos, ir prie durų atsistojo vokietis ir pradėjo vokiškai kažką kalbėti. Na, ir pasirodo lietuvis vertėjas. Tuoj pat išvertė, kad niekas nejudėtų, kad esate apsupti ir bus visų patikrinti dokumentai. Mes jauni vyrukai žinojome, ką tai reiškia, nes mano metų [vyrus] gaudė“, – praėjus dageliui metui po karo, pavojus vokiečių okupuotos Lietuvos kino teatruose prisiminė Vladas Audėnas (g.1924).

Kino teatras okupuotoje Lietuvoje niekuomet nebuvo saugi vieta. Žiemą juose buvo baisiai šalta, vasarą – tvanku. Higienos, bendros tvarkos lygis buvo gana žemas, knibždėjo čia   kišenvagių, chuliganų, pamėgo kino teatrus ir įvairūs konspiraciniai veikėjai, žvalgybų agentai. Tačiau vokiečiams pralaimint karą juose tapo dar pavojingiau. Nuo 1943-ųjų kino teatruose vis dažniau rengti reidai, kurių metu tikrinti publikos dokumentai. Neturi tokio, turi įtartiną, negali įrodyti, jog turi nuolatinę darbo vietą? Štai jau ir riedi darbams į Vokietiją.

Nepaisant to, kino teatruose lankytojų nemažėjo. Nors bilietai nebuvo pigūs, jų kaina buvo apdėliota įvairiausiais karo metų mokesčiais ir rinkliavomis, tad žiūrovo kišenę galėjo patuštinti nuo 0,25 iki 1 Reichsmarkės (priklausomai nuo kino teatro ir vietos), tačiau ir šių bilietų trūko. Susidarė Lietuvoje dar nematyta situacija – kino teatro bilietai tapo juodosios rinkos spekuliacijos objektu:

Kortelė maisto prekėms, skirta maitinimo įstaigoms. Lietuvos nacionalinis muziejus (LIMIS).

„Jei pietų metu ar popiečiais išeisime pasivaikščioti, praeisime pro kino teatrus, tai susidarysime įspūdį, kad mūsų jaunimas nieko kito neveikia, kaip tik trinasi apie kinus. Bet kur čia praeisi pro kinus! Nė nemėgink: čia toks didelis žmonių spaudimasis, praeivių užkabinėjimas iš mažamečių pusės, koliojimasis, įkyrus bilietų siūlymas. Noromis nenoromis tenka traukti į priešingą šaligatvį. Pamėgink tik vieną kurį nors iš paauglių paprašyti pasitraukti iš kelio, tuojau prisistatys visa gauja jo vienmečių gynėjų. Ši „tarptautinė brigada“ kalbanti lietuvių, rusų ir lenkų kalbų žargonu, eina „visi už vieną, vienas už visus.“ // Gal dėl kino teatrų tarnautojų, gal dėl kieno kito kaltės, reikalai taip susiklostė, kad padoriam piliečiui nevisai lengva legaliu būdu į kiną patekti, nes dauguma bilietų nejučiomis atsiduria jaunų, bet jau patyrusių spekuliantų rankose. Tik keleriopą kainą sumokėjus, per didžiausią spūstį, dažnai net vienos kitos sagos netekus, galima įeiti į salę“, – 1943 m. lapkritį rašyta žurnale „Policija“.

Tokia spekuliacija nebuvo tik Kauno ar Vilniaus problema, taip pat bilietais spekuliuota Panevėžyje, Marijampolėje ar Biržuose! Ne kartą bandyta pažaboti jaunuosius spekuliantus, garsinta įvairiausiomis baudomis, priverstiniais darbais, tačiau nieko iš to neišėjo. Žmonės buvo pasiryžę permokėti už bilietus, palikti dalelę savo savigarbos prie kino teatro durų vien tam, jog patekti į užtamsintą kino salę. Kiti net rizikavo gyvybe!

Žinutė apie „kuliganizmą“ prie kino teatro Mažeikiuose. Laikraštis „Žemaičių žemė“, 1944 m. vasaris.

„Žiūrėjau tuo metu labai populiarų filmą „Auksinis miestas“, sukurtą pagal Richardo Billingerio kūrinį. Tą kartą po seanso visos kino teatro durys buvo užblokuotos ir gestapas prie išėjimo tikrino žiūrovų dokumentus. Galite įsivaizduoti, kaip aš pasijutau. Bet viskas, ačiū Dievui, baigėsi laimingai“, – kitą reidą vokiečių okupuotos Lietuvos kino teatre prisiminė Irena Veisaitė (1928–2020). Jai jis galėjo baigtis itin liūdnai, mat žydų kilmės mergina, padedama savo gelbėtojos Stefanijos Ladigienės, slapstėsi nuo nacių vykdomo Holokausto, išaiškėjus jos tikrajai tapatybei mirtis būtų laukusi ne tik Irenos, bet ir jos globėjų.

Kas lėmė tokią stiprią, pavojus įveikiančią kino trauką karo metu? Vienareikšmio atsakymo nėra. Iš dalis tai buvo nulemta milžiniško pramogų stygiaus vokiečių okupuotoje Lietuvoje, gausiai lankyti ne tik kino teatrai, bet ir spektakliai, koncertai, cirko pasirodymai – visos pramogų rūšys. Iš dalis tai galima paaiškinti augančiu fatalizmo jausmu visuomenėje – karo baisybių gyvai prisižiūrėję žmonės troško nuo jų bent trumpam pabėgti, pasislėpti kino teatre, ir jokie pavojai jiems jau buvo nė motais.

Žinoma, jog 1944–1945-aisiais, ant Vokietijos miestų krentant bomboms, kino teatruose susirinkusi publika dažnai nė nebebandydavo eiti į slėptuves – kas bus tas, bet filmą pažiūrėti svarbiau. Galiausiai svarbūs ir patys filmai – juk kino teatre nuo karo nepasislėpsi, jei ekrane matysi vien jį.

Filmo „Auksinis miestas“ (Die goldene Stadt, rež. Veit Harlan, Wolfgang Schleif, 1942) reklama ant subombarduoto kino teatro Amsterdame. 1943 sausis. Wikimedia commons.

Šiandien pagalvojus apie nacistinėje Vokietijoje kurtus filmus, daug kam prieš akis išdygsta darniomis gretomis žygiuojančių uniformuotų jaunuolių eilės, iš tribūnos padebesiuose kalbas rėžiančio Adolfo Hitlerio portretas, bei nesuskaičiuojama galybė svastikų ir erelių. Būtent taip atrodo bene plačiausiai šiandien žinomas nacistinės Vokietijos kino kūrinys, monumentalus režisierės Leni Riefenstahl propagandinis-dokumentinis filmas „Valios triumfas“ (Triumph des Willens, 1935). Tačiau šis filmas vargiai atspindi visą tuometį vokiškų kino filmų repertuarą, atvirkščiai, jis – retenybė.

Dar 1933-aisiais, kai A. Hitleris atėjo į valdžią Vokietijoje, Lietuvoje tikėtasi, jog Vokietijos kino filmai taps atvirai propagandiniai, perdėm ideologizuoti ir jų Lietuvoje nebus galima rodyti – cenzūra nepraleis. Mat daugeliui apžvalgininkų jau buvo įsiėdusios Lietuvos kino teatruose dominavusios vokiškos komedijos ir operetės, požiūrio į jas negerino ir šaltėjantys dviejų valstybių santykiai, o dabar štai – vokiečiai patys išspręs problemą savo rankomis. Tais metais tikrai išaugo atvirai propagandinių, nacionalsocialistines vertybes aiškiai žiūrovui išreiškiančių filmų, kuriuose netrūko naujojo režimo ženklų – uniformų, vėliavų ir panašiai.

Filmo „Valios triumfas“ (Triumph des Willens, rež. Leni Riefenstahl, 1935) plakatas ir kadras iš filmo. Wikimedia commons; stop kadras.

Tačiau tokia padėtis netruko ilgai, šie filmai nesužavėjo Vokietijos publikos, o parduoti užsieniui juos buvo kone neįmanoma. To meto Lietuvos laikraščiai konstatavo: „Propagandos ministeris Goebelsas, pradėjęs eiti savo pareigas, užsimojo padaryti galą „tuštiems“ filmams, nepakankamai auklėjantiems visuomenę ir panaudoti kiną naujai politinei ideologijai skleisti. Tačiau materialiniai sumetimai neleido vyriausybei tų užmojų įvykinti, ir dabar „Ufoj“ sukami filmai maža kuo tesiskiria nuo anksčiau buvusiųjų“.

Tarp vokiškų filmų vis dar dominavo pramoginė produkcija – komedijos, nuotykių, muzikiniai filmai, o propagandos ministras Josephas Goebbelsas viešai deklaravo, jog didelio biudžeto propagandiniai, ideologiniai filmai tesudaro tik 20% produkcijos, tuo tarpu visa kita – tai gerai padaryti, meniški, pramoginiai kūriniai. Karo metais pramoginių filmų skaičius dar labiau išaugo!

Žinoma, ne viskas buvo taip paprasta. Propagandos ministras nutylėjo, jog pramoginiuose vokiečių filmuose taip pat netrūko nacių propagandos, tik pastaroji buvo giliau užslėpta, suvyniota į gražesnį popierėlį, kad žiūrovui būtų lengviau ją parduoti. Du zuikiai vienu šūviu – ir ideologiškai veikiamos masės, ir kino teatrai (bei jų kasos) pilni!

Dešinėje – Greta Garbo, kairėje – jos „antrininkė“ Vokietijoje Zarah Leander. Wikimedia commons.

„Centrinės Rytų kino bendrovės“, turėjusios aprūpinti filmais ir okupuotos Lietuvos teritoriją, dokumentuose taip ir nurodyta, jog kino filmai turi publiką „Linksminti, siekiant išlaikyti ir padidinti malonumą dirbant“. Taigi, kino teatre žiūrovas ir turėjo pailsėti, atsigauti nuo karo, idant palikęs užtemdytą kino salę našiau dirbtų tos pačios karo mašinos naudai (ją kurstė ir pinigai už parduotus bilietus). Totalitarinėje valstybėje viskas buvo suplanuota.

Iš pažiūros atrodė, jog okupuotos Lietuvos kino teatrų repertuaras grįžo kone į prieškario laikus. Žinoma, čia nebeliko amerikietiškų, britiškų filmų, viskas buvo tik vokiška, tačiau, palyginus su sovietine okupacija, gerokai prasiplėtė šių filmų pasirinkimas, juk Vokietija kasmet pastatydavo 4–5 kartus daugiau filmų nei SSRS! Jei sovietmečiu garbinti kolektyvai, tai dabar iš laikraščių ir žurnalų puslapių žiūrovams vėl šypsojosi kino žvaigždės, mat Vokietijos kino industrija, kaip ir Holivudas, rėmėsi žvaigždžių sistema.

Kiekvienas JAV kino žvaigždė turėjo savo atitikmenį Vokietijoje: švedė Zarah Leander atitiko Gretą Garbo, scenoje šokanti vengrė Marika Rökk labai priminė Eleanorą Powell ir t. t. Šių žvaigždžių nuotraukas-atvirukus galėjai nusipirkti spaudos kioskuose, o apie jų gyvenimą paskaityti spalvinguose žurnaluose vokiečių ar lietuvių (vėl atgimė bulvarinis žurnalas „Savaitė“) kalba. Ištikimi kino gerbėjai apie kiną ir kino žvaigždes net kūrė eilėraščius.

Žurnalo „Filmwelt“ viršelis, 1942 m. gegužė. Viršelyje viena A. Hitlerio mėgstamiausių aktorių – Lil Dagover. Kino žurnalas pardavinėtas ir Lietuvoje.

Skaitant tuometinių jaunuolių atsiminimus apie karo metus, kino propagandos juose kone nematyti, o štai populiarių filmų pavadinimai kartojasi: „Karo metais buvo labai populiarus kinas. Paprastai rodydavo filmus apie meilę, nieko bendro neturinčius su politika ar karu. Pakliūti į seansus būdavo labai sunku: reikėdavo nuo ryto atsistoti į eilę, kad gautum bilietą. Į kai kuriuos filmus iki 16 metų neleisdavo, tikrindavo dokumentus. Kad prasmukčiau į filmus, teko ieškoti žmogaus, kuris pažįsta kontrolierių. Taip galėjau pasigirti draugams, kad mačiau filmą „Auksinis miestas“, kuriame buvo šiek tiek atviresnių meilės scenų“, – prisiminė šiaulietis Jonas Krivickas (1929–2007).

Brangi, spalvota melodrama „Auksinis miestas“ (Die goldene Stadt, rež. Veit Harlan, Wolfgang Schleif, 1942) nacių okupuotoje Lietuvoje sumušė, tikriausiai, visus lankomumo rekordus, žmonės net nepatikėdavo, kai kas tvirtindavo šio filmo nematęs. Kaip teigė Dana Rutkutė (1922–2019), šiuo „Ufos“ kino studijos šedevru andai sirgo visa Lietuva. Net Joniškyje dideli plakatai eksponavo spalvotus Kristinos Soederbaum ir jos vyro – režisieriaus Veito Harlano veidus, o ryškus užrašai „Die goldene Stadt, die goldene Stadt“ mirgėjo ant visų tvorų ir sienų“.

Žiūrovams ši juosta imponavo savo dramatiška siužeto linija, atviresnėmis meilės scenomis, aukšta technine kokybe (spalvoti filmai tuomet dar buvo retenybė), tačiau veik niekas neprisiminė ryškios filmo propagandinės minties. Dramoje jauna graži nekalta kaimietė, Sudetų vokietė Ana (akt. Kristina Söderbaum) svajoja ištrūkti į savo auksinį pasakų miestą – Prahą. Tačiau kai ši svajonė išsipildo – visas jos gyvenimas griūva. Prahoje ją suvilioja, pasinaudoja ir pameta suktas čekas. Kai nėščia mergina grįžta į namus kaime, tėvas jos nebepriima. Nepakeldama kaltės Ana nusiskandina pelkėje.

Alkio Pavalkio [Stasio Lauciaus] eilėraštis „Kinematografija“, kuriame deklaruojama meilė kinui ir minimi sunkumai patekti į kino teatrus karo metu. Laikraštis „Lietuviai“, 1944 m. vasaris.
Filmas puikiai atitiko nacių „Kraujo ir žemės“ (Blut und Boden) doktrinos reikalavimus, demonstravo gimtos žemės (saugus gimtasis kaimas vs. pavojingas svetimtaučių miestas), rasės svarbą (dora vokietė vs. blogas slavas), smerkė kraujomaišą ir panašiai.

Didžiulio populiarumo okupuotoje Lietuvoje sulaukė ir kitas režisieriaus Veito Harlano darbas, kuriame vaidino jo žmona Kristina Söderbaum. Tai –  brangi antisemitinė istorinė drama „Žydas Ziuzas“ (Jud Süß, 1940). Filmas demonstravo, kaip finansinių nepriteklių spaudžiamas Viurtembergo kunigaikštis (akt. Heinrich George) įsiskolina žydų bankininkui (akt. Ferdinand Marian), kuris tokiu būdu perima praktinį kunigaikštystės valdymą į savo rankas ir išnaudoja niekuo nekaltus vietos gyventojus-vokiečius.

Kristina Söderbaum čia vėl vaidina dorą vokiečių kaimietę, kuriai, ją išniekinus žydui, nieko nebelieka – tik nusiskandinti (dėl savo „pomėgio“ skandintis filmuose aktorė neoficialiai buvo pašiepiama kaip „plaukiojantis III Reicho lavonas“).

Laisvai istoriniais faktais manipuliavęs filmas šiandien laikomas klasikiniu antisemitinio, propagandinio filmo pavyzdžiu. O istoriją apie XVIII a. kunigaikštystę karo metų Lietuvoje suaktualindavo spaudos publikacijos, kurios teigdavo, jog kaip kadaise Viurtembergą, taip dabar visą pasaulį yra apraizgęs žydų-bolševikų sąmokslas, prieš kurį ir stoja į kovą Vokietija su Adolfu Hitleriu priešakyje.

Filmo Auksinis miestas“ (Die goldene Stadt, rež. Veit Harlan, Wolfgang Schleif, 1942) plakatas, reklaminė nuotrauka. filmportal.de; murnau-stiftung.de.

Tai, jog dalis propagandinių filmų buvo itin populiarūs – aišku. O štai atsakyti į klausimą, kiek ši propaganda buvo paveiki – daug sudėtingiau. Kai kada matome, jog propaganda aiškiai nesuveikia taip, kaip planuota. Štai vieni pirmųjų nacių okupuotoje Lietuvoje pasirodė vaidybiniai, dažniausiai istoriniai filmai, nukreipti prieš Didžiąją Britaniją. Juose daugiausiai dėmesio skirta britų imperializmui smerkti – rodyta, kaip britai spaudžia, engia savo kolonijų gyventojus, dažnai airius.

Rodant filmus Lietuvoje spaudos publikacijos kviesdavo lyginti britų imperializmą ekrane su nesena sovietų okupacijos patirtimi, teigė, jog SSRS ir Didžioji Britanija tolygūs mažųjų tautų, taigi ir lietuvių, priešai. Tačiau vieną iš tokių filmų 1941-ųjų rugsėjį žiūrėjusiam Lietuvos nacionalistų partijos generaliniam sekretoriui Zenonui Blynui kilo atvirkštinė reakcija – filmas jam siejosi ne su nesenai patirtos sovietų okupacijos skriaudomis, bet su prieš akis matoma vokiečių politika:

„Mačiau filmą „Glivendo lapė“ [turėtų būti „Glenarvono lapė“ (Der Fuchs von Glenarvon, rež. Max W. Kimmich, 1940)] ar panašiai „Forume“. Kvaili tie vokiečiai. Tokią filmą gerai parodyti Vokietijoj ir Airijoj, bet ne Lietuvoj. Lietuvoj kiekvienas galvoja apie vokiečių [vykdomą] lietuvių tautos slopinimą. Nieko. Ji daugeliui sukels naudingų minčių. Patys vokiečiai tai nori – ją rodydami.“

Filmų „Žydas Ziuzas“ (Jud Süß, rež. Veit Harlan, 1940) ir „Amžinasis žydas“ (Der ewige Jude, rež. Fritz Hippler, 1940) plakatai. Wikimedia commons.

Publikacijos spaudoje dažnai išpūsdavo propagandinių filmų sėkmę, bandydavo įrodyti, jog jei šie filmai sėkmingi, tai, reiškia, žmonės būtinai pritaria ir šių filmų propagandinei minčiai. Štai tuo pačiu metu, kaip Lietuvoje pradėtas rodyti „Žydas Ziuzas“, į ekranus išėjo ir kitas klasikinis nacių antisemitinės kino propagandos pavyzdys – psuedodokumentinis filmas „Amžinasis žydas“ (Der ewige Jude, rež. Fritz Hippler, 1940).

Abu filmai iš esmės kalbėjo apie tą patį – žydų keliamą pavojų pasauliui. Tik pirmasis visai tai pateikė vaidybinio filmo su žymiais aktoriais, puikia scenografija, brangiais kostiumais forma, o antrasis bandė šokiruoti žiūrovus dokumentinėmis ritualinių gyvulių skerdimo scenomis, baisias žydų gyvenimo sąlygas Lenkijos getuose vaizduojančiais kadrais (nutylima, jog šios sąlygos buvo sudarytos pačių nacių!) ir panašiai. Spauda bandė įrodyti, jog abu filmai Lietuvoje buvo tolygiai sėkmingi:

„Malonu čia pastebėti, kad tos ypatingai geros [vokiečių] filmos susilaukė ir ypatingai didelio publikos dėmesio. <…> Kai kurios jų, susilaukė ypatingo publikos dėmesio, pvz.: „Žydas Suess“ ir „Amžinasis žydas“. // Pirmoji jų buvo viename kino teatre rodoma net 6 savaites be pertraukos – tai rekordinis, niekuomet dar Lietuvos kinų istorijoje nesutiktas skaičius. Antroji buvo rodoma apie  4 savaites. Šis pasisekimas  suprantamas – mūsų publika dabar visai atvirai filmoje galėjo pamatyti, kas buvo tie, išnaudoję mus per visą eilę metų“, – 1942-aisiais rašyta laikraštyje „Naujoji Lietuva“.

Filmo „Žaidimas vasaros vėjyje“ (Spiel im Sommerwind, rež. Roger von Norman, 1939) reklaminė nuotrauka. murnau-stiftung.de.

Tačiau jei pirmu atveju skaičiai atrodo visai teisingi, – „Žydas Ziuzas“ ilgai laikėsi kai kurių kino teatrų repertuare, visą nacių okupacijos laikotarpį ne kartą buvo kartotas, – tai antru atveju skelbiamas grynas melas. Joks kino teatras „Amžinojo žydo“ 4-ias savaites iš eilės nerodė, filmas Lietuvoje buvo nesėkmė, beje, kaip ir pačioje Vokietijoje.

Propaganda veikia geriau, kai įtikini žmones, jog ji veikia! Iš tiesų, tuomet Lietuvoje abu filmus lankomumu lenkė dar vienas – nedidukė nebrangi komedija apie meilę „Žaidimas vasaros vėjyje“ (Spiel im Sommerwind, rež. Roger von Norman, 1939). Tačiau apie šio filmo populiarumą spaudoje nebuvo nė žodžio, jį išmatuoti galima tik atsivertus archyvinius dokumentus – finansines kino teatrų ataskaitas. Komedijoje propagandinės tendencijos toli gražu neišreikštos taip ryškiai, jų mažiau, jos švelnesnės, daugeliui galėjo likti ir visai nesuprastos, nevertino jų rimtai, matyt, nė patys naciai – tai ir nekalbėjo. Šiandien filmas kone pamirštas. Tai – eilinė, gan banali, Trečiajame Reiche susukta komedija, tačiau tuomet, po sovietų okupacijos metų, tokios juostos Lietuvoje, panašu, tikrai norėta.

Vargu, ar „Žydas Ziuzas“ Lietuvoje irgi tapo populiarus, jog jis buvo antisemitinis, greičiausiai žiūrovus traukė pramoginė jo dalis – kostiumai, pilys, dramos, žinomi veidai. Filmas populiarumo rekordus mušė ir nacių okupuotoje Danijoje, šalyje kurioje Holokaustas patyrė nesėkmę. Pasibaigus karui, 1949-aisias, režisierius Veitas Harlanas dėl filmo „Žydas Ziuzas“ buvo patrauktas į teismą už nusikaltimus žmoniškumui (vienintelis Trečiojo Reicho režisierius sulaukęs tokių kaltinimų), kontroversišku sprendimu režisierius buvo išteisintas, argumentuojant, jog išmatuoti vieno filmo įtaką Holokaustui yra neįmanoma.

Stasys Ivanauskas. Šiauliai nacių okupacijos metais. Miestas papuoštas vokiečių atėjimo metinėms minėti. 1942 m. birželis. Šiaulių „Aušros“ muziejus (LIMIS).

Vargu, ar nacių kino filmai turėjo rimtesnės reikšmės Holokausto eigai Lietuvoje, didesnė dalis Lietuvos žydų buvo nužudyti, kai daugelis šalies kino teatrų dar buvo užvėrę duris. Tačiau nereikia apsimetinėti – antisemitinių nuotaikų, nacių kolaborantų šalyje netrūko, nacių propagandos piešiamas žydo-bolševiko vaizdinys įtiko daugeliui lietuvių, leido suversti kaltę kitam ir pamiršti apie save. Gal filmas „Žydas Ziuzas“ tiesiogiai prie Holokausto Lietuvoje neprisidėjo, tačiau visiems, bet kokiu būdu prie jo prisidėjusiems, jis galėjo pasitarnauti kaip jų veiksmų pateisinimas.

Pabaigoje reiktų užsiminti ir apie vietinę produkciją. Trumpai, mat jos praktiškai nebuvo. Ostlando centru pasirinkta buvo Ryga, ji buvo ir teritorijos kino centras. Tai nestebina, prieš karą Latvija (ir Estija) kino srityje gerokai lenkė Lietuvą. Rygoje kurti trumpi kino kronikos gabaliukai, vaizduojantys įvykius Ostlando reichskomisariate, lipdyti prie vokiškos užsieniui skirtos kronikos (Auslandstonwoche), o šią įgarsinus atitinkamai latvių, lietuvių ar estų kalba, buvo gaunama „Ostlando savaitinė apžvalga“ (kitaip „Ostlando kino savaitė“). Kartais kokį kronikos galiuką latvių prašymų atsiųsdavo ir kas iš lietuvių operatorių, per mėnesį ekrane susidarydavo kelios minutės įvykių, filmuotų Lietuvoje.

Raudonosios armijos kariai Kaune, 1944 m. liepa. Lietuvos literatūros ir meno archyvas.

Kiek daugiau vietos lietuviai buvo įtraukti į 1944-aisiais paruoštą pseudodokumentinio filmo „Raudonoji migla“ lietuviškos versijos gamybą. Latviška filmo versija „Sarkanā migla“ (rež. Konstantīns Tumils, 1942) paruošta dar 1942-aisiais prie šios priklijavus iškarpas iš „Tarybų Lietuvos“ kronikos, kelis naujai nufilmuotus kadrus, atrinktus dokumentus ir fotografijas. Įgarsinus lietuviškai, pagaminta ilgesnė lietuviška filmo versija.

1944-ųjų vasarą pasirodžiusią juostą spėta parodyti tik Vilniaus ir Kauno kino teatruose. Antisemitinis ir antisovietinis filmas kvietė mobilizuotis lietuvius į kovą prieš raudonąją armiją, rodė komunistų nukankintų lietuvių (Rainių žudynių ir kt.) fotografijas ir panašiai. Kaip ir sovietmečiu, nacių kino kronikose nevengta manipuliuoti medžiaga: inscenizuotas scenas pateikti kaip tikras, falsifikuoti įrodomus, iškraipyti faktus – šis filmas ne išimtis.

Vėlgi, išmatuoti šio filmo įtaką sunku, vargu, ar ji didelė – juk rodytas jis labai ribotai. Tačiau viena bendra tendencija aiški – jei 1940-aisiais lietuviai sovietus pasitiko su nežinia ir abejone, tai 1944-aisiais tokių žmonių buvo mažiau – sovietams artinantis link Lietuvos vieni masiškai traukėsi į Vakarus, kiti ruošėsi priešintis.

LKC finansuojamo projekto „Lietuviško kino sklaida internetinėje erdvėje 2023“ tekstas

LKC
Komentarai