„Labai palšas ir vulgariškas naujojo pasaulio – Amerikos filmų lankytojų skonis: akrobatiški triukai, neva komiški šposai, per daug suprofanuotas meilės traktavimas. Tiesa, tai rasit, tenkina ir linksmina amerikietį, bet rafinuoto skonio Europietis į panašias filmas žiūrėdamas, apsivylęs iš kinematografo išeina, nes jis daugiau tikėjosi pamatyti, nei iš tiesų pamatė. Labiau sudėtinga, komplikuota europiečių sielos konstrukcija sudėtingesnių ir žymiai entetingesnių [taip tekste – A. D.] filmų reikalauja“.
Veikiausiai nepameluosime sakydami, jog „senojo“ Europos žemyno intelektualai dažnai žvelgdavo į „naująjį Pasaulį“ atstovaujančias Jungtines Amerikos Valstijas iš aukšto. Kaip į sūnų paklydėlį – šalį neturinčią ilgamečių tradicijų, plataus kultūrinio, intelektualinio palikimo. JAV mąstytojai, menininkai, rašytojai neretai būdavo perdėm nuvertinami, o ką jau kalbėti apie tokias naujas išraiškos formas kaip kinas. Pastarojo Europos minties aristokratai apskritai nenorėjo ilgai pripažinti (plačiau), o amerikietiškas kinas – čia jau dviguba bėda!
Straipsnio pradžioje cituojamas kunigo Martyno Jonaičio (jį jau minėjome čia) 1931-aisiais publikuotas straipsnis – puikus to pavyzdys. Kunigas apskritai gana įtariai žiūrėjo į kiną, o į JAV kino filmus žiūrėjo su dar didesniu nepasitikėjimu.
Tačiau būtent JAV po Didžiojo karo (1914-1918) iškilo kaip pasaulio filmų gamybos sostinė. Tiek kino, tiek JAV kultūros engėjams Europoje tai atrodė kaip pasikėsinimas į kultūrinę jų tapatybę. Pranašauti baisiausi scenarijai. „Naujasis pasaulis drąsiai gali didžiuotis, kad saviškiu kapitalu per kinematografus greitu laiku suamerikanizuos visą pasaulį“, – tame pačiame straipsnyje teigė Martynas Jonaitis. „Per klaidą kinematografai, magazinai, mados ir kt. priskaitomi prie vakarų dvasios kultūros požymių. Ne, tai erzacas, tai netikras pinigas, tai blizgutis, už kurį perkamas auksas, tai moderniška degtinė, kuri naikina mus, kaip nelaimingus indėnus“, – jam atitarė kiti. Ar tarpukario lietuviai-indėnai taip pat buvo sėkmingai suvaryti į JAV kino rezervatus?
Atrodo, jog taip. Ketvirtojo dešimtmečio pabaigoje į Lietuvą atvykęs lenkų karininkas Leonas Mitkiewiczius rado laikinąją šalies sostinę, Kauną, persmelktą JAV populiariosios kultūros. „Jaunesnioji lietuvių karta kur kas daugiau negu Lenkijoje kalba angliškai. Apskritai Lietuvoje, iš dalies Kaune, pastebima didelė amerikietiškos anglosaksų kultūros įtaka; tai neabejotinai grįžusių į tėvynę lietuvių „amerikonų“ įtaka, kuri įnešė tą srovę į savo senąjį kraštą. Tos įtakos matomos ir bendravimo formose, rengimosi būde, ypač jaunesniosios ir jaunosios kartos. Dvidešimt laisvo gyvenimo metų savo valstybėje lietuvius pakeitė. Tik vyresnioji karta dar gyvena lenkų kultūros prisiminimais ir dar gerai prisimena lenkų kalbą“, – rašė jis.
Nors autorius JAV kultūros plitimą šalyje, visų pirma, siejo su iš už Atlanto sugrįžusiais lietuvių tautiečiais, tačiau ne paskutinį vaidmenį čia vaidino ir Lietuvos kino teatrų repertuaras. Mat, kaip pastebėjo Leonas Mitkiewiczius, „Kaune yra bent dešimt kino teatrų. Kai kurie jų įrengti labai moderniai. 75 proc. Kaune demonstruojamų filmų yra amerikietiška arba angliški, retai kada prancūziški ar rusiški“.
JAV kino filmai sėkmingai šalyje rodyti iškart po Didžiojo karo. Veikiausiai tuomet ir formavosi požiūris, jog JAV filmai – tai farsas (slapstic), „kur visi bėga, vejasi, griūna, keliasi, kraiposi, vaiposi, mušinėja kits kitam veidus (būtinai), griūna su visais tiltais, namais, traukiniais ir vėl keliasi ir vėl vejasi ir vėl mušasi“ (Sofija Kymantaitė-Čiurlionienė, 1921).
Tačiau netrukus juos iš Lietuvos kino ekranų išstūmė augantis Vokietijos kino produkcijos skaičius. Nors Holivudo kino filmai visuomet buvo rodomi Lietuvoje, tačiau jų kiekis trečiojo dešimtmečio pabaigoje negalėjo konkuruoti su praktiškai 2/3 kino teatrų repertuaro sudariusiais vokiečių filmais (apie Vokietijos filmus čia). „Mielai eitum pamatyti ko nors angliško, prancūziško, amerikoniško, daniško, bet jų ir vaistams nebeliko“, – vokiškų filmų gausa skųstasi šalyje.
Tačiau tokia situacija greitai pakito. Jei 1932-1933 m. vokiški filmai vis dar sudarė daugiau nei pusę Lietuvos kino teatrų produkcijos, tai 1934-1935 m. juose jau dominavo JAV kino filmai – 55% Lietuvoje įvykusių premjerų buvo Holivudo gamybos filmai. Šalyje kūrėsi Holivudo kompanijų atstovybės, aktyviau ėmusios aprūpinti kraštą JAV kino filmais. Štai 1932-ųjų spalį susivienijusios kino kompanijų „Fox“, „Paramount“ ir „MGM“ atstovybės į savo rankas perėmė Kauno kino teatrą „Odeon“, kuriame rodė išskirtinai JAV kino produkciją. „Kaune turėsim nors vieną kino teatrą, iš kurio ekrano taip dažnai neskambės taip įkyrėjusi vokiečių kalba ir kuriame matysime geresnius Amerikos filmus, kurių mūsų padangėje taip maža“, – tada skelbė spauda.
Buvo ne visai taip… Mat nors JAV kino filmų gausėjo, tačiau Holivudo kino žvaigždės Lietuvoje neretai kalbėjo vokiškai, mat amerikietiškų filmų kopijos dažnai pasiekdavo šalį po jų demonstravimo Vokietijoje: „Dubbinguotų“ filmų mūsų ekranuose teko matyti nemaža, ypač amerikonų gamybos. Tai amerikonų filmai („Paramounto“, „Foxo“ ir „Metro“ pagaminti), Amerikos aktorių vaidinami, bet kalbami vokiečių kalba. Nereikia manyti, kad tai amerikonų filmų vokiškos versijos, t. y. aktoriai kalba vokiškai. Tikrumoj esti taip, kad amerikoniškiems filmams, atvežtiems į Berlyną, būna specijaliai įkalbėta vokiška kalba, išmetus (ar iškirpus) anglų kalbą. Pritaikant vokiečių kalbą, stengiamasi net kuo tiksliausiai suderinti lūpų judesiai. Taip „perdirbti“ amerikonų filmai paleidžiami Vokietijos kinuose ir Pabaltijo ekranuose. Ar tokie „dubbinguoti“ filmai gali mus patenkinti? Mūsų manymu, nevisai, nes nors vokiečių kalba ir yra suprantamesnė publikai, vis dėlto ta kalba atrodo labai nenatūraliai, ypač tais atvejais kai prasivėrus aktorių lūpoms negirdima kalbos ir atvirkščiai. Be to, publikai maloniau (ir įdomiau) klausytis vaidinančių Amerikos aktorių, kaip jų nematomų kolegų Berlyne“, – filmų įgarsinimo klausimais šviesti žurnalo „Naujoji romuva“ skaitytojai 1933-aisiais.
Holivudo filmai netruko užkariauti publikos simpatijų. Štai1931-aisiasi žurnalo „Kino naujienos“ surengtame geriausio tais metais Lietuvoje demonstruoto kino filmo ir aktorių konkurse dominavo vokiški vardai. Geriausi filmu pripažinta drama „Du žmonės“ („Zwei Menschen“, 1930), nors žurnalo redakcija ir nesutiko su tokiu skaitytojų sprendimu teigdama, jog amerikietiškas „Vakarų fronte nieko nauja“ („All Quiet on the Western Front“, 1930), konkurse likęs ketvirtas, vertesnis tokio titulo. Po kurio laiko žurnalo surengtame gražiausios ekrano poros rinkimuose vėlgi triumfavo Vokietijos kino žvaigždės – vengrų kilmės aktorė Käthe von Nagy ir žymus vokiečių aktorius Willy Fritschas. Tuo tarpu 1933-aisiais dienraščio „Dienos naujienos“ surengtame konkurse jau triumfavo JAV produkciją atstovaujantys vardai. Geriausiu sezono filmu ištrinktas „Londono fantomas“ („Dr. Jekyll and Mr. Hyde“, 1931), o geriausiais aktoriais paskelbti Holivude dirbę Greta Garbo ir Gary Cooperis. JAV kino filmai ir aktoriai dominavo ir visuose vėlesniuose Lietuvoje skelbtuose kino konkursuose, nors ne visuomet užimdavo pirmąją vietą.
Ekranuose netrūko ir lėkštomis, beprasmėmis vadintų Holivudo komedijų, ar gerai nevertintų „kaubojiškų“ filmų, tačiau dalis JAV filmų vertė keisti iš anksto susidarytus stereotipus. „Dažnai mes nusiskundžiame amerikiečių neapdairumu, mėgimu viską „nudailinti“. Šį sykį tuo netenka nusiskųsti“, – teigta apie filmą „Dovydas Koperfildas“ („David Copperfield“, 1935); „Paprastai amerikiečiams nesiseka rusų gyvenimą pavaizduoti. Šis sykis sudaro išimti“, – rašyta apie filmą „Ona Karenina“ („Anna Karenina“, 1935) su Greta Garbo.
Kino apžvalgininkai buvo priversti pripažinti – Holivudas tiekė Lietuvai tiek geriausius, tiek… prasčiausius filmus: „Daugiausiai praeitą sezoną matėme amerikonų gamybos filmų, net daugiau pusės visų parodytų. Kaip ir anksčiau, ir šį sezoną teko pastebėti tą patį amerikoniškoms filmų studijoms bendrą bruožą – jos šalia tikrai vertingų filmų davė bent 2-3 kartus visai silpnų filmų, ne kartą, deja, net su pačiomis geriausiomis žvaigždėmis. Taigi, čia mūsų kinus sunku būtų kaltinti“, – 1935-aisiais rašė Vytautas Alseika. „Amerikiečiai šiemet mums parodė keletą visiškai neblogų filmų <…> Bet tie patys amerikiečiai mus privertė žiūrėti ir didžiausią šlamštą“, – tais pačiais metais jam antrino Juras Arnas Šaltenis.
Kartu su JAV filmais augo ir publikacijų, skirtų JAV kino žvaigždėms ir Holivudo gyvenimui, skaičius. „Kaip Holivudas gamina „žvaigždes“; „Karas Holivude“; „Didžiausieji uždarbiautojai Holivude“; „Perskiros Holivude“ – tokie ir panašūs straipsniai mirgėjo 4-ojo dešimtmečio Lietuvos spaudoje. Tuo tarpu Holivudo kino aktoriai ir Lietuvoje galėjo per naktį iš visai nežinomų tapti populiariausiomis žvaigždėmis: „Ypač pastebėtinas nepaprastas Dinos Durbin iškilimas: pernai visai niekam nežinoma, per vienerius metus ji sugebėjo prasiskverbti į pirmąsias vietas!“ – vos prieš dvejus metus pradėjusi aktorės karjerą, 1938-aisiasi aktorė jau išrinkta 3-čia populiariausia aktore Lietuvos ekranuose.
Su užsidegimu ieškota ir lietuviškų pavardžių pačioje kino sostinėje. Lietuviais spaudoje pakrikštyti aktoriai Tomas Mixas, Lonas Chaney, Johnas Bolesas, Lilian Gish, Paulas Lukasas ir daugelis kitų, dažniausiai – be jokio pagrindo, nors kai kada spauda ir užčiuopdavo teisybės grūdą.
Štai rusų kilmės Holivudo aktorius Ivanas Lebedeffas gimė Užpaliuose, o litvakų komikas Alas Jolsonas gimė ir augo Seredžiuje. Žinoma, nebuvo pamirštama informuoti būsimas filmų žvaigždes-lietuvius. „<…> čikagiečio Sinkaus 5 metų duktė nuvyko į Holivudą, kad taptų lietuviška Shirli Temple“, – teigta eiliniame straipsnyje, ieškojusiame nežinomų lietuviškų kino žvaigždžių.
To meto žinomiausias aktorius-vaikas Shirley Temple ir Lietuvoje išgyveno milžiniško populiarumo laikotarpį. 1936-1937 m. šalyje parodyti bent šeši skirtingi filmai su garbanota mergyte. Tačiau netrukus lietuvių apžvalgininkai jau teigė: „Juo toliau, juo labiau žymi Širli Temple jau kaip sąmoningos artistės vaidyba. Dėl to ji netenka to žavumo, kai ji vaidindavo, gal būt, pati mažai susivokdama ką tai iš tikrųjų reiškia. Dabar mažoji Širli jau turi apie 9 metus ir kažin ar jai paaugus nenubluks jos vardas“. Nubluko… 1939-aisiasi šalies spaudoje ji beveik nebeminėta.
Lietuvos kino teatrų savininkai, verslininkai greitai suprato Holivudo žaidimų taisykles ir skubėjo išspausti kuo daugiau pinigų iš populiarių Holivudo filmų ir aktorių. Tai puikiai iliustruoja vienas populiariausių Holivudo kino filmų personažas Lietuvoje – Tarzanas.
Jau nuo trečio dešimtmečio vidurio šalyje buvo demonstruojami Tarzano filmų nuotykiai, spausdintos juos įkvėpusios rašytojo Edgaro Rice`o Burroughso knygos. Dar didesnio populiarumo personažas šalyje susilaukė 1933-aisiais pasirodžius garsiniams Tarzano nuotykių filmams su JAV olimpiniu plaukiku Johnny Weissmulleriu. Tuo metu spaudoje publikuoti Tarzano komiksai, kūrėsi įvairiausios Tarzano vardu pasivadinusios cirko ir akrobatų trupės, teigta, jog Tarzano filmų populiarumas buvo toks didelis, jog „Vienas anykštėnas, pamatęs filmoj, kaip vaidinąs Tarzaną akrobatas karstėsi po medžius, mėgino pats iš medžio medin paskui voveraitę šokinėti, kol krito ir užsimušė“.
Lietuvos kino teatrų savininkai puikiai pasinaudojo tokiu personažo populiarumu – tuo metu Lietuvoje parodyta daugiau Tarzano nuotykių filmų, nei jų tuo metu buvo sukurta pasaulyje! Štai serialo „Darkest Africa“ filmo versija (1936) Lietuvoje demonstruota pavadinimu „Baru – Tarzano sūnus“, nors su Tarzanu ten būta tiek bendro, jog filme rodytos Afrikos džiunglės ir gyvūnai. Bet kaip sunku susilaikyti, ypač kai konkurento kino teatras rodo tikrą Tarzano filmą „Tarzanas suranda sūnų“ („Tarzan Finds a Son!“, 1939). Tereikia tik panašų pavadinimą prikabinti ir žiūrovai rikiuosis eilėmis.
„Holivudiškas“ verslumo pamokas nutraukė pernelyg greitai prasidėjęs Antrasis pasaulinis karas. Dėl karo veiksmų gauti filmų iš už Atlanto darėsi vis sunkiau. O netrukus įvykusi šalies okupacija vertė pamiršti kapitalizmą ir mokytis komunizmo žodynėlio. Apie jį – kitoje ciklo „Kinas tarpukario Lietuvoje“ dalyje, kurioje pažvelgsime, kaip šalyje sekėsi demonstruoti Sovietų Sąjungos filmus.
Straipsnis publikuojamas gavus Lietuvos Kino Centro paramą.
