„Hoops“
Savicenzūrą mene yra labai įdomus reiškinys, nes dažnai patys kūrėjai nelaiko paties reiškinio kaip ribojančio jų kūrybą. Kitaip sakant, kūrėjai nesąmoningai pasirenka riboti savo meninės išraiškos formas net nemąstydami, kad tai daro siekdami nesukelti problemų sau, savo kūrybinei komandai ar tolesnei profesinei karjerai. Žinoma, savicenzūra gali būti ir sąmoningas sprendimas savo kūryboje apeiti bet kokias potencialiai problemiškas temas ar kūrybinius sprendimus. Šame tekste svarbiausias dalykas, į kurį bus kreipiamas pagrindinis dėmesys, – savicenzūra yra ženkliai galingesnė bei stipresnė (ir todėl pavojingesnė bet kokiai meno formai) nei tiesioginis draudimas.
Svarbu pabrėžti, kad savicenzūros reiškinys visuomet gimsta egzistuojant tam tikram formaliam draudimui ar esant apčiuopiamam pavojui. Kitaip sakant, tai gali būti tiek formali cenzūra, kuri įgyvendinama pagal politinę liniją, tiek visuomenės moralinių ar kultūrinių vertybių sistema, kuri paskatintų bendruomenės narius bausti kūrėją, jei įtikėtų, kas pastarasis savo veiksmais pažeidė tą vertybių sistemą. Taigi, nesvarbu, iš kur kyla pavojus kūrėjui, svarbiausia, kad tam tikri kūrybiniai sprendimai gali turėti skaudžių bei apčiuopiamų pasekmių.
Kitas labai svarbus savicenzūros bruožas, kurį būtina kuo ankščiau paminėti, – ją neįtikėtinai sunku tirti. Ypač todėl, kad labai dažnai savicenzūra pasireiškia nesąmoningais pasirinkimais. Šiuo atžvilgiu yra labai įdomi Karl F. Coheno knygoje „Forbidden animation: Censored cartoons and blacklisted animators in America“ (liet. Uždrausta animacija: cezūra ir juodasis animatorių sąrašas Amerikoje) pateikta situacijos analizė apie animatorius, dirbančius JAV formalios cenzūros sąlygomis.
Šioje knygoje pastebima, kad JAV animatoriai labai sėkmingai prisitaikė prie kino cenzūros reikalavimų ir labai retai užkliūdavo cenzūrai. Kai K. F. Cohenas pabandė pasigilinti ir paimti interviu iš pačių animatorių, siekdamas nustatyti, kaip (o gal tiksliau – kodėl) jiems pavyko taip greitai ir sėkmingai prisitaikyti prie cenzūros, jam buvo atsakytą, kad dauguma animatorių paprasčiausiai niekada nesijautė suvaržyti.
Taip, jie puikiai žinojo, kad yra aspektų, kurių jie negali rodyti kino ar televizijos ekrane, bet, kaip patys teigė, nejautė, jog tai būtų suvaržymai, kadangi net nepradėdavo rašyti istorijų ar animuoti atskirų scenų, kurios potencialiai galėtų užkliūti cenzūrai. Kitaip sakant, Amerikos animacijos industrijoje įsigalėjo savicenzūros darbo kultūra, kuri propagavo tik tokius kūrybinius sprendimus, kurie leistų išvengti bet kokio potencialaus konflikto su turinį reguliuojančiomis institucijomis.
Būtina paminėti, kad panaši situacija buvo ir kitose šalyse. Pavyzdžiui, yra išsamiai dokumentuota, kaip Sovietų Sąjungoje cenzūros institucija griežtai prižiūrėjo, kad jokiame kino gamybos bei platinimo etape nepraslystų jokios „politiškai neteisingos“ mintys. Ir jei identifikuodavo kino kūrėjus, kurie nesugebėdavo (ar nenorėdavo) kurti pagal pateiktus cenzūros nurodymus, pastarieji galėjo netekti galimybės dirbti pagal savo profesiją. Todėl Sovietų Sąjungoje susiformavo darbo aplinką, kuri skatino kino kūrėjus susitaikyti su cenzūros nurodymais ir (profesine prasme) tiesiog bandyti išgyventi.
Trumpam atsitrauksiu nuo kino ir aptarsiu vieną eksperimentą, kuris kas kelerius metus vis pasirodo socialinių tinklų platformose, – „blakės stiklainyje“ (angl. Fleas in a Jar). Jis tapo labai populiarus socialiniuose tinkluose, kadangi paprastai, glaustai ir aiškiai pademonstruoja, kaip nesunkiai galima suformuoti ir normalizuoti dirbtinai sukeltus ribojimus ištisoms bendruomenėms. Trumpai apie patį eksperimentą – į stiklainį įleidžiama blakių grupė ir tuomet ilgam laikotarpiui (tarp rastų šaltinių internete šis laikotarpis varijuoja) stiklainis yra uždaromas dangčiu. Svarbu pabrėžti, kad stiklainio dangčio aukštis yra gerokai žemesnis nei maksimalus blakių šuolio aukštis. Kai dangtis nuimamas, nei viena blakė nešoka iš stiklainio, kadangi jos daugiau nebešoka aukščiau nei aukščio riba, kurią nustatė buvęs dangčio aukštis.
Teisybės dėlei šio teksto autorius nerado jokio akademinio straipsnio, kuris patvirtintų „blakės stiklainyje“ eksperimento mokslinį validumą (kas, kai esi mokslininkas, visuomet kelia įtarimą, ypač kai pats eksperimentas socialinėse platformose yra labai dažnai naudojamas sustiprinti teiginius apie psichologinius žmonių aspektus), tačiau iš kitos pusės, nebuvo rastą nieko, kas paneigtų šį rezultatą.
Toliau tekste šio eksperimento pateikiamomis išvadomis bus pasitelkia atsargiai, tačiau būtina pripažinti, kad labai sunku išvengti paralelių su kino bendruomene bei jos istorija, kai atsiverti kitą animacijos industrijos tyrimą – Johno Evershedo 2020 metais publikuotą ataskaitą apie brandžiai auditorijai skirto animacinio segmento JAV apžvalgą pavadinimu „Adult Animation Finally Breaking Free of its Comedy Shackles“ (liet. „Suaugusiųjų animacija pagaliau išsivaduoja iš komedijos pančių“. Jame autorius išreiškia kelis įdomius pastebėjimus.
Pirmiausia, suaugusiems skirto animacinio turinio segmente šiandien beveik be išimties visi scenaristai yra atėję iš vaidybinio kino bei televizijos. Kitoje vietoje minima, kad animacijos studijos, kurios tradiciškai specializuojasi vaikams skirto turinio gamyboje, labai sunkiai prisitaiko prie suaugusiems skirto turinio sukūrimo. Kitaip sakant, šiems animatoriams sunkiai sekasi, kai reikia kurti išimtinai suaugusiems skirtą animaciją. Taigi, nepaisant milžiniškos ir profesionalios animacijos industrijos JAV, pasirodo, tik porą studijų gali sėkmingai sukurti brandžius animacinius kūrinius.
Nors atsargiai vertinu „blakės stiklainyje“ eksperimento teiginius, sunku nepastebėti, kaip jo rezultatai atkartoja pasekmes Vakarų animacijos bendruomenėje, kurioje beveik visą medijos gyvavimo laikotarpį buvo uždėtas dirbtinai suformuotas kūrybinės išraiškos „dangtis“. Dar daugiau, panašu, kad animacijos bendruomenėje šis savicenzūros reiškinys yra toks stiprus, kad šiandien norint sukurti brandų turinį talento būtina ieškoti vaidybinio kino segmente. Jo specialistai gal ir gerai nesuvokia šios meno formos kūrybinių bei komunikacinių supergalių, tačiau visgi yra geresnis pasirinkimas, kadangi jie neturi išankstinių baimių bei vidinių kūrybinių apribojimų.
Atskirai paminėsiu dar vieną animacijos lauko mokslinį tyrimą, kuriame buvo siekiama empiriškai nustatyti, kaip dažnai Vakaruose sukurtame TV animacijoje brandiems žiūrovams buvo naudojami išskirtinai suaugusiems tinkami naratyviniai bei kinematografiniai sprendimai, kaip kad nuogumas, keiksmažodžiai, smurtas ir kita (vaikams netinkama matyti) veikla. Nors pats tyrimas savaime yra labai įdomus, jį miniu dėl to, kad jo autoriai nusprendė analizuoti tik pačius pirmuosius serialų sezonus. To priežastis – serialams išpopuliarėjus, kūrėjai dažnai įgauna daugiau derybinių galių ir leidžia sau daugiau (naratyvine prasme). Todėl tikslingas pasirinkimas apriboti save tik pirmaisiais sezonais, buvo priemonė nustatyti, ką sau leidžia TV animacinio turinio suaugusiems kūrėjai. Rezultatai buvo iškalbingi – Vakarų animatoriai visiškai savęs neriboja vartodami keiksmažodžius ar smurtą, bet paniškai bijo paliesti animacinį nuogumo elementą.
Dabar noriu prieiti prie bene svarbiausios šio teksto dalies – kodėl diskusija apie savicenzūrą kine yra svarbu. Kaip jau buvo minėta, savicenzūra yra reiškinys, kurį yra labai sunku tirti, nes jį pastebėti galima tik netiesiogiai. Išties savicenzūra yra lyg oras, kurio niekada negalime matyti plika akimi, bet galime pastebėti vėjo judinamus lapus, ar skaudžias pasekmes, kai jo staiga nebėra. Taigi, diskusija apie savicenzūrą yra svarbi, kadangi be jos paprasčiausiai yra neįmanoma kovoti su reiškiniu, kurio dažnai net neįmanoma pamatyti ar apčiuopti.
Savicenzūra (lietuviškame) kine gali pasirodyti pačiomis įvairiausiomis formomis. Tai gali būti baimė kurti žanrinį kiną, nes jis kino profesionalų bendruomenėje gali būti vertinamas kaip ne toks rimtas bei meniškas kaip kino kūriniai, kuriuose nagrinėjamos sunkios istorijas. Tai gali būti sąmoningas (ar pasąmoningas) sprendimas nevaizduoti personažų, esančių visuomenės paraštėse (t. y. priklausiančių religinėms, socialinėms, tautinėms, rasinėms ar seksualinėms mažumoms). Taip pat tai gali būti sprendimas kurti dar vieną išskirtinai į vaikų auditoriją orientuotą animacinį kūrinį, kadangi suaugusiems skirto turinio segmentas (šiandien) ir jo sklaidos galimybės yra nepalyginamai prastesnės.
Ar bendriausia prasme – sprendimas nevystyti kino projektų, kurie (kūrėjų nuomone) turi (dėl vienokios ar kitokios priežasties) labai mažą šansą gauti tiesioginį valstybinį finansavimą. Savicezūros didžiausias pavojus yra tai, kad kūrėjų išraiškos yra ribojamos ne dėl išorinių ir labai aiškiai apibrėžtų rėmų, bet dėl to, kad jos yra nematomos. Kai argumentai ar priežastys yra giliai paslėptos, pasidaro labai sunku jiems rasti kontrargumentų. Priešingai nei kai yra formali cenzūra.
Todėl apie cenzūrą (bei savicenzūrą) labai svarbu nuolatos kalbėtis, diskutuoti bei reflektuoti kino bendruomenėje, edukacinėse įstaigose, kino švenčių metu (t. y. festivaliuose) ar kino politikos sudarytojų bei vykdytojų kabinetuose, ir suvokti ją ne kaip praeityje įvykusi kino reiškinį, bet kaip niekada neišnaikinama ligą. Nes, galiausiai, skirtingai nuo formalios cenzūros, savicenzūra yra neegzistuojantis „dangtis“.
LKC finansuojamo projekto „Senojo ir naujojo lietuviško bei pasaulinio kino refleksija internete 2025“ tekstas
