fbpx
1 Rekomenduojame, Pokalbiai

Kino ekranuose – devintosios „Kreivės“. Pokalbis su festivalio organizatoriumi Augustu Čičeliu

Augustas Čičelis
Fotografė Vytautė Ribokaitė

Į ekranus kartu su rudeniu sugrįžta ir devintą kartą vykstantis festivalis „Kreivės“. Apie naujoves, kurios laukia žiūrovų, filmų programą ir atvykstančius kūrėjus iš užsienio pasakojo festivalio koordinatorius ir programos sudarytojas Augustas Čičelis.

Ką skelbia šių metų festivalis? 

Judame tomis kryptimis, kurios susiformavo jau ankstesniais metais. Nors akcentuojame skirtingus dalykus, tačiau kaip ir anksčiau tiek struktūra, tiek peržiūrų skaičius yra labai panašūs. Keletą metų šiek tiek platesnė yra atminčių programa, kadangi maždaug prieš pusantrų metų pradėjome dirbti su Lietuvos „queer“ archyvu. Tai iniciatyva, skirta kaupti ir kurti „queer“ atmintį.

Todėl ir atminčių programa, kuri prasidėjo šiek tiek anksčiau, tapo svarbesnė, atsidaro papildomi aspektai. Programoje turėsime ne vien naujus, tačiau šiek tiek ir senų filmų, o tai mums atrodo labai svarbu. Taip pat, reaguojant į dabartines aktualijas, turėsime Ukrainai skirtą peržiūrą.

Festivalis „Kreivės“
Fotografė Vytautė Ribokaitė

Prie kokių iniciatyvų pavyko prisidėti šiemet?

Vienas iš mūsų kuriamų projektų yra atminties iniciatyva „išgir̃stì“. Mes kaupiame „queer“ patirtis, jas fiksuojame, taip pat kaupiame ir leidinius, susijusius su LGBT istorija. Šiemet jau treti metai, kai leisime „Kreivių“ žurnalą, skirtą atminčiai. Su juo bus galima susipažinti festivalio metu. Šiemet buvome surengę ir Virgilijaus Šontos parodą „išgir̃stì“ erdvėje. Tai buvo ilgai kurtas projektas, kadangi prireikė tikrai nemažai laiko, kol gavome jo darbus. V. Šonta buvo nužudytas 1992 metais ir apie jį,  kaip apie „queer“ žmogų, buvo labai mažai kalbėta.

Mums labai svarbu stebėti, kas buvo sukurta, ką galima prisiminti, todėl tai ir yra svarbiausios iniciatyvos, susijusios su atminties tema. Šiemet daug ką nukautavo Rusijos įsiveržimas į Ukrainą. Turime labai daug artimų draugų Ukrainoje bei mūsų komandoje dirba ukrainietis.

Augustas Čičelis
Fotografė Vytautė Ribokaitė

Šios žinios labai stipriai palietė ir ilgą laiką buvo sunku kažką kito daryti, nei domėtis Ukraina… Todėl vasarą bendradarbiaudami su „Meno aviliu“ rodėme filmą „Mano babuška: ukrainietiškų tapatybių paieškos“.

Tai yra Barbaros Hammer filmas, kurios retrospektyvą esame rengę prieš keletą metų. Filme yra labai daug atminties aspektų, kurių nėra niekur kitur, jokioje kitoje dokumentikoje užfiksuota, tam tikri faktai iš 2000 metų Ukrainos.

Ar sunku pakviesti žiūrovą patikėti kinu, kai visa šalis pasinėrusi į karą?

Sunku pasakyti, tačiau mano nuomone kinas apskritai susiduria su sunkumais, siekdamas pritraukti žiūrovą. Mes stebime tendencijas po koronaviruso pandemijos. Atrodo, kad žmonės vis dar atpratę ir kažkaip kitaip žiūri kiną.

Festivalis „Kreivės“
Fotografė Vytautė Ribokaitė

Tai nereiškia, jog jis yra mažiau populiarus, tiesiog galbūt žmones į kino teatrus pritraukti yra kur kas sudėtingiau. Čia ne tik mūsų, bet ir kitų festivalių, kuriuos stebėjome praėjusiais metais, patirtys. Sunku pritraukti žiūrovus ir dėl Ukrainos situacijos.

Šių metų festivalyje mums buvo labai svarbu paliesti Ukrainos temą. Atrodo, jog net sunku kalbėti apie kitas temas, todėl ir šiose „Kreivėse“ turėsime seansą, skirtą Ukrainai. 

Ar vystydami šį festivalį pastebite pokytį visuomenėje?

Sunku pasakyti, kadangi mes orientuojamės į „queer“ žiūrovą. Turime savo ištikimą auditoriją, kuri ateina kiekvienais metais. Manau, kad turbūt sunkiau pasiekti labai jaunus žmones, kurių yra labai nedaug.

„Kreivės“ transformavosi iš festivalio „Kitoks kinas“, kuriame buvo labai daug žmonių. Didžiulis kiekis žiūrovų buvo ir pirmose „Kreivėse“. Vėliau radosi labai daug renginių, festivalių… Atsirado labai didelė pasiūla bei filmų prieinamumas namuose tapo ženkliai didesnis.

Augustas Čičelis
Fotografė Vytautė Ribokaitė

Jei kalbėtume apie žmonių pritraukimą, tai neužtenka vien filmo, turi būti ir kažkas specifinio. Todėl keičiame formatą, bandome daryti daugiau su filmais susijusių renginių paskaitas, diskusijas arba susitikimus, orientuotus į aktualijas.

Žinome, kad kai kuriuose filmuose nebus daug žmonių, bet mums juos svarbu parodyti temos prasme, arba žinome, kad kažkokiai grupei žmonių tas filmas bus labai svarbus. Pavyzdžiui, šiemet turėsime filmą „Tu man gražus kaip vasaros diena“ arabų kalba, o jo rodymui papildomas postūmis buvo pabėgėliai, kurie yra vadinamajame LGBT sektoriuje Rukloje. Šiuo metu daug kas išsikraustė, pradėjo gyventi miestuose, bet žinome, kad tai grupė žmonių ir jie ieško taškų, per kuriuos galėtų pasiekti bendruomenę.

Augustas Čičelis
Fotografė Vytautė Ribokaitė

Šių metų programoje – Ukrainai skirtos specialios priežiūros. Papasakokite, kokie tai bus filmai?

Vilniuje ir Kaune rodysime tris trumpametražius filmus. Šią trumpą programą taip pat rodysime ir „Mix Copenhagen“ ir Oslo „Fusion“ „queer“ festivaliuose.  Rodysime juos, nes norime kuo plačiau pasaulį supažindinti su Ukrainos tema. Galbūt peržiūros bus rodomos ir kitose šalyse, nes bendradarbiaujame su Šiaurės festivaliais.

Kokie kūrėjai atvyks šiemet į „Kreives“?

Šiemet ypač svarbu palaikyti Ukrainą, todėl atvyks režisierė Zhanna Ozirna, kuri pristatys savo filmą „Ryšys“, ji taip pat bus ir žiuri narė. Atvyks ir kita režisierė iš tos pačios programos Olena Siyatovska su filmu „Jūsų Mišelė“. Taip pat festivalyje apsilankys filmo „Ramiau, smarkuoli“ režisierius Karel Tuytschaever, kuris bus ir komisijos narys. Festivalį aplankys ir viešnia iš Lenkijos, festivalių programų sudarytoja Weronika Adamowska. Ji organizuoja feministinį festivalį Lenkijoje, todėl turės galimybę žiūrovus supažindinti su Lenkijos „queer“ paveldu.

Lenkijos „queer“ paveldu pavadinome du trumpametražius filmus, kuriuos pavyko gauti bendradarbiaujant su nacionalinėmis Lenkijos institucijomis Modernaus meno muziejumi Varšuvoje.

Festivalis „Kreivės“
Fotografė Vytautė Ribokaitė

Vienas iš filmų yra jų kolekcijoje, kitas filmotekoje. Jie mums svarbūs, nes tai regiono filmai. Mums daug svarbu pažiūrėti, kas yra arti. Norėtųsi pamatyti 1978 m. Lietuvoje kuriamus „queer“ darbus, tačiau apie tai tenka tik pasvajoti, nes net nežinome, kur tokie yra, o tuo tarpu Lenkijoje jie yra valstybinio muziejaus kolekcijoje.

Programoje „Atmintys“ rodysime „Marble ass“ filmą, kurį sukūrė režisierius Želimiras Žilnikas, o pristatys VU dėstytojas ir aktyvistas Vukas Vukotičius. Vyks ir lietuvių Ilja Rud-Gercovskis ir Algimantas Kundelio filmo „Suagusiųjų žaidimai“ peržiūra, prieš kurią  kino ir vizualumo tyrinėtoja, VU profesorė Natalija Arlauskaitė skaitys paskaitą „Sovietinis queer kinas: kada ir kaip tokiu tampa?“. Turėsime ir filmų Kaune, tačiau jų dar neskelbiame programoje.

Kokių filmų nevertėtų praleisti?

Visą laiką skatiname ateiti į atidarymą, kurio metu rodome kelis atrinktus konkursinės programos trumpametražius filmus. Taip pat,jau minėjau N. Arlauskaitės paskaitą „Sovietinis queer kinas: kada ir kaip tokiu tampa?“ prieš filmą „Suagusių žmonių žaidimai“.

Augustas Čičelis
Fotografė Vytautė Ribokaitė

Kai pernai planavome rodyti šį filmą, nežinojome, kad jis šiemet bus restauruotas ir jau parodytas. Kažkas bus matęs, kažkas ne, tačiau, manau, visiems bus aktualu ateiti vien dėl paskaitos. Taip pat labai įdomus sprendimas panaudotas filme „Ramiau, smarkuoti“, kadangi jis yra sukurtas miksuojant gestų ir verbalinę kalbą.

Kaip ir minėjau, man visada labai įdomūs seniau sukurti filmai, kuriuos yra sunkiau pamatyti. Vienas tokių darbų „Marble Ass“. Tikrai neverta praleisti ir „Šiapus uždangos“ programos, Lenkijos „queer“ kino paveldo dviejų trumpametražių filmų.

Žinoma, galvojant apie aktualijas, rodysime ir ukrainietiško kino darbus, kuriuos atrinkdami nustebome, kiek iš tiesų daug yra „queer“ kino Ukrainoje. Mums atrodo, kad pavyko atrasti tris labai įdomias dokumentikas, kurios ne tik atskleidžia temą, bet ir plačiau kalba apie Ukrainos kontekstą, subkultūras, santykius su šeima bei savęs įsivaizdavimą toje Ukrainoje, kuri dar nebuvo užpulta Rusijos.

Augustas Čičelis
Fotografė Vytautė Ribokaitė

Ko palinkėtumėte šių metų žiūrovui?

Bendrai gyvenime norisi linkėti atrasti taikos kasdienybėje. Tačiau ir galvojant apie platesnį geopolitinį kontekstą labai sunku atsisieti nuo to, kas vyksta aplinkui, tačiau reikia stengtis nepamiršti ir aplinkinių dalykų bei gyventi gyvenimą šalia.

Filmų peržiūros Vilniuje vyks rugsėjo 7-11, o Kaune rugsėjo 29-spalio 2. Visą festivalio programą rasite čia.

LKC finansuojamo projekto „Lietuviško kino sklaida internetinėje erdvėje 2022“ tekstas

LKC
Komentarai