Festivalio „Kino pavasaris“ archyvas
Netrukus kino teatruose Lietuvos žiūrovai galės išvysti ilgai lauktą ir daug diskusijų dar iki pasirodymo sukėlusį Larso Von Triero darbą „Nimfomanė“ (Nymphomaniac, 2013). Tai puiki proga prisiminti ankstesnę šio autoriaus kūrybą ir panagrinėti, kaip režisierius provokuoja žiūrovą naudodamas garsus, beje, ne visada muzikinius, keldamas įtampą, kurdamas nematomos, racionaliai nesuvokiamos grėsmės nuojautą, arba atvirkščiai – suteikdamas pakylėtą, romantišką atspalvį katastrofiškoms nelaimių scenoms.
Larso Von Triero filmuose paprastai nėra daug muzikos. Išimtys – muzikinis filmas „Šokėja tamsoje“ (Dancer in the Dark, 2000), „Prieš bangas“ (Breaking the Waves, 1996). Tai nestebina, turint omenyje, jog autorius yra vienas iš avangardinio kinematografijos judėjimo „Dogma 95“ pradininkų, o antrasis savotiško manifesto, vadinamųjų „Skaistybės įžadų“, punktas skelbia, jog filmuose garsas negali būti kuriamas atskirai nuo vaizdo. Ir atvirkščiai. Taigi, dirbtinis muzikinis fonas yra nepageidautinas. Visgi tik vienas kontroversiškojo danų režisieriaus filmas „Idiotai“ (The Idiots, 1998) laikomas atitinkančiu „Dogmos 95“ kriterijus. Kituose muzikos yra, tačiau ji naudojama saikingai, net asketiškai, tačiau visada labai tikslingai ir originaliai.
Larso von Triero filmuose dažnai skamba klasikinė muzika, kurianti neįprastą kontrastą rodomam vaizdui. Prisiminkime pirmąsias filmų „Melancholija“ (Melancholia, 2011) ir „Antikristas“ (Antichrist, 2009) scenas. Skambant Georgeo Friderico Handelio sukurtai soprano arijai „Lascia ch`io pianga“ „Antikristo“ epiloge matome sulėtintai krentantį sniegą, vandens lašus, skalbimo mašinoje besisukančius skalbinius, besimylinčios poros ekstazę ir galiausiai per langą iškrentantį jų mažametį sūnų. Nors stebime vykstančią tragediją, klasikinis muzikos grožis, tobula harmonija ir stilizuota filmavimo maniera hipnotizuoja žiūrovą, perkelia į siurealią, sapno tikrovę.
Larso von Triero „Melancholija“ – labai savotiška apokalipsės versija. Klasikinė muzika šiame filme taip pat stipriai prisideda prie specifinės nuotaikos kūrimo. Skambant Wagnerio „Tristano ir Izoldos“ preliudui atskleidžiamas grožis, gimstantis destrukcijos akivaizdoje. Žemės link artėjant pražūtingajai planetai, vienos iš pagrindinių veikėjų Džastinos depresija palengva virsta švelnia melancholija. Ji gan lengvai susitaiko su neišvengiama lemtimi. Ne džiūgaudama, bet ir ne panikuodama. Jos melancholija – prislopinta, gerokai švelnesnė liūdesio versija. Wagnerio muzika puikiai perteikia šią subtilią emociją.
Kaip jau buvo užsiminta straipsnio pradžioje, Larsas von Trieras nuotaikai perteikti dažnai naudoja ne vien muzikos garsus – jo filmuose itin daug gamtos garsų. Šnarantys medžių lapai, vėjo šuorai, į stogą barbenančios be paliovos krentančios ąžuolo gilės, meistriškai panaudojamos tylos pauzės „Antikriste“ kuria nuolatinę baimės ir pavojaus atmosferą. Nors „Antikristas“ nėra siaubo filmas, jame labai įtikinamai perteikiamas neracionalios, visiškai užvaldančios baimės, panikos jausmas. Režisierius ne tik nagrinėja šias temas intelektualiai, bet priverčia žiūrovą reaguoti labai fiziškai, sukelia beveik pirmykštes instinktyvias reakcijas. Šiame filme gamtos ir jos garsų pasaulis – grėsmingi, paslaptingi ir baugūs.
Ko gero neįmanoma kalbėti apie Larso von Triero filmų muziką ir neprisiminti jo Kanų „Auksinę palmės šakelę“ nuskynusios „Šokėjos tamsoje“ (Dancer in the Dark, 2000). Didžiąją dalį muzikos filmui kūrė pagrindinį vaidmenį atlikusi ekscentriškoji islandų dainininkė Bjork, o tekstus – pats režisierius. Kaip ir galima tikėtis, Bjork ir Larso von Triero bendradarbiavimo rezultatas – gerokai nuo klasikinių Holivudo miuziklų atitrūkęs filmas. Nuo jo nugremžtas visas žanrui būdingas glamūras, puošnus dirbtinumas. Stipriai juntama „Dogma 95“ judėjimo įtaka, paprastumo, grįžimo prie ištakų siekis. Nors filmo siužetas gana primityvus ir primena dvidešimto amžiaus pradžios melodramas, tai, neabejotinai, modernus filmas. Jame dekonstruojami klasikiniai filmai, pateikiama tarytum išvirkščia, kreivai susiūta jų versija. Bjork dainavimo maniera svariai prisideda prie šio įspūdžio – svyruodama tarp primityvumo ir alternatyvos ji yra elementas, sujungiantis tekstą, muziką ir industrinius garsus į organišką visumą.
„I`ve Seen It All“ buvo nominuota „Oskarui“ geriausios dainos kategorijoje, tačiau nusileido Bobo Dylano „Things Have Changed“.
Pirmajame iš „Auksinės širdies“ trilogijos filmų „Prieš bangas“ sutinkame naivią, vaikišką ir šiek tiek psichologiškai nestabilią geros širdies merginą. Betsė gyvena uždaroje ir labai religingoje kalvinistų bendruomenėje, kurios abejonių nepaisydama nusprendžia tekėti už nereligingo kitataučio. Pačioje filmo pradžioje Betsė, paklausta, ką gero bendruomenei yra atnešę svetimi žmonės, angeliškai nusišypsojusi atsako – muziką. Pamėgtuose režisieriaus skirtukuose skamba populiarios dainos, iliustruojančios naivią, šiltą, nuoširdžią Betsės asmenybę ir kartu paradoksaliai kontrastuojančios su jos nelaimingu gyvenimu. Paklausykime epiloge nuskambančios Davido Bowie „Life on Mars“.
Na, o čia – visi muzikiniai skirtukai paeiliui.
Jau tampa tradicija „Kino garsus“ baigti linksmesne gaida. Atsisveikinant siūlau paklausyti populiarios danų elektroninės muzikos grupės „Laid Back“ dainos „Bakerman“, kurios vaizdo klipą režisavo, spėkite kas? Taip, ne kas kitas, o pats Larsas Von Trieras.
