Festivalio „Kino pavasaris“ archyvas
„Kino pavasaris“ – tai puiki proga pamatyti aukščiausios klasės, deja, praėjusių metų filmus didžiajame ekrane. Būtent tokius, apie kuriuos kalbama „reikia žiūrėti kine“. Toks filmas yra „Karo ragana“ (orig. „Rebelle“, 2012 m.), kuri buvo nominuota „Oskarui“ kaip geriausias metų užsienio filmas.
Tai istorija apie vaikus-karius, kuriuos gaujos Afrikoje dresuoja tam, kad šie taptų nei daugiau, nei mažiau – žudymo mašinomis. Nežinant tam tikrų niuansų, tai galėtų atrodyti kaip iš fantastikos srities, tačiau gyvenimas juk labai dažnai pranoksta net ir patį veržliausią kūrybiškumo polėkį. Pasakojant apie pagrindinės veikėjos Komonos (vaidina Rachelė Mwanza) ankstyvą paauglystę (13–14 gyvenimo metus), perteikiamas situacijos tragizmas. Tačiau tai daroma, kas maloniai stebino, visiškai nedramatizuojant ir nesutirštinant spalvų, kaip kad dažnai būna tokio stiliaus filmuose (turiu galvoje, pavyzdžiui, Kanados 2010 metų filmą „Incendies“ ir pan.).
„Karo raganoje“ svarbesnė už pasakojamą istoriją yra pati ragana. Režisierius ir scenarijaus autorius Kimas Nguyenas kartu su operatoriumi Nicolu Bolducu tiesiog mėgaujasi nepaprastu aktorės Rachelės Mwanza fotogeniškumu, jau nekalbant apie vaidybą, ir atvirai mėgaujasi stambiu planu rodomu gamtos grožiu. Taigi šiame filme vizualumo estetika karaliauja (raganauja), taip iš dalies užnugary palikdama gilesnės minties provokaciją, nes karas pats savaime tėra karas, kad ir kaip tai žiauriai skambėtų.