fbpx
Festivaliai, KINFO rekomenduoja, Kino pavasaris, Naujienos

„Kino pavasaris 2018“. KINFO rekomenduoja (II dalis)

Jau lygiai po savaitės Lietuvos sinefilai persikels gyventi į kino teatrus, o šiandien, kaip ir žadėjome, dalinamės antrąja „Kino pavasario“ filmų rekomendacijų dalimi. Joje KINFO rekomenduojami Europos debiutų konkurso, „Festivalio favoritų“, „Metų atradimų“ bei „Kritikų pasirinkimo“ programų filmai. 

Vakar skelbtoje pirmoje rekomendacijų dalyje rašėme, kokių lietuvių filmų premjerų, „Meistrų“ programos filmų ir retrospektyvų laukiame labiausiai.

Beje, nepamirškite šiandien pasinaudoti „Kino pavasario“ abonementinių bilietų akcija!

EUROPOS DEBIUTŲ KONKURSAS

„Ankštumas“ (Tesnota / Closeness), rež. Kantemir Balagov, 2017 m., Rusijos Federacija

Auksė Podolskytė:  Žydų šeimos drama, kurią pažiūrėjau Taline ir kaipmat įsimylėjau. Net ir su rusišku hitu „Neplač“. Visiems jaučiantiems nostalgiją 90-iesiems.

„Laukiniai berniukai“ (Les garçons sausvages / The Wild Boys), rež. Bertrand Mandico, 2017 m., Prancūzija

Agnė Raščiūtė: Bertrandas Mandico – asmenybė, su kuria verta susipažinti. Jo filmai dusina, erzina, bet po seanso patiri katarsį. „Laukiniai berniukai“ –  „fuck you“ konvenciniam kinui ir lyčiai.

 „Virš galimybių ribos“ (Over the Limit), rež. Marta Prus, 2017 m., Lenkija, Vokietija, Suomija

Agnė Raščiūtė: Vienas kino kritikas šį filmą pavadino „Juodosios gulbės“ atitikmeniu sporto dokumentikoje. Puikus debiutinis lenkų režisierės Martos Prus darbas, leidžiantis atsidurti sunkioje, psichologinio smurto kupinoje kelionėje į Olimpinį auksą.

 „Tyli naktis“ (Cicha noc / Silent Night), rež. Piotr Domalewski, 2017 m., Lenkija

http://www.youtube.com/watch?v=cA6BUYVkQoE

Auksė Podolskytė:  Dar vienas man patikęs filmas iš „Konkursinės programos“. Jame – anaiptol ne tylus šv. Kūčių vakaras. Durdamas pirštu į vieną šeimą, režisierius paliečia tiek lenkams, tiek lietuviams aktualią emigraciją, alkoholizmą, smurtą šeimoje, nedarbą. Primena C. Puiu „Sieranevadą“.

FESTIVALIŲ FAVORITAI

„Floridos projektas“ (The Florida Project), rež. Sean Baker, 2017 m., rež. JAV

Alisa Žarkova: Išgarsėjęs po savo oranžiniais atspalviais išsiskirusio „Mandarino“ (Tangerine, 2015), Seanas Bakeris grįžta su nemažiau vizualiai įspūdingu „Floridos projektu“. Režisierius apeliuoja į tai, kad draugystė, žmogiškoji šiluma ir supratingumas būtini net ir dažniausiai visiškai pamirštamų visuomenės sluoksnių atstovams.

 „Lyčių kova“ (Battle of the Sexes), rež. Valerie Faris, Jonathan Dayton, 2017 m., rež. JAV, Jungtinė Karalystė

Lina Sakalauskaitė: Naujasis „Ruby Sparks“ režisieriaus darbas apie vieną garsiausių teniso kovų. Laukiu nesulaukiu šios istorijos atkartojimo kine.

METŲ ATRADIMAI

„Paveldėtojos“ (Las herederas / The Heiresses), rež. Marcelo Martinessi, 2018 m., Paragvajus, Vokietija, Urugvajus, Norvegija, Brazilija, Prancūzija

Gabrielė Norkūnaitė: Atvežtos šviežiai iš Berlinalės, Paragvajaus „Paveldėtojos“, kaip rodo pasirodžiusios recenzijos, žada gerą reginį. Apie gyvenimo krizes – romantines, finansines, egzistencines – bet be nereikalingos pompastikos ir be moralizavimo. Tiesiog gerai sukalta „Kino pavasario“ drama.

 „Didysis Buda +“ (The Great Buddha +), rež. Huang Hsin-yao, 2017 m., Taivanas

Audrius Meška: Net ir dirbdamas „šventoje“ vietoje (Budų statulų gamybą, pavyzdžiui, pakeiskime į Jėzaus. Kad lengviau susivoktume aplinkoje.) gali nuobodžiauti. O iš to nuobodulio gali susigalvoti įvairiausios veiklos. Ir ne pačios „švenčiausios“. Ir ką tada daryti? Namo Amitoufo, Namo Amitoufo, Namo Amitoufo…

 „Ava“, rež. Léa Mysius, 2017 m., Prancūzija

Auksė Podolskytė:  Iš pirmo žvilgsnio, šis debiutinis filmas gali pasirodyti kiek popsiškas, tačiau pažiūrėję iki pabaigos suprasite, kad tai kažkas daugiau nei tik dvi vasaros savaitės su trylikametei grasinančiu aklumu. Čia yra ir maištinga jaunatviška jėga, išsiblaškiusi motinystė, nedidelė užuomina apie romų bendruomenę, 35 mm juostos grožis. Gal ir jūs, kaip ir aš, vėliau klausysite „Sabali“.

 „Dabar tai jau padėk man, Dievuli!“ (Ni juge, ni soumise / So Help Me God), rež. Jean Libon, Yves Hinant, 2017 m., Prancūzija, Belgija

Agnė Raščiūtė: BŪTINA pamatyti sėdint pilnoje salėje vien dėl to, kad reakcijos į šį filmą turėtų būti tarsi dar vienas, paralelinis kinas.

Gabrielė Norkūnaitė: Filmo pavadinimas ir  jį pristatanti nuotrauka labai apgaulingi, tad nebūkit kaip aš ir nepagalvokit, jog tai filmas apie gyvenimo džiaugsmą suvokusią senutę arba dokumentika apie tikėjimą ir viltį. Oi ne. Išvysite pasakojimą apie teisėją, kuri artimesnė Coenų filmų veikėjams nei realiems žmonėms – lyg niekur nieko ji vartys žmogžudysčių ir prievartavimų bylas, išlikdama komiška ir gal net kiek bauginančia. Juodos komedijos/dokumentikos alert.

„Jūsų Vincentas“ (Loving Vincent), rež. Dorota Kobiela, Hugh Welchman, 2017 m., Lenkija, Jungtinė Karalystė

Agnė Raščiūtė: Pirmasis nutapytas animacinis filmas! Juk svarbu domėtis ir kino istorija, tiesa?

Audrius Dambrauskas: 7 metai, 125 dailininkai, 65 tūkstančiai filmo kadrų, tai tik keli filmo „Jūsų Vincentas“ skaičiai. Tačiau skaičiai dažnai nieko nereiškia, juk ir Van Goghas per savo gyvenimą tepardavė vienintelį savo paveikslą. Unikaliame „tapybinės animacijos“ projekte atgyja žymiojo tapytojo kūryba ir aplinka. Patikėkite – bus gražu.

Lina Sakalauskaitė: Jei norisi susipažinti su Van Gogo kūryba ir gyvenimu iš arčiau! Animaciniu formatu – atgyjančiais paveikslais ir Vincento istorija.

„Tolyn į kosmosą“ (The Farthest), rež. Emer Reynolds, 2017 m., Airija

Audrius Meška: Kosminio zondo „Voyager“ skrydis primena mūsų taip dievinamas keliones į tolimus kraštus. Kuo toliau – tuo viskas įdomiau. Viskas nauja, nepažinta, gyva. O kas slypi už mūsų visų gimtosios Paukščių Tako galaktikos ribų? Ar ten yra kas nors nauja, nepažinta ir gyva?

KRITIKŲ PASIRINKIMAS

„Fokstrotas“ (Foxtrot), rež. Samuel Maoz, 2017 m., Izraelis, Vokietija, Prancūzija, Šveicarija

Gabrielė Norkūnaitė: Provokuojanti drama apie laviravimą – tik ne šokyje, o žmonių, susidūrusių su armijos biurokratais bei patyrusių artimųjų netektį. „Fokstrotas“  jau spėjo sulaukti ir kritikų pagyrų, ir Izraelio kultūros ministro pasipiktinimo. Kiek politiškumo, ironijos, eksperimentinio kino ir žmogiško pasimetimo sumaišė režisierius Samuelis Maozas, bus galima išvysti jau labai greitai.

Komentarai