Festivalio „Kino pavasaris“ archyvas
Here‘s Jonny! Hi there, Georgie! Kažkaip taip panašiai, grįžta „Kinorama“. Vėl įsibrauna į Jūsų sekmadienį ir socialinių tinklų srautą; vėl surenka viską, kas nutiko kino pasaulyje per savaitę (žinoma su ATATINKAMU filtru); vėl generuoja paspaudimus kitoms žiniasklaidos priemonėms, kad nebereikėtų užsiiminėti antraštinio masalo kūrimu.
Taip norėtųsi grįžti tik su geromis ir kino mylėtojo širdį greičiau plakti priverčiančiomis naujienomis. Kaip, pavyzdžiui, puikiai startą pradėjęs Eglės Vertelytės filmas „Stebuklas“. Ar, kad dar kartą įrodyta, jog ilgas, kruopštus komandinis darbas yra vienas iš paprasčiausių receptų, sukurti stiprų scenarijų ir pradėti karjerą kine su ilgametražiu filmu aukštai iškelta galva, kaip tai padarė Andrius Blaževičius su „Šventuoju“.
Štai nuo tokių žinių norėtųsi pradėti ir tęsti visą „Kinoramą“, bet… pats laikas pakalbėti apie Harvey Weinstein. Įtakingą Holivudo prodiuserį, a.k.a Holivudo produktą. Neskauda taip jį vadinti, kai ilgus metus jis moteris laikė paprasčiausiais seksualiniais objektais. Šis vyras nėra išskirtinis ir vienintelis šios industrijos blogietis ir seksualinis grobuonis (jokių aliuzijų į „Svetimą“ (Alien, 1979)). Jis taip pat yra ne vienintelis, kuris teisinasi, kad „anksčiau Holivude TAI buvo normalu“. Taip, Holivudas niekada nebuvo moterų draugas, jos dažniausiai atstoja atributus herojams vyrams. Buvo aukos, mylimosios-aukos, meilužės-aukos, aukos-aukos ar auklės-meilužės. Sušukus „cut“ jų vaidmenys turėjo likti tokie pat – būti nuolankiomis, tenkintis perpus mažesniais atlyginimais. Kažkaip jau net skauda pirštai apie TAI rašyti, tad šiek tiek linksmesniu tonu apie senuosius Holivudo laikus lai Jums papasakoja talentingosios Saturday Night Live moterys. Prievarta, išprievartavimas, grybštelėjimai, prisilietimai, šnopavimas į ausis ar „netyčinis“ prisilietimas – tai tik mažos smulkmenos, kurias patiria moterys, ir ne tik (beje, labai smagu, kad pradeda kalbėti ir vyrai) kino (ir vėl gi – ne tik) industrijoje. Lena Dunham dalinasi savo nuomone apie šią situaciją ir kokią Pandoros skrynią ji atvėrė. Skrynią, kurioje keroja sisteminis seksizmas ir prievartos kultūra, įgalinanti įvairaus plauko grobuonis elgtis taip, kaip jiems atrodo yra leistina/legalu/normalu (?). Tai, ką atskleidė šis įvykis, yra nuostabu, kad ir kaip makabriškai tai skamba. Beveik kas dieną, o kartais kelis kartus per dieną aktorės, režisierės, scenaristės (beje, „worde“ rašant „scenaristas“ nerodo klaidos, o moteriškai giminei – rodo, tad #wordpleasebemorefeminist), kino industrijos darbuotojos ryžtingai pasakoja apie savo patirtis. Juk kai jautiesi ne vienas, kalbėti darosi drąsiau. Tad ir „Kinorama“ nori paskatinti Jus netylėti. Nesvarbu, koks galingas, įtakingas ar didelis asmuo yra, tik Jūs turite teisę į savo kūną, privatumą ir talentą. Joks Jūsų nenorimas prisilietimas, šnopavimas ar seilėtas žvilgsnis nėra priimtinas ir pateisinamas. Nebijokite apie tai kalbėti ir kreiptis pagalbos.
Na, o dabar grįžtame prie savaitės aktualijų. Tamdadamtaaddaaaam. Tiems, kas skaitydami šį raidžių kratinį galvoje girdi specifinę melodiją, tikriausiai ši savaitė buvo labai maloni. Pasirodė pirmasis „Žvaigdžių karų: paskutinis Džedajus“ (Star Wars: The Last Jedi, 2017) (VIII epizodas) reklaminis klipas. Ar Rey pasuks tamsos link??? Ką dar galima išskaityti iš šio klipo? Nenorėdami prarasti savo gerbėjų dėmesio, tokį pat žingsnį žengė ir „Teisingumo lygos“ (Justice League, 2017) kūrėjai. Palaukite… ar ten tik ne ponas Klarkas Kentas sušmėžavo? Dar daug dėmesio šią savaitę skirta „Bėgančiam skustuvo ašmenimis 2049“ (Blade Runner 2049, 2017). Kino žiūrovai ir kritikai pasidalinę į stovyklas: patinka/nepatinka, per lėta/pakankama, o „Kinoramai“ tik viena galvoje – tai po galais, ar bus atsakyta – Rikas Dekardas pats yra replikantas ar ne? Beje, Harisono Fordo ir Ryano Goslingo tandemas – šios savaitės „awwww“.
Dabar pasižiūrėkime į savo daržą. Galų gale parodytas dviejų debiutantų, tokių kaip kino režisieriaus Andriaus Žiurausko ir kaip aktoriaus Justino Jankevičiaus, įvairiomis formomis reklamuotas „Kaip susigrąžinti ją per 7 dienas“ (22017). Tačiau už viską skanesnė ir įdomesnė yra „KINFO“ apžvalgininko Povilo recenzija, spragėsiai ją skaitant rekomenduojami. Prasidėjo jau vienuoliktasis „Nepatogaus kino“ festivalis. Šis festivalis keliasi vis į didesnes erdves ir aplanko vis daugiau Lietuvos miestų. Taip pat rodo filmus, kuriuose klausiama pačių paprasčiausių ir pačių sunkiausių klausimų vienu metu. Būtinai pažiūrėkite, kokie filmai ir diskusijos atkeliaus į Jūsų miestą. Kalbant apie festivalius, šiandien kaip tik baigiasi Londono kito festivalis, galbūt rasite kelis filmus į savo „must watch“ sąrašą?
Pabaigai šiek tiek atsipalaiduokime ir šuoliuodami per greitai sukramtomas nuorodas sustokime ilgesniems interviu. Jonas Mekas yra ir žmogus, ir personažas. Kažkas tarp to, apie ką svajoja daugelis, ir to, kas daugeliui nėra pasiekiama. Kviečiame skaityti interviu ir savotišką retrospektyvą su one and only Jonas Mekas. O Tomas Hanksas yra vienas tų, kurie, jei pasakytų „viskas bus gerai“ savo karameliniu-šilkiniu-raminančiu-liūliuojančiu tonu, tuo ir patikėtum. Bet viskas būna įvairiai, tai patvirtina ir interviu su aktoriumi. Vilniaus dokumentinių filmų festivalis jau pasibaigė, bet ačiū internetui, kad po kino seansų išlieka interviu su išskirtinių filmų kūrėjais. Juk kartais stebina žmonių drąsa palikti komforto zoną, šiltus namus ar loftą mieste ir keliauti į nepažįstamas teritorijas. Kam? Kodėl? Kaip? Interviu su „Saulės miesto“ režisieriumi Rati Oneli, galima užčiuopti bent jau dalelę atsakymo į šiuos klausimus. O čia, Nepatogaus Kino festivalio repertuarinio filmo „Suaugėliai“ kūrėjos Maite Alberdi mintys apie vis dar egzistuojančią įvairių formų segregaciją, kas ją skatina, ir kaip, po velniais, galime prisidėti prie jos mažinimo.
Šį kartą „Kinorama“ ilgesnė ir storesnė, bet pradžioje buvo žodis ir dažniausiai pradžioje viskas būna geriau, ryškiau, garsiau. Atsisveikiname iki kitos savaitės ir kaip įprasta – offtopicas: ar žinote filmą, jau tapusį fenomenu „Kambarys“ (The Room, 2003)? Danijoje vyksta specialūs šio filmo seansai, kurių metu žiūrovai skatinami komentuoti, juoktis ir mėtyti įvairius daiktus (pavyzdžiui, plastikines šakutes). Kodėl? Čia, trumpa istorija.
P. S. Kaip Jūs tariate filmo „Motina!“ (Mother!, 2017) pavadinimą? Ar šaukiate taip, tarsi ieškotumėte savo mamos, kurią pametėte klaidžiuose „Maximos“ mėsos ir duonos skyriuose? Tiesiog, įdomu :)