„Su pagrindine veikėja susitapatins bemaž visi Y kartos žiūrovai“, – taip „Kino pavasaryje“ buvo anonsuojamas „Blogiausias žmogus pasaulyje“ (Verdens verste menneske, 2021) ir taip iškart pajutau nerimą bei per didelius lūkesčius. Pirma, būdama milenialsė, nepamenu, kada su kuo nors tapatinausi ekrane (tebūnie, gal netinkamai renkuosi filmus). Antra, tokie platūs apibendrinimai prie gero neveda ir apsiriboja kokia nors viena keista kliše ar moralizavimu. Su veikėja tapatintis pradėjau po pirmų dviejų filmo minučių.
Pagrindinė veikėja Julija artėja prie trisdešimtmečio. Ji pakeičia studijų kryptį ir porą vaikinų, kol galiausiai sutinka nepolitkorektiško komikso „Lūšius“ iliustratorių Akselį. Jis beveik 15-ka metų vyresnis ir norėtų turėti vaikų. Julija dar nežino, ko nori – vaikų, tik Akselio, ar atsipūtusio baristos Eivino.
Čia atsiranda vietos (arba neatsiranda, pažiūrėkite filmą) meilės trikampiui ir rimtesniems gyvenimo įvykiams, kurie paliečia Juliją. Daugmaž toks ir visas dviejų valandų filmo siužetas. Skamba absoliučiai neypatingai ir šimtą kartų girdėtai. Vis tik režisierius Joachimas Trieras šį siužetą paverčia plačias temas apimančiu pasakojimu su sveika saviironija.
Julija bėga per gyvenimą: jai atviri visi pasirinkimai – intelektualiniai, fiziniai, iš dalies finansiniai. Medicinos studijas Julija keičia į psichologiją, taip pat greit – į fotografiją. Savo vaikiną – į dėstytoją, į pankuojantį menininką, netikėtai – į (palyginus) emociškai subrendusį iliustratorių. Begalinės galimybės užkrauna teisingo pasirinkimo naštą. Julija tik nori išpildyti savo potencialą ir surasti kažką vis geresnio.
Barista Eivinas negali gyventi ramaus flegmatiko gyvenimo – paskatintas draugės, jis galvoja apie klimato atšilimą, rūšiuoja šiukšles ir savo gyvenimą (jei susilauktų vaiko – planetai ne į gerą). Eivino mergina sužino turinti dešimtadalį samių kraujo – dabar ji privalo išjausti savo protėvių kultūrą.
Daugelis veikėjų erzina patys save (kartais turbūt ir žiūrovus), bet jie ir toliau bando būti geresniais, teisingesniais ir visais kitais -esniais žmonėmis. Kitaip tariant, „Blogiausias žmogus pasaulyje“ – visų įmanomų Vakarietiško jauno žmogaus dilemų rinkinys.
Klišių ir pabaksnojimų filme „Blogiausias žmogus pasaulyje“ iš tikro ne tiek ir mažai. Bet jų yra tiek daug ir tokių juokingų, jog ant režisieriaus J. Triero nesinori pykti. Subtilumu filmas taip pat nepasižymi. Dažnam pokalbiui skiriamas vizualinis ar muzikinis paaiškinimas. Net viena gražiausių filmo scenų – Julijos bėgimas per laike sustingusį miestą – yra tokia akivaizdi metafora, jog net nepatogu. Bet gražu žiūrėti, klausyti ir pritaikyti sau. Be to, visas scenas sustiprina puikus aktorių kolektyvas, ypač – Renate Reinsve.
Filmo privalume – pasakoti plačiu mostu – atsiranda ir kiti filmo trūkumai. Veikėjai atspindi daugumai matytų pasirinkimų ir svarstymų idėjas, tačiau apie pačius veikėjus daug ko ir nesužinome. Ar keistas Akselio išstojimas pokalbyje apie jo seksistišką komiksą – veikėjo požiūris ar atsitiktinė vinjetė scenarijuje, daugiau niekaip nebeatsispindinti siužete? Ar Eivinui gyvenime tikrai kas nors rūpi? Ar Julija pabaigė (kažkurias) studijas?
Gal klausimai ir nelabai reikšmingi, bet trukdantys labiau „sirgti“ už veikėją ir galvoti, kas jai ar jam nutiks toliau. Daliai žiūrovų bus smagu pakrizenti iš savęs ar atpažįstamų draugų, bet tiems, kas jausis nutolę nuo rodomų situacijų, gali būti nuobodoka.
„Blogiausias žmogus pasaulyje“ nėra pats subtiliausias metų filmas, bet jis šiltas, smagus, truputį liūdnas, leidžiantis pasijuokti iš savęs, iš pirmo pasaulio problemų, iš pastangų būti geresnia(-u). Tai pasakiusi, einu užsisakyti kavos kapsulių ne pagal savo kišenę. Jos perdirbamos, neterš vandenyno. O kuri blogiausio pasaulyje žmogaus versija šiandien esate jūs?
LKC finansuojamo projekto „Lietuviško kino sklaida internetinėje erdvėje 2022“ tekstas
