Trans bendruomenės aktyvistė, drag atlikėja (drag performer), „Stonewall“ užeigos riaušių dalyvė, kovotoja už ekonominį bei socialinį teisingumą, ir tiesiog – drąsi persona, Marsha P. Johnson buvo numylėta LGBT bendruomenės narė. 1993-aisiais Marshos kūnas rastas Hadsono upėje. Policija pasirinko lengviausią – savižudybės – versiją, tačiau Marshą pažinoję žmonės tuo netiki iki šiol. Kilusios pasipiktinimo bangos metams bėgant blėso, tačiau režisierius Davidas France nusprendžia priminti mums, kokią ypatinga buvo Marsha P. Johnson.
Marshos asmenybė spalvinga, o dokumentika, kad ir kaip būtų keista, – ne. Filme pinasi bent kelios pasakojimo linijos, kurių nei viena niekur neveda. Didžiausias dėmesys tenka šių dienų aktyvistei Victorijai Cruz, kuri nutaria panagrinėti Marshos mirties aplinkybes ir galbūt net surasti kaltininką. „Ar jūs policininkė? Tai gal privati tyrėja? Ne? Tuomet užsiimkite savo reikalais ir palikite tyrimą profesionalams“, – tą Cruz atrėžia buvęs bylai paskirtas pareigūnas ir norisi su juo sutikti. Cruz vedama gražių intencijų, bet atrodo kaip bet kuris iš mūsų, nusprendęs pažaisti policininkus. Galima kaltinti režisierių, jog šis pasirinko detektyvo kelią, su kuriuo Marshos niekaip nesusiesi.
Davidas France taip pat pasakoja apie kitus trans judėjimo dalyvius. Jie ne tik jaučiasi atskirti nuo LGB, bet dažnai susiduria su skurdu, prievarta. Jautresnę filmo dalį žiūrėti sunkiau, bet įdomiau ir prasmingiau. Net ir pati Victoria Cruz turi ką papasakoti. Eterio ji gauna per mažai. Įvairios vis naujų žmonių gyvenimo peripetijos paskęsta tarp likusių filmo vingių. Visko labai daug, o turinio trūksta.
Labiausiai trūksta pačios Marshos P. Johnson. Mes sužinome, kad kiti ją laikė drąsiu, užjaučiančiu, teigiamai užsispyrusiu žmogumi, skleidžiančiu šviesą ir pasiruošusiu visada padėti. Dokumentikos dalys, kurių metu koncentruojamasi į Marshą, – pačios įdomiausios ir stipriausios. Ilgą laiką gyvenusi gatvėje, daug kartų suimta ir kartą pašauta, vėliau buvusi Andy Warholo modeliu Marsha galėtų būti ir vaidybinio filmo herojė, ir autoritetas įkvepiančioje dokumentikoje.
Todėl žiūrint „Marshos P Johnson mirtis ir gyvenimas“ piktumas ir nuobodulys keičia vienas kitą. Pasakojimas apie kitą, iš tikro nieko apie jį nepasakant. Tokia mintis aplanko žiūrint filmą ir ją veja kita, baugesnė – ar režisierius siekia pigaus populiarumo, pasakodamas apie žmogaus tragediją, paversdamas ją procedūrine drama? Jeigu ir ne – koks tikslas to, ką matome? Filmas yra daug kas, bet ne Marshos „mirtis ir gyvenimas“.
Pradėdama žiūrėti „Marshos P Johnson mirtis ir gyvenimas“ tikėjausi to, ką siūlo pavadinimas. Spalvos, emocijos, išgyvenimai, kova, patirtas smurtas, gebėjimas atsitiesti po patirto smūgio ir gyvenimo džiaugsmas – bent vienas iš šių aspektų galėjo dominuoti filme ir tai būtų jį išgelbėję. Marsha būtų liūdėjusi dėl nedrąsaus ir neišskirtinio režisieriaus sprendimo paversti jos gyvenimą detektyvine mįsle.
Filmo anonsas:
