1985-aisiais Lietuvoje viešėjo britų teatro ir kino aktorius Seras Peteris Ustinovas (1921-2004). Tuo metu įvairiuose Sovietų Sąjungos kampeliuose jis filmavo dokumentinį serialą „Mano Rusija“ („Peter Ustinov „My Russia“; kitur „Petr Ustinovs Russia“, 1986). Teigiama, jog viešnagės Vilniuje metu jis lietuviams papriekaištavo, jog šie turi pasaulinio garso teatro ir kino aktorių, tačiau savo šalyje apie jį veik nieko nežino!
Šitaip Peteris Ustinovas atsiliepė apie savo kolegą, Didžiosios Britanijos teatro ir kino legendą, aktorių ir režisierių Johną Gielgudą (1904-2000). Karjerą teatre pradėjęs 1921-aisiais smulkiu vaidmeniu Šekspyro pjesės „Henrikas V“ pastatyme, J. Gielgudas netrukus buvo tituluojamas bene geriausiu visų laikų Šekspyro pjesių aktoriumi. Su kolegomis Laurence`u Olivieriu (1907-1989) ir Ralphu Richardsonu (1902-1983) jis dominavo Anglijos teatro scenoje visą XX-ą amžių. Ryškų pėdsaką J. Gielgudas paliko ir kine, sukūrė daugiau nei 80 vaidmenų įvairiuose filmuose. Už nuopelnus scenai aktoriui dar 1953-aisiais suteiktas Sero titulas, jis taip pat įvertintas „Oscaro“, „Emmy“, „Tony“, „Grammy“ ir kitais apdovanojimais.
Gal dėl šių, tikrų ar menamų, priekaištų, interviu iš P. Ustinovo ėmusi „Kultūros barų“ žurnalistė savo publikacijoje pridėjo, jog P. Ustinovas vaidino ir su iš lietuvių bajorų giminės kilusiu J. Gielgudu[1]. Tuo tarpu neseniai anglų filologijos studijas baigęs menotyrininkas, kultūrologas, Almantas Samalavičius 1987-aisiais paruošė ir išsamesnę publikaciją, supažindinančia lietuvius su aktoriaus karjera ir kūryba. Kiek vėliau jis pats laišku susisiekė su Johnu Gielgudu ir gavo jo atsakymą[2].
Apie J. Gielgudą ir jo sąsajas su Lietuva vėliau rašė istorikas Alfredas Bumblauskas ir kiti. Tad šiandienos nepriklausomoje Lietuvoje J. Gielgudo vardas, jo lietuviška kilmė, manau, yra gana neblogai žinoma. Na, o jei klystu, tai susipažinti su ja nėra taip sudėtinga – tereikia spustelti nuorodą į plačius vikipedijos straipsnius, ar griebti vieną iš daugelio paties aktoriaus ar skirtingų jo biografų parašytą jo biografiją (deja, nė viena jų taip ir neišversta į lietuvių kalbą…).
Tuo tarpu aš, nenorėdamas sausai reziumuoti visos J. Gielgudo karjeros, šiuo straipsniu bandysiu atsakyti – ar Johną Gielgudą žinojo nepriklausomos Pirmosios Lietuvos Respublikos (1918-1940) gyventojai?
Geriau nei J. Gielgudas tarpukario lietuviams buvo pažįstamas tolimas jo giminaitis – Antanas Gelgaudas, taip pat ir priežastis, kodėl aktoriaus karjerą jis pradėjo Anglijoje, o ne Lietuvoje. Generolas Antanas Gelgaudas (1792-1831) buvo vienas iš 1831 metų sukilimo Lietuvoje vadų. Gimęs Lietuvoje, dabartinėje Panemunės (dar vadinama Vytėnų) pilyje, kurią tuo metu valdė Gelgaudų giminė (pilis valdant šiai giminei ir vadinta Gelgaudų pilimi). A. Gelgaudas pirma vadovavo sukilėlių daliniams Lenkijoje, o 1831-ųjų vasarą atvyko vadovauti sukilimui į Lietuvą.
Tačiau sukilimas čia buvo greitai užgniaužtas, o generolui traukiantis į Prūsiją jis buvo nušautas savo paties karininko, palaidotas Kisinių kapinėse, Klaipėdos rajone. Sukilimo metu Panemunės pilį valdė J. Gielgudo prosenelis – Jonas Gelgudas, taip pat prisidėjęs prie sukilimo. Po numalšinto sukilimo jis sėkmingai pasitraukė į Angliją, tuo tarpu jam priklausiusi pilis ir kitas turtas Lietuvoje buvo konfiskuoti.
Generolo vardas gausiai Lietuvoje prisimintas minint sukilimo šimtmetį – 1931-aisiais. Tuo metu skelbta nemažai straipsnių apie sukilimą, jo vadus, tiesa, jo vaidmuo juose vertintas nevienareikšmiškai. Tačiau Klaipėdos šauliai surengė iškilmingą generolo mirties metinių minėjimą Kisinių kapinėse, ten skambėjo patriotinės kalbos.
Klaipėdos šaulių rinktinės pirmininkas p. Vanagaitis pažymėjo „kad nepriklausomybė pati neatėjo, ją reikėjo iškovoti, o ir dabar saugoti, ir Klaipėdos krašto šauliai visada pasiruošę mirti už laisvę, nes didesnio darbo niekas negali atlikti, kaip mirti už brolius“.
Iškilo Antano Gelgaudo vardas ir meninėje kūryboje, pavyzdžiui, Antano Vienuolio istorinėje dramoje „1831 metai“ (1937). 1939-aisiais teatro scenoje pastatytai dramai (rež. Stasys Pilka) scenografiją kūrė praeito ciklo „Lietuviai pasaulio ekranuose“ straipsnio herojus – Mstislavas Dobužinskis. Tačiau Lietuvoje minint sukilimo šimtmetį, šalia generolo dar neprisimintas jo ainis – aktorius Johnas Gielgudas.
Vargu, ar tai turėtų stebinti. J. Gielgudas niekuomet nevaidino Lietuvos teatro scenoje. Tad vienintelis būdas susipažinti su aktoriumi buvo kinas. Jame J. Gielgudas debiutavo dar 1924-aisiais, tačiau aktorius ne greitai susižavėjo naujos medijos teikiamomis galimybėmis. Iki Antrojo pasaulinio karo pradžios jis suvaidino vos penkiuose filmuose. Tiesa, tarp jų buvo ir pagrindiniai vaidmenys tokiuose populiariuose filmuose kaip komedija „Geri kompanionai“ („The Good Companions“, rež. Victor Saville, 1933), ar įtampos meistro Aflredo Hitchcocko šnipų trileris „Slaptasis agentas“ („Secret Agent“, 1936).
Tuo metu aktorius nemėgo vaidinti kine ir jis to neslėpė: „Aš nekenčiu ankstyvo kėlimosi, ilgų, nesibaigiančių spazmiško darbo dienų. Negaliu pakęsti būti glostomas, plekšnojamas, garbanojamas, dažomas, kol aš guliu bejėgis ir įkalintas makiažo artisto odontologo kėdės atitikmenyje… Neapkenčiu tęstinumo trūkumo, kuris, dirbant kine, verčia mane dvidešimt kartų idiotiškai eiti koridoriumi su lagaminu rankose vien tik tam, jog galų gale įžengčiau pro duris į kambarį, kuriame vyksta svarbios scenos veiksmas, kurią mes nufilmavome dar prieš tris savaites… Nemėgstu valgio filmavimo aikštelėje, nemėgstu lempų kaitros, kuri daro jas dar labiau atgrasias… O labiausiai mane trikdo įvairiausios smulkios detalės, ir aš negaliu pakęst stambių planų, kai tu esi priverstas atlikti emocingiausią savo personažo scenos vietą, tačiau filmo herojė nėra pakviesta, tad tau reikia vaidinti prieš nieką, tik – prieš kamerą pastatytą už jardo nuo tavęs“, – teigė jis po vaidmens A. Hitchcocko „Slaptajame agente“.
Panašu, jog nė vienas filmas, kuriame vaidino J. Gielgudas taip ir nepasiekė tarpukario Lietuvos ekranų – čia karaliavo Vokietijos ir Holivudo kino produkcija, tad britiškų filmų buvo parodoma ne tiek ir daug. Tuo tarpu pats aktorius kiną „prisijaukino“ tik pokariu. Tuomet reguliariai pasirodydavo didžiajame ekrane, už vaidmenis kine buvo įvertintas aukščiausiais apdovanojimais. Visgi aktorius nebuvo visiškai pamirštas tarpukario Lietuvos spaudos puslapiuose, jį čia „atvežė“… artisto brolis!
„Antroje birželio pusėje į Lietuvą ketina atvažiuoti įžymus anglų rašytojas L. Gielgudas, kurio protėviai emigravo iš Lietuvos ir apsigyveno Anglijoje po antrojo lenkmečio [sic. – A. D.]. Gielgudų giminė Anglijoje yra plačiai žinoma. Rašytojo Gielgudo brolis Johnas Gielgudas yra laikomas vienu iš gabiausių Anglijos dramos artistų“, – 1937 m. birželį skelbė valstybės oficiozas „Lietuvos aidas“. Naujieną, paminėdami ir J. Gielgudą, atkartojo ir kiti leidiniai. Tiesa, tą vasarą vyresnysis aktoriaus brolis, Lewisas Gielgudas (1894-1953), į Lietuvą taip ir neatvyko, su žmona į šalį jis atkeliavo ateinančią, 1938-ųjų, vasarą.
Tai nebuvo pirmasis aktoriaus brolio vizitas šalyje. Dar 1924-aisiais jis pravažiavo pro šalį, tačiau ilgiau nesustojo – skubėjo kitur, na, o dabar čia lankėsi darbo reikalais – buvo Raudonojo kryžiaus generalinio sekretoriaus pavaduotojas. Per kelias Lietuvoje praleistas dienas lankėsi Kaune ir Klaipėdoje, nepamiršo aplankyti ir protėviams priklaususios Panemunės pilies. Apie aukšto svečio vizitą rašė visa šalies spauda, net ir žurnalai vaikams.
Išvykęs iš šalies atsiuntė telegramą (kai kur teigta, jog net lietuvių kalba!). Dėkojo už gražų ir vaišingą priėmimą. Žadėjo grįžti – nepavyko, L. Gielgaudo vizitas Lietuvoje sutapo su bręstančia Sudetų krize, pranašaujančia Antrąjį Pasaulinį karą.
Laukiant aktoriaus brolio vizito spaudoje pasirodė ir išsamesni straipsniai, skirti J. Gielgudo karjerai nušviesti. Štai 1937 m. birželį laikraštis „XX amžius“ išspausdino straipsnį „Lietuvis Jonas Gielgudas – anglų dramos artistas“, kuriame pateiktas ilgas aktoriaus pasiekimų sąrašas („New Yorke pasirodė Hamleto rolėje 182 kartų, ir visus Amerikos rekordus pralenkė“, – teigta straipsnyje), nepamirštant paminėti ir filmų, kuriuose jis vaidino. Tačiau tuo pažintis su J. Gielgudu Lietuvoje ir baigėsi. Na, bet jei ne Johnas į Lietuvą (pats ar savo kūriniais), tai – lietuviai pas Johną!
„Šiandien nusipirkau B.B.C. programą ir išžiūrėjau visus vardus. Visi labai angliški ar žydiški vardai. Vienas vardas „Val Gielgud“ man pasirodė lietuviškos kilmės – Gielgaudas Lietuvoj 14 šimtmetyj, bajoras, kariavo su totoriais. Nuėjau vėl į B.B.C. ir klausiu pono Val Gielgud. Veda mane jo kabinetan <…> Įeinu kabinetan, ogi tas ponas Val Gielgud apie 24 metų [tuomet 28-erių – A. D.] labai simpatingas berniokas. Sakau jam mano istoriją. <…> Gale jo klausiu, ar jis nepaeina iš lietuvių, sako taip. Mano tėvas veda savo gimimą iš Lietuvos ir sako, kad mūsų pavardė labai senobinė. Na, o čia mes labai susigiminiavom. Aš nudžiugau, kad aš neapsirikau, o jis pasižadėjo perskaityti visas knygas, kurias aš tik atsiųsiu apie Lietuvą“, – 1929 m. vasario 13-tą rašė aktorė Unė Babickaitė-Graičiūnienė savo vyrui Vytautui Andriui Graičiūnui iš Londono.
Tuo metu Anglijoje apsistojusi ir dirbusi atlikėja dar prieš kelias dienas lankėsi BBC studijoje ir artėjančios vasario 16-osios proga siūlėsi čia paruošti trumpą patriotinę lietuvišką programą, skirtą gausiam Londono lietuvių ratui. Tačiau tuomet nieko nepešė: „Ot velniai! Ir Anglija kaip Rusija gniaužia Lietuvą“, – rašė ankstesniame laiške. Šį kartą sekėsi geriau – deklamuoti patriotinę lietuvišką poeziją Didžiosios Britanijos nacionalinio transliuotojo (BBC) eteryje jai leido, tačiau taisyklės yra taisyklės – programą pateikti reikėjo prieš 6 savaites, taigi transliacija įvyko ne vasario 16-ąją, o kovo 22-ą.
Minėtasis Valas Gielgudas (1900-1981) – dar vienas J. Gielgudo brolis – 1929 m. sausį šviežiai paskirtas į BBC Gamybos vadovo vietą. Jis buvo vienas iš radijo dramų pionierių Anglijoje, šiose dramose mielai dalyvaudavo ir jo brolis Johnas. Paliko savo pėdsaką jis ir kino bei televizijos pasaulyje, dar 1930-aisiais režisavo vieną pirmųjų televizijos dramų transliacijų pasaulyje – „Vyras su gėle burnoje“ („The Man With the Flower in His Mouth“, pagal Luigi Pirandello pjesę, 1930); parašė filmų scenarijų, pats vaidino keliuose kino filmuose, žymiausias jų – „Mirtis radijo stotyje“ („Death at Braodcasting House“, rež. Reginald Denham, 1934), taip pat buvo ir šio filmo scenarijaus bendraautorius.
Susipažinusi su V. Gielgudu U. Babickaitė su juo ir vėliau palaikė ryšius. Lietuvos nacionalinėje M. Mažvydo bibliotekoje saugomame aktorės fonde nemažai iš V. Gielgaudo gautų laiškų: sveikinimų įvairių švenčių progomis, padėkų už gautas knygas apie Lietuvą. Panašu, jog aktorė taip pat asmeniškai susipažino ir su J. Gielgudu. Pokariu žadėjo aprašyti savo santykius su broliais Gielgudais atsiminimuose, tačiau jie taip ir nebuvo baigti. Antra vertus, aktorė mėgo kurti mitus apie save, tad gal ir rašyti nelabai buvo apie ką…
Tikėtina, jog būdama Londone aktorė matė J. Gielgudą, vaidinantį scenoje. Aktorės fonde yra laiškas, kuriuo J. Gielgudo, per bendrą jų pažįstamą, yra prašoma rezervuoti vietą Unei savo spektaklyje šiai trumpai viešint Londone 1935-aisiais. Tiesa, aktoriaus atsakymas rodo, jog pats jis tuo nespėjo pasirūpinti, mat… visą dieną filmavosi (turėjo filmuotis jau minėtame A. Hitchcocko filme)! Bet gal U. Babickaitė turėjo ir kitų progų susipažinti su žymaus aktoriaus vaidyba?
Tvirtai galima teigti, jog scenoje vaidinantį J. Gielgudą matė 1938-1939 metais Londone apsistojęs Lietuvos teatro grandas Juozas Miltinis. Apie kelis šio aktoriaus spektaklius jis rašė 1938-ųjų lapkritį Lietuvoje, laikraštyje „XX amžius“, publikuotose įspūdžiuose „Londono teatrų atmosfera“. Įvardino jį kaip „stiprų Šekspyro herojams vaidinti aktorių“, „jauną, gražų, turintį stiprų balsą“.
Tiesa, neapsiribojo vien liaupsėmis: „Gielgudas nepamainomas Hamletas, vis dėlto nepajėgė visoj aukštumoj įkūnyti Šeiloko charakterio, nors šis aktorius yra anglų pasididžiavimas“, – teigė lietuvių režisierius apie Gielgudo vaidmenį Šekspyro „Venecijos pirklyje“ („The Merchant of Venice“), kurį ir režisavo pats aktorius. Tiesa, J. Miltinis negailėjo pagyrimų puikiam spektaklio pastatymui, jo scenografijai, kostiumams.
Nors niekuomet nesilankė Lietuvoje, J. Gielgudas, kaip ir jo brolis Valas, didžiavosi savo lietuviškomis šaknimis. Karjeros pradžioje jam buvo pasiūlyta atsisakyti savo sunkiai ištariamos lietuviškos pavardės. Programose ir plakatuose ji neretai virsdavo „Guilguid“ taip sugestijuojant škotiškas, o ne lietuviškas jos šaknis. Tačiau aktorius to nepadarė, nors turėjo puikią alternatyvą. Jo motina buvo kilusi iš žymios anglų aktorių Terry giminės, tad jos mergautinė pavardė būtų labiau padėjusi kopti karjeros laiptais.
Pats aktorius už dalį savo talento taip pat dėkojo tėvo giminei. Jo prosenelė iš tėvo pusės Aniela Aszpergerowa (1815-1902) dar XIX a. vaidino Šekspyro veikalus buvusiose Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės žemėse. Pirmojoje Lietuvos Respublikoje J. Gielgudo vardas ir darbai nebuvo plačiai žinomi. Tačiau reikia pasidžiaugti, jog šiandieninėje Lietuvoje jie žinomi daug geriau. Pasistenkime, jog taip ir liktų.
[1] Edita Gedrimienė. Pyteris Ustinovas: teatras – intelekto ir emocijų šventovė in: Kultūros barai, 1985, Nr. 9, p. 39-42.
[2] Almantas Samalavičius. Anglų teatro patriarchas iš Gelgaudų in: Nemunas, 1987, Nr. 5, p. 33-35; 1989-aisiais Almanto Samalavičiaus gautas John‘o Gielgud‘o atsakymas į laišką publikuotas: Almantas Samalavičius. Keli Johno Gielgudo sąsajų su Lietuva akcentai in: Kultūros barai, 2002, Nr. 10, p. 80-81.
LKC finansuojamo projekto „Lietuviško kino sklaida internetinėje erdvėje 2021“ tekstas
