Pirmaisiais lietuviškais pilnametražiais vaidybiniais filmais laikome taip į ekranus ir nepaleistą „Kareivis – Lietuvos gynėjas“ (rež. Jurgis Linartas, Vladas Braziulevičius?, 1928) bei sėkmingesnį „Onytė ir Jonukas“ (rež. Jurgis Linartas, 1931). Tai – pirmieji rimtesni Lietuvos nacionalinio vaidybinio kino meno bandymai. Tačiau jei ieškotume, koks pilnametražis vaidybinis filmas buvo pirmasis, filmuotas dabartinėje Lietuvos teritorijoje, mums grįžti laiku tektų gerokai anksčiau.
Vienu pirmųjų sustojimų būtų – „Keršto dievas“ (jidiš „Got fun Nekome“, rež. Aleksandras Arkatovas, 1912). Daugiau nei pusvalandžio trukmės filmas pasakojo istoriją apie viešnamio savininką žydą, nusprendusį pakelti savo šeimos reputaciją. Nemaža filmo dalis buvo nufilmuota Šiaurės Jeruzalėje – Vilniuje, mieste, kuriame žydai tuo metu sudarė daugiau nei trečdalį visų gyventojų. Tiesa, šio filmo režisierius buvo kilęs iš Gomelio (dab. Baltarusija), operatorius iš Elzaso regiono dab. Prancūzijoje, su Vilniumi jų, atrodo, nesiejo glaudesni ryšiai, žydiškas miestas greičiau pasitarnavo kaip gera dekoracija žydiškos tematikos filmui. Tačiau ir iš Vilniaus žydų bendruomenės turime asmenų, palikusių svarbų pėdsaką pasaulio ir Lietuvos kino istorijoje, vienas tokių – operatorius, režisierius Jakobas Jonilowiczius (1908–1975).
J Jonilowiczius gimė Vilniuje Bencelio (arba Benciono) ir Etelės (Itos) šeimoje. Tiesa, bent vienas iš tėvų, Bencelis, buvo naujakurys mieste, į Vilnių atvyko iš Panevėžio. Jaunasis Jakobas augo ir mokėsi dabartinėje Lietuvos sostinėje tuo metu, kai joje dažnai keitėsi valdžios – gimė carinėje Rusijoje, Pirmojo pasaulinio karo metais Vilnių užėmė Vokietija, vėliau dėl jo pešėsi Lietuva ir Lenkija. Tai matyti ir iš daugelio dokumentuose sutinkamų jo vardo ir pavardės rašybos formų – lenkiškuose šaltiniuose jis dažniausiai minimas kaip Jakub, pats filmų titruose kartais pasirašydavo „suamerikonintu“ Jack.
Šiandien Lietuvoje jis praktiškai nežinomas, tačiau istoriniuose lietuviškuose šaltiniuose sutinkamas Jokūbo arba Jakovo vardu, pavardė juose kartais sulietuvinama (Jonilovičius/Janilovičius), o kartais paliekama lenkiškos rašybos forma. Mes naudosime pokariu nusistovėjusią – Jakob Jonilowicz.
Žinoma, jog ketvirtajame dešimtmetyje šeima gyveno Naugarduko (lenkmečiu Nowogrodzka) gatvės 4 numeriu pažymėtame name, o išlaikė juos visai netoli, Pylimo g. 38 (tuomet Zawalna) šalia Choralinės sinagogos,1931-aisiais atidaryta vaistinė. Tiesa, tuomet Jakobo namuose jau nebuvo.
Jaunuolį, matyt, nuo mažens domino kinas. Kaip jau sakyta, regione gana anksti pradėti kurti filmai jidiš kalba, pirmieji vaidybiniai – dar 1911 metais. Skaičiuojama, jog 1913 metais pasirodė 10 vaidybinių filmų lenkų ir 6 jidiš kalba, tiesa, visi jie dažniausiai kurti Varšuvoje – Lenkijos kino sostinėje, tačiau žiūrėti juos buvo galima bet kur. Štai 1930-aisiais kino teatras buvo atidarytas praktiškai Jakobo tėvų namų kieme, tuomet buvusiuose „pigios žydų valgyklos“ name (Naugarduko g. 8) įsikūrė kino teatras „Mūza“, šiandien čia veikia kito Vilniaus žydo, dailininko Samuelio Bako muziejus.
Žinoma, jaunuolis matyt neapsiribojo vien filmais jidiš kalba, žiūrėjo viską, kas buvo populiaru, juk kinui (ypač tyliajam) sienos – mažmožis. Užaugęs ir baigęs mokslus pats patraukė į užsienį – studijuoti kino meno į Paryžių. Mokslus baigęs ir pasipraktikavęs ketvirtojo dešimtmečio viduryje grįžo į Lenkiją, tiesa ne į Vilnių, o į Varšuvą. Čia kaip profesionalus kino operatorius prisijungė prie sparčiai augančios šalies kino industrijos, vien 1937 metais Lenkijoje sukurti 37 vaidybiniai pilnametražiai filmai, o kur dar įvairūs trumpukai ir dokumentika. J. Jonilowiczius savo akį ir ranką skolino visiems.
1936-1939 metais nufilmavo mažiausiai aštuonis pilnametražius vaidybinius filmus lenkų kalba. Tarp pažymėtinų filmų – Stanislaw Moniuzko operos „Halka“ (1854), kurios premjera įvyko Vilniuje, to paties pavadinimo ekranizacija (rež. Juliuszas Gardanas, 1937). Operos kompozitorius 18 metų gyveno Vilniuje, priešais šv. Kotrynos bažnyčią stovi jam skirtas paminklas. Pagal rašytojos Marios Rodziewiczownos (Marijos Radzevičiūtės) romaną „Viržiai“ (Wrzos, 1903) sukurta to paties pavadinimo melodrama (rež. Juliusz Gardan, 1938).
Rašytojos romanai dažnai turėjo lietuviškų motyvų, tarpukariu, tarp Lietuvos ir Lenkijos tvyrant įtampai, jos romanai vis dar leisti lietuvių kalba. Paskutiniu nepriklausomoje Lenkijoje sukurtu vaidybiniu filmu laikoma komedija „Sportininkas ne savo noru“ (Sportowiec mimo woli, rež. Mieczyslawas Krawiszas, 1939-1940). Nors filmas sukurtas dar 1939-aisiais, tačiau jo premjera įvyko jau Lenkiją okupavus Vokietijai, 1940-ųjų gegužę. Taip pat nufilmavo dar kelias komedijas ir muzikinius filmus. Maždaug pusė iš vaidybinių filmų, kurių kūrime dalyvavo, išliko iki šių dienų.
Dirbo ir su filmais jidiš kalba. Ryškiausias jų – bendras JAV ir Lenkijos miuziklas „Judelis su smuiku“ (Yidl Mitn Fidl, rež. Jospehas Greenas, Janas Nowina-Przybylskis, 1936). Filmas laikomas neabejotina jidiš kino klasika ir vienu sėkmingiausių jidiš filmų apskritai. Šios sėkmės inžinierius – režisierius Josephas Greenas.
Lodzėje gimęs režisierius kurį laiką vaidino keliaujančioje žydų teatralų „Vilniaus trupėje“ (Vilner trupe), vėliau persikėlė į JAV, ten debiutavo kine. Kaip aktorius vaidino ir filme „Džiazo dainininkas“ (The Jazz Singer, rež. Alanas Croslandas, 1927) kartu su iš Seredžiaus kilusiu Alu Jolsonu. Pats savo filmų režisuoti vyko į Lenkiją, mat čia netrūko talentų, natūralios scenografijos, ir viskas buvo ženkliai pigiau. Tiesa, pagrindinę filmo „Judelis su smuiku“ aktorę – Molly Picon – atsigabeno iš Amerikos. Žymios aktorės honoraras sudarė apie 20% viso filmo biudžeto. Tačiau žvaigždės vardas užtikrino, jog filmas tikrai bus sėkmingas abiejose Atlanto pusėse.
Kitas svarbus J. Jonilowicziaus filmas jidiš kalba – „Be namų“ (On a heym, rež. Aleksanderis Martenas, 1939). Apie emigraciją kalbanti drama šiandien laikoma paskutiniu jidiš filmu, sukurtu Lenkijoje prieš Antrąjį pasaulinį karą. Įdomu, jog iki šių dienų išlikusi ir Lenkijoje saugoma filmo versija yra su dalimi lietuviškų intertitrų – taigi, joje panaudota dar 1939 ar 1940 metais Lietuvoje rodyta kopija, o tai – gana retas atvejis.
Be vaidybinio kino aktyviai dirbo ir dokumentikoje. Dokumentinius filmus ar kino kronikas ne tik filmavo, bet dažnai ir režisavo. Sulaukdavo ir svarbių valstybinių užsakymų, pavyzdžiui filmuoti pirmąją lenkų transatlantinio lainerio „Piłsudski“ kelionę vandenynu. Kinas kartais nuvesdavo ir arti gimtųjų namų, štai 1935 m. nufilmavo ir režisavo dokumentinį filmą intriguojančiu pavadinimu – „Vilniaus jūra“ (Morze Wileńskie, 1935).
Nūdienos vilniečiams gali kilti klausimas – kur tą jūrą rasti? Šiandien ji sunkiai pasiekiama, mat „Vilniaus jūra“ vadintas tuomet Lenkijai, o dabar Baltarusijai priklausantis Naručio ežeras. Antras pagal dydį Lenkijos ežeras buvo populiari turistų traukos vieta, dar daugiau jų turėjo pritraukti ir J. Jonilowicziaus filmas, savu laiku girtas už puikius ežero vaizdus.
Jakobo žmona, JAV gimusi Dolly (arba Dvora) Jonilowicz, taip pat sėkmingai įsijungė į Lenkijos kino industriją. Gyvendama Varšuvoje montavo filmus, neretai filmuotus jos vyro. Gal taip ramiai šeima ir būtų gyvenusi, jei visko nebūtų sujaukęs karas. 1939 m. rugpjūtį du totalitariniai režimai – nacistinė Vokietija ir komunistinė Sovietų sąjunga – pasidalino vidurio Europą. Vokietija netruko užpulti Lenkiją iš Vakarų, o po kelių savaičių į Lenkiją iš Rytų jau žengė ir sovietų kariai. Užvirė Antrasis pasaulinis karas.
Lenkijai liepsnojant nemaža dalis jos gyventojų nuo karo bėgo į neutralitetą paskelbusią Lietuvą. J. Jonilowiczius su žmona taip pat paliko Varšuvą ir patraukė į gimtąjį Vilnių. Miestą 1939-ųjų rugsėjo 19-ą užėmė Raudonoji armija, tačiau 1939 m. spalį jį perdavė Lietuvai. Taip Jakobas, nors ir būdamas gimtajame savo mieste, atsidūręs Lietuvoje tapo karo pabėgėliu.
Tačiau talentingas kino operatorius neliko be darbo. Tuo metu Lietuvoje kurta nauja bendrovė – „Lietuvos filma“ – skirta kino kronikoms ir filmams gaminti. Bendrovė turėjo perimti kino gamybos monopolį šalyje iš vilčių nepateisinusio Jurgio Linarto bendrovės „Mūsų Lietuva“, sutartis su kuria jau baiginėjosi. 51-as procentas naujai kuriamos bendrovės akcijų priklausė valstybei, taigi tai buvo valstybinės reikšmės projektas. Tačiau tam, jog pradėtų veiklą, bendrovei reikėjo supirkti techniką, įrengti patalpas, sukomplektuoti filmų kūrėjų personalą. Čia ir pastebėti talentai tarp į Lietuvą patekusių karo pabėgėlių:
„Atbėgėlis Jonelowicz Jokūbas, gyv. Vilniuje, kaip kino operatorius specialistas savo patarimais šiuo metu yra dažnai reikalingas organizaciniam akc. „Lietuvos Filma“ b-vės darbui. Todėl maloniai prašome jam duoti daugkartinį leidimą vykti iš Vilniaus į Kauną…“ – 1940 gegužę prašė bendrovės atstovai karo atbėgėliams tvarkyti komisaro.
J. Jonilowiczius nebuvo vienintelis. Tokiu pat būdu bendrovė įdarbino ir į Lietuvą pabėgusį kino režisierių Aleksanderį Marteną, su kuriuo jie kartu kūrė jau minėtą jidiš filmą „Be namų“. Tiesa, laisvoje Lietuvoje jiems filmuoti filmų neteko, mat „Lietuvos filma“ taip ir nespėjo pradėti darbo, veiklą nutraukė 1940 metų birželį sovietų įvykdyta Lietuvos okupacija.
Bet ir naujiems šalies šeimininkams reikėjo kino kronikų, kadangi seniau rodytos, A. Smetoną garbinančios, visai nebetiko. Jau su pirmaisiais sovietų tankais į šalį atvyko rusų kino operatoriai, jie ne tik turėjo filmuoti vaizdus komunistinei propagandai, bet ir mokyti to vietinius kino kūrėjus bei juos prižiūrėti. Okupantai pasinaudojo jau beveik sukurta bendrovės „Lietuvos filma“ technine ir personalo baze. Bendrovės vadovybė išvaikyta ir pakeista, o jos surinkti darbininkai buvo pristatyti prie naujų, jau sovietinės Lietuvos kino kronikos kūrimo darbų.
Vėliau, 1940-ųjų lapkritį, šios bendrovės sukauptu pagrindu bus sukurta „Lietuvos kino studija“ (tuomet „Respublikinė kino kronikos studija“). Nors kino studijos centras buvo Kaune, tačiau jau tuomet svajota perkelti ją į Vilnių. To nespėta padaryti, tačiau 1941 m. sausį Vilniuje pradėjo veikti kino studijos korespondencijos punktas, vadovauti jam ir skirtas operatorius J. Jonilowiczius, punkte taip pat dirbo operatorius Stasys Vainalavičius. operatorius J. Jonilowicziaus žmona Dolly studijoje įdarbinta filmų montuotoja.
Atrodo, jog ir sovietinės okupacijos meto J. Jonilowiczius gausiau pafilmuoti Lietuvoje neteko. Vytauto Mikalausko teigimu, operatorius filmuodamas Trakų pilį susilaužė koją ir pateko į ligoninę. Na, o tai, jog operatorius sovietinės okupacijos metu filmavo filmus, toli gražu nereiškia, jog jis privalėjo itin simpatiškai žiūrėti į pačią sovietinę valdžią.
Filmus sovietinės okupacijos metu toliau kūrė ir kiti bendrovės „Lietuvos filma“ darbuotojai, žinomi prieškario Lietuvos kino veikėjai – Alfonsas Žibas, Stasys Vainalavičius, Stepas Uzdonas. Prieš sovietams okupuojant Lietuvą Jakobo tėvas, kaip ilgametis Vilniaus gyventojas, bandė gauti Lietuvos pilietybę, po sovietinės okupacijos jo vaistinė buvo nacionalizuota, verslas prarastas. Visgi, sovietų valdžia nebuvo taip atvirai antisemitinė, kaip nacistinės Vokietijos.
1941-ųjų birželį, Vokietijai užpuolus SSRS, J. Jonilowicziaus kūrybinė kino veikla Lietuvoje baigėsi. Operatorius su žmona pateko į Vilniaus getą. Jakobui pavyko išgyventi, tačiau daugelis jo artimųjų nuskendo Holokausto aukų jūroje. Jau pirmaisiais Vokietijos-SSRS karo mėnesiais sušaudytas bendradarbis režisierius Aleksanderis Martenas, nužudyti tėvas Bencelis ir brolis Mordechajus, žmona Dolly 1944-aisias mirė Štuthofo koncentracijos stovykloje. Atrodo, jog gyvi išliko tik jis ir sesuo Riva.
Karui baigiantis išlaisvintas Vokietijoje grįžti į sovietų kontroliuojamą Lietuvą Jakobas nepanoro, tapo dipuku (ang. Displaced Person) ir su kitais išgyvenusiais žydais apsistojo amerikiečių kontroliuojamoje perkeltų žmonių stovykloje. Sąlygos ir čia nebuvo pavydėtinos, tačiau Jakobas gan sparčiai sugebėjo grįžti prie kino. Žinoma, jog jau 1947-ųjų sausį filmavo Miunchene surengtą žydų dipukų bokso čempionatą. O 1948 metais pasirodė Jakobo filmuotas vaidybinis filmas „Ilgas kelias“ (Lang ist der Weg, rež. Herbertas B. Fredersdorfas, Marekas Goldsteinas, 1948).
JAV armijos finansuotas filmas buvo pirmasis Vokietijoje sukurtas vaidybinis filmas, tiesiogiai ėmęsis Holokausto temos, jo kūrimo darbe dalyvavo daug Holokaustą išgyvenusių žydų dipukų, o filmo scenarijus dalinai atspindėjo ne vieno jų patirtį.
Filmas pasakojo apie vienos Varšuvos žydų šeimos patartį nuo karo pradžios iki likusių gyvų šeimos narių patekimo į perkeltųjų asmenų stovyklą Vokietijoje pokariu, bei gyvenimo joje. Filmas kvietė atkreipti dėmesį į žydų padėtį Vokietijoje, suteikti jiems galimybę išvykti į Palestiną. Šis kvietimas buvo itin aktualus pradėjus kurti filmą, tačiau jo reikšmė nublanko prieš filmui pasirodant kino ekranuose – 1948 m. gegužę neseniai įkurta Izraelio valstybė paskelbė nepriklausomybę nuo Tautų lygos mandato. Čia ir patraukė dalis filmo kūrėjų, jų tarpe ir Jakobas Jonilowiczius.
Izraelyje iš karto prisijungė prie gimstančios šalies kino industrijos. Filmavo tiek dokumentinius, tiek vaidybinius filmus, dažna jų tema – problemos ir vargai, kylantys į šalį atvykusiems naujakuriams.
Kaip operatorius užfiksavo ir vieną svarbiausių XX amžiaus teismo procesų – Adolfo Eichmanno teismą Jeruzalėje 1961-aisiais. Izraelio saugumiečių Argentinoje besislapstantis rastas ir suimtas SS karininkas A. Eichmannas laikomas vienu svarbiausių „Holokausto architektų“, atsakingų už milijonus žydų mirčių. Jeruzalėje vykęs A. Eichmanno teismas sulaukė milžiniško pasaulinio žiniasklaidos dėmesio. Neįprastai tiems laikams, izraeliečiai nusprendė visą teismo procesą filmuoti, taip palikdami neįkainojamą dokumentą ateities kartoms.
Izraelyje J. Jonilowiczius taip pat sukūrė naują šeimą, užaugino dukterį. Mirė 1975-aisiais, taip niekada ir negrįžęs į Vilnių.
LKC finansuojamo projekto „Lietuviško kino sklaida internetinėje erdvėje 2022“ tekstas
