Atrodo, dar ne taip seniai Amerikoje žodis „Lithuania“ daug kam nieko nesakė, o parodyti, kur tas dalykas slepiasi žemėlapyje, amerikiečiams sekdavosi dar sunkiau. Tiesą sakant, ne ką geriau eiliniam lietuviui sekėsi žemėlapyje pabaksnoti ir skirtingas JAV valstijas. Norisi tikėti, jog šiandien situacija yra geresnė, gal labiau išprusęs amerikietis net dabartinio Lietuvos prezidento – Gitano Nausėdos – pavardę sugebėtų prisiminti.
Visgi vargu, ar tai būtų geriausiai amerikiečiams pažįstamas Nausėda. Ši garbė, neabejotinai, atitektų lietuvių kilmės aktorei, dainininkei Onai Jūratei Nausėdaitei (amerikoniškai – Ann Jura Nauseda), tik amerikiečiai ją pažinotu kitu, sceniniu vardu – Ann Jillian.
Šiandienos Lietuvoje plačiai žinomas lietuvių kilmės Holivudo aktorės Rutos Lee vardas yra tapęs lietuvio sėkmės Holivude sinonimu. Tačiau Jūratės Nausėdaitės – Ann Jillian – pasiekimai Holivude ne ką mažesni. Aktorės karjera ekrane aprėpia daugiau nei keturiasdešimt metų, o devintajame dešimtmetyje jos sceninis slapyvardis buvo girdėtas daugeliui televizorių turinčių amerikiečių šeimų, mat jis puikavosi net filmų ir serialų pavadinimuose.
Dviejų lietuvių kilmės Holivudo aktorių gyvenimo istorijose nemažai panašumų – abi dar vaikystėje debiutavo scenoje išeivijos lietuvių rengtuose pasirodymuose; abiejų talentu patikėjo jų motinos, pasiryžusios dėl jo pakeisti gyvenamąją vietą, persikraustyti į Kaliforniją; o joje joms atsivėrė ir Holivudo kino industrijos vartai. Tačiau šiose istorijose būta ir rimtų skirtumų. Štai Rutos Lee tėvai buvo ekonominiai emigrantai, Lietuvą į Kanadą tarpukariu iškeitę ieškodami sotesnio duonos kąsnio, tuo tarpu Jūratės Nausėdaitės – Juozas ir Margarita Nausėdos – Lietuvą paliko ne savo noru…
Aktorės tėvas Juozas Nausėda (1904-2000) buvo nepriklausomos Lietuvos kariuomenės karininkas, aviacijos kapitonas, už lėktuvo šturvalo praleidęs bent 647 valandas. Karo lakūno tarnyba buvo įvertinta Didžiojo Lietuvos Kunigaikščio Gedimino 4-ojo laipsnio ordinu (1937), kitais pasižymėjimo ženklais. Ši tarnyba baigėsi 1940-aisiais, kai Lietuvą okupavo SSRS. Netrukus po okupacijos Lietuvos kariuomenė buvo likviduota, o Juozas Nausėda išleistas į atsargą. Žinoma, jog komunistams didelės simpatijos Juozas Nausėda nejautė, todėl Antrojo pasaulinio karo pabaigoje, 1944-aisiais, kai jau buvo matyti, jog sovietų kariai vėl įsiviešpataus šalyje, su jauna žmona Margarita (1919-1997) ir 1940-aisiais gimusiu sūnumi Benito pasitraukė į Vakarus.
Karo pabaigą šeima sutiko Vokietijoje, pokariu su kitais panašaus likimo tautiečiais glaudėsi Hanau DP stovykloje (DP – angl. displaced persons, perkeltieji asmenys). Sovietų Lietuva šeimos neviliojo, DP kortelėse jie išreiškė norą grįžti į „Nepriklausomą demokratinę Lietuvos respubliką, kaip prieš 1938-uosius. Jei tai neįmanoma, į JAV“. Beje, perkeltų asmenų stovykloje Margarita Nausėdienė pasižymėjo ir aktorės talentu: „Su tėveliais Nausėdais po antrojo pasaulinio karo gyvenome toje pačioje Hanau stovykloje Vakarų Vokietijoje. Taip vadinamoje DP stovykloje tėvelius pažinojau. Kultūringi, ramūs žmonės. Tik Nausėdienė jau tada pasižymėjo vaidybiniais gabumais ir net vaidino „Atžalyno“ statomuose veikaluose. Tačiau emigracija išblaškė visus, neaplenkdama ir meno kolektyvų“, – po daugelio metų laikraštyje „Mūsų pastogė“ prisiminė Jurgis Janušaitis.
Šeimos svajonė grįžti į laisvą Lietuvą neišsipildė, tačiau atsarginis planas išdegė, penktojo dešimtmečio pabaigoje trijulė išvyko į JAV. Apsigyveno Kembridžo mieste, Masačusetso valstijoje, kur lietuvis karo lakūnas įsidarbino medžio apdirbimo įmonėje. Netrukus po atvykimo į Ameriką šeima pasipildė ir antrąja atžala – 1950-ųjų sausio 29-ą gimė Ona Jūratė Nausėdaitė, būsimoji Ann Jillian.
Jauna mergaitė anksti pasižymėjo talentu, buvo auklėta lietuviškoj dvasioj, tad netruko prisijungti prie įvairiausių lietuvių išeivių, tame tarpe ir jos tėvų, organizuotų renginių programų. „Koncertinėje dalyje geriausias Naujoj Anglijoj kompozitoriaus J. Gaidelio vyrų choras padainavo aštuonias dainas <…> Ypač didelį pasisekimą turėjo 4-rių metukų amžiaus Jūratė Nausėdaitė padeklamavus patriotišką eilėraštį“, – jau 1954-aisiais apie mergaitės pasirodymą vasario 16-ajai skirtame renginyje rašyta laikraštyje „Tėvynė“. Netrukus eilėraščiai virto dainomis ir pirmaisiais vaidmenimis. Dar po metų, 1955-aisiais, šeima persikėlė į JAV pramogų industrijos sostinę – Kaliforniją.
Čia toliau aktyviai dalyvavo lietuvių išeivių kūrybinėje veikloje. Mergaitė prisijungė prie Los Andžele Onos Razutienės įkurto lietuvių moksleivių dainų ir šokių ansamblio „Spindulys“ veiklos, mokėsi baleto. Tuo tarpu jos mama rūpinosi, kaip jaunojo talento karjerą išplėsti už lietuvių išeivių renginių rato. Būdama vos septynerių mergaitė jau buvo pasirodžiusi keliose televizijos programose, dalyvavo populiarioje Arto Linkletterio radijo laidoje, ir šiandien suvedus aktorės sceninį vardą į „Youtube“ platformą, galime rasti, pavyzdžiui, „Chevrolet“ automobilių reklamą, kurioje ji pasirodė vos aštuonerių. Tačiau tikras karjeros lūžis atėjo dėl Walto Disney.
Filmo „Mae West“ (rež. Lee Philips, 1982) anonsas
1961-aisiais debiutavo didžiajame ekrane, prabangiame, spalvotame „Disney“ studijos filme „Mažyliai žaislų šalyje“ (Babes in Toyland, rež. Jack Donohue, 1961). Čia atliko antraplanį piemenaitės Bo Pyp vaidmenį, kurį atliekant teko parodyti ne tik vaidybos, bet ir dainavimo talentą.
Savo pasirodymo metu Kalėdų tematikos filmas sulaukė tik vidutinės sėkmės, tačiau jis tikrai nepasimiršo – filmo motyvai tapo nuolatiniais „Dineyland‘o“ palydovais. Taip pat vaidino televizijos laidoje „Nuostabus Volto Disnėjaus spalvų pasaulis“ („Walt Disney’s Wonderful World of Color“, 1962), pasirodydavo „Disneyland‘e“, prie kurio įsikūrė Nausėdų šeima. „Disney“ atsakingas ir už kūrybinį pseudonimą, mat būtent šios kompanijos prodiuseriams panižo, jog lietuviška pavardė Amerikoje bus sunkiai ištariama. Ann Jillian vardas ir pavardė gimė sujungus gimtąjį Onos (Ann) vardą su vieno iš kompanijos prodiuserių dukros – Jill vardu. Pirmuosiuose titruose pavardė Jillian dar rašyta su dviem „n“ gale (kaip ir varde Ann), tik vėliau viena jų kažkur prapuolė.
Ankstyvoji karjera neapsiribojo vien „Disney“ kūriniais vaikams. Štai antrasis aktorės kino filmas – biografinis miuziklas „Džipsi“ (Gypsy, rež. Mervyn LeRoy, 1962) – pasakojo apie legendinės Amerikos burleskos ir striptizo šokėją Gypsy Rose Lee (1911-1970) karjeros pradžią. Filme Ann Jillian vaidino talentingesnę būsimos burleskos šokėjos seserį, ekrane jai teko atskleisti visus savo talentus – ne tik vaidinti, bet ir šokti bei dainuoti, aktorės personažas dominavo visą pirmąją filmo pusę, kol visiškai dingo iš scenarijaus.
Aktorė nemažai vaidino ir televizijoje, taip pat pasirodė ir kultinio mokslinės fantastikos ir siaubo televizijos serialo „Prieblandos zona“ (Twillight zone, 1962) epizode. Tačiau septintojo dešimtmečio viduryje jos karjerą ištiko tas siaubas, kuris palaidojo jau ne vieną vaiko aktoriaus karjerą, tai – paauglystė!
Atrodo, jog per naktį išstypo ir visa galva praaugo savo bendraamžius vaikinus. Akivaizdu, aktorė vaikų vaidmenims netiko, tuo tarpu pagrindiniams suaugusių vaidmenims rimtuose filmuose atrodė dar per jauna… Nors darbų pasitaikydavo, tačiau tikrai ne tiek, kiek norėjosi, ar buvo būtina pragyvenimui. Aštuntojo dešimtmečio pradžioje dažniau darbavosi ne prieš kamerą, o prieš mikrofoną – įgarsindama įvairių animacinių filmukų, kaip ir pas mus puikiai žinomo „Skūbis Dū“ (The New Scooby-Doo Movies, 1972-1973), personažus. Kartais pasvarstydavo net mesti aktorystę – studijavo psichologiją, dirbo užuolaidų salone.
Sėkmė vėl ryškiau nusišypsojo 1979-aisiais. Tais metais sužibėjo Brodvėjaus miuzikle „Cukriniai mažyliai“ (Sugar Babies), kuriame vaidino su kitu, tarpukariu išgarsėjusiu, buvusiu vaiku-aktoriumi Mickey Rooney (1920-2014). Miuziklas sulaukė puikių įvertinimų, buvo nominuotas 8-iems „Tony“ apdovanojimams (nė vieno nelaimėjo) bei įžiebė naujos ugnies tiek M. Rooney, tiek Ann Jillian karjerose. Aktorė sėkmingai sugrįžo į televizijos ir kino ekranus, tik šį kartą jau ne kaip vaikas, o kaip subrendusi moteris, beje, ir asmeniniame gyvenime – 1977-aisiais ištekėjo už Čikagos policijos seržanto Andy Murcia, su kuriuo gyvena ir šiandien.
1980-aisiais debiutavo situacijų komedijoje „Tai gyvenimas“ („It‘s a living“, 1980-1982, 1985-1989), pasakojusiame apie Los Andželo dangoraižio viršuje įsikūrusio prabangaus restorano padavėjų darbą ir gyvenimą. Pati Ann Jillian savo vaidmenį seriale nuvertino kaip „stereotipinės seksualios blondinės“, o pirmieji serialo sezonai nebuvo itin sėkmingi. Tačiau po šio serialo sekė kitas, seksualios, tačiau tikrai ne „stereotipinės“, blondinės vaidmuo. Aktorė buvo pasirinkta suvaidinti tuomet neseniai mirusią sekso ikoną, aktorę Mae West (1893-1980) to paties pavadinimo biografiniame televizijos filme (Mae West, rež. Lee Philips, 1982).
Jei seriale aktorė buvo tik viena iš padavėjų, tai autobiografiniame filme ji grojo pirmuoju smuiku. O groti tikrai buvo ką, filmas aprėpė daugiau nei tris Mae West gyvenimo dešimtmečius, nuo ankstyvosios karjeros iki visuotinės ikonos laikų. Ann Jillian filme taip pat teko perteikti visus Mea West talentus – šokti, dainuoti, vilioti, juokauti. Reikia pripažinti, jog aktorė su nelengva užduotimi susidorojo puikiai, Ann Jillian sukurtas Mae West portretas buvo liaupsinamas kritikų, o pati aktorė už jį nominuota „Emmy“ ir „Auksinio gaublio“ apdovanojimams. Nors apdovanojimų nelaimėjo, tačiau dėl darbo pasiūlymų kine ir televizijoje jai ilgokai nebeteko sukti galvos.
Tarp naujų darbo pasiūlymų buvo tokie, kaip sėkminga Holivudo komedija „Ponas mama“ (Mr. Mom, rež. Stan Dragoti, 1983). Stereotipiniais lyčių vaidmenimis žaidusio filmo siužetas šiandien gan atgyvenęs – jaunam inžinieriui praradus darbą, šis (ne savo noru) lieka rūpintis namais ir trimis mažamečiais vaikais, kol namų šeimininke buvusi jo žmona pradeda ženkliai sėkmingiau už jį kopti karjeros laiptas, žinoma, taip neišvengiant kivirčų ir nesusipratimų.
Nors filme kūrė antraplanį, namuose likusį vyrą viliojančios jo kaimynės, vaidmenį, tačiau reklamuodama filmą aktorė teigė, jog jis taip pat kiek priminė jos pačios gyvenimą. Mat po naujai užplūdusios sėkmės, jos vyras paliko darbą policijoje ir tapo savo žmonos agentu. Pagrindinį, mirusios ir savo namuose draugiškai jaunam paaugliui besivaidenančio kino žvaigždės, vaidmenį atliko naujoje situacijų komedijoje „Čia miegojo Dženifer“ (Jennifer Slept Here“, 1983-1984), taip pat darbavosi visoje eilėje kitų projektų.
Iš naujo aktorė buvo prisiminta ir lietuvių išeivių spaudoje, nors pati su lietuvių kultūra ir išeivija niekuomet nebuvo praradusi ryšio – puikiai kalbėjo lietuviškai, kartu su broliu buvo išeivijoje atgimusios studentų korporacijos Neo-Lithuania narė, dalyvavo lietuvių renginiuose ir kaip žiūrovė ir kaip atlikėja. Lietuviškų motyvų, nuorodų pasitaikydavo ir neretame Ann Jillian kurtame filme.
Štai ir tos pačios Mae West pirmasis vyras buvo išeivijos lietuvis, vodevilio šokėjas Pranas Šatkus, scenoje pasirodydavęs Frank Wallace vardu. Nors pora susituokė ir vienas kitą pametė dar jaunystėje, tačiau taip ir oficialiai neišsiskyrė. Po kelių dešimtmečių, kai Mae West jau buvo tapusi pasauline žvaigžde, Pranas siekė iš aktorės išsikaulyti pinigų – paskelbimas apie santuoką viešai tapo tikru skandalu, apie kurį gausiai tarpukariu rašė ir Lietuvos spauda, tiesa, toli gražu neliaupsindama savo tautiečio.
Atsiimant „Auksinį gaublį“, 1989 m.
Praėjus pusei amžiaus, tarp lietuvių išeivių Amerikoje taip pat būta kiek susirūpinimo, jog lietuvių kilmės aktorė ekrane vaidina sekso ikoną, ir dėl to dar yra liaupsinama, net kviečiama įvairiausius lietuvių renginius vesti: „Nuo kada Mae West laikoma pavyzdžiu lietuvaitėms?“ – 1984-ais svarstyta viename laikraščiui „Dirva“ atsiųstų laiškų. Tuomet dalis išeivių piktinosi, jog aktorė „kitaip nei skelbta“ nevedė Klivlande vykusios lietuvių tautinių šokių šventės.
Įvyko paprasčiausias nesusikalbėjimas, šventės metu Ann Jillian Anglijoje filmavosi mini serialo „Eliso sala“ (Ellis Island, rež. Jerry London, 1984) scenose, apie tai, jog aktorė šventėje nedalyvaus buvo skelbta, bet gal informacija ne visus pasiekė. O išeivijos lietuvių renginiuose dar teko sudalyvauti ne kartą ir būti 1991-aisiais Čikagoje vykusios dainų šventės vedėja.
Prabangiame, JAV imigrantų istorijas pasakojusiame mini seriale „Eliso sala“ taip pat būta lietuviškų motyvų. Ann Jillian čia vaidino panašų į Mae West vaidmenį – buvo graži vodevilio šokėja ir dainininkė. Padedama talentingo iš carinės Rusijos pabėgusio litvakų kompozitoriaus (akt. Peter Riegert), ji užkariauja Brodvėjų ir Holivudą, tiesa, poros santykiai nesiklosto taip gerai, kaip jų karjeros. Seriale taip pat sukurtas ir tikro Lietuvos žydo – Brodvėjaus legendos Al Jolson – vaidmuo (akt. Jonathan Burn), pastarasis padeda išgalvotam savo likimo broliui jo karjeros pradžioje. „Eliso sala“ aktorei atnešė antrąją „Emmy“ nominaciją, šį kartą už geriausią antraplanį vaidmenį.
Atrodo, jog viskas ėjosi kaip per sviestą. Aktorė jau filmavosi dviejų dalių televizijos filme „Alisa stebuklų šalyje“ (Alice in Wonderland, rež. Harry Harris, 1985), tik… Netikėtai užčiuopė gumbelį kairiojoje krūtyje, gydytojų verdiktas buvo negailestingas – vėžys, šalinti abi krūtis, operacijai ruoštis netrukus. Toks verdiktas būtų sugriovęs ne vienos jaunos aktorės karjerą, studija jau pradėjo ieškoti, kas pakeis Ann Jillian filme. Tačiau aktorė parodė neįtikėtiną stiprybę, praėjus vienuolikai dienų nuo sėkmingos operacijos, ji jau vėl stovėjo filmavimo aikštelėje. Išgyventi, nepalūžti padėjo šeima ir malda – aktorė uoli katalikė.
Žinoma, paaiškėjus apie populiarios aktorės ligą į ją nukrypo žiniasklaidos dėmesys. Reikia pasidžiaugti, jog Ann Jillian sugebėjo jį suvaldyti – devintojo dešimtmečio vidurio Amerikoje ji tapo ryškiausiu krūties vėžio prevencijos reklaminiu veidu, apkeliavo visą šalį pasakodama savo kovos su vėžiu istorija, motyvuodama tikrintis dėl ligos ir nepasiduoti, jei ji jau užklupo. Aktorės pastangos neliko neįvertintos – 1986-aisiais Amerikos vėžio draugijos apdovanojimą už drąsą jai Baltuosiuose rūmuose įteikė pats prezidentas Ronaldas Reaganas.
Įkvepianti aktorės kova su klastinga liga jai atnešė dar daugiau gerbėjų. 1985-aisiais buvo atnaujinta serialo „Tai gyvenimas“ gamyba, aktorė pasirodė pirmame iš trijų atnaujinto serialo sezonų, o 1988-aisiais aktorės kovos su vėžiu istorija papasakota ir biografiniame filme „Ann Jillian istorija“ (The Ann Jillian Story, rež. Corey Allen, 1988).
Iš ties neįtikėtina – apie nė 40-ies nesulaukusią aktorę jau kurti biografiniai filmai, kuriuose ji vaidino pati save! Nors vaidino pati save, tačiau kitų savo šeimynykščių portretus filme patikėjo sukurti profesionalams, štai jos vyro vaidmenį filme atliko Tony Lo Bianco. Tiesa, Ann Jillian griežtai prižiūrėjo, koregavo filmo scenarijų, kol jis galiausiai jai įtiko. Patiko filmas ir išeivijos lietuviams – juk jame aktorė net kalbėjo lietuviškai! Už vaidmenį filme aktorė trečią kartą nominuota „Emmy“ – ir vėl nelaimėjo, tiesa, šį kartą nors „Auksinį gaublį“ už geriausią pagrindinį vaidmenį nugriebė.
Devintojo dešimtmečio pabaigoje aktorės vardas jau buvo laikomas pilnai užtenkamu televizijos produktui parduoti, mat taip puikiai jis buvo pažįstamas žiūrovams. Štai kurioziškas pavyzdys – situacijų komedija „Ann Jillian“ (1989-1990). Nors komedijos pavadinimas sutapo su aktorės vardu, tačiau tokio personažo komedijoje nebuvo, Ann Jillian joje vaidino po vyro mirties į mažą Kalifornijos kaimelį su vaiku persikrausčiusią Aną MakNyl.
Įdomus faktas – minėto serialo prodiuseriai, po bandomųjų peržiūrų, šį serialą pasirinko plėtoti vietoje kito pasiūlymo, kažkokio tai komiko Jerry Seinfeldo sumanymo. Žinoma, vėliau serialas „Seinfeld“ (1989-1998) taps neatskiriama JAV televizijos istorijos dalimi ir tikru pinigų kalnu visiems prie jo prisidėjusiems, tačiau tuomet prodiuseriai buvo linkę savo pinigus statyti ant Ann Jillian.
Devintas praėjusio amžiaus dešimtmetis Ann Jillian buvo be galo įtemptas, tuo tarpu dešimtasis karjeros prasme tapo labai ramus. 1992-ųjų vasarį aktorė su vyru susilaukė savo pirmojo vaiko – sūnaus Andy. Būdama karjeros aukštumose, aktorė nusprendė jos atsisakyti ir atsiduoti motinystės rūpesčiams. Ekranuose rodėsi vis rečiau, o 2000-aisiais seriale „Volkeris, Teksaso reindžeris“ (Walker, Texas Ranger, 1993-2002) atliko paskutinį lig šiol savo vaidmenį.
Vis dar darbuojasi kaip motyvacinė kalbėtoja, kartais padainuoja. Su šeima gyvena Kalifornijoje. Nepamiršta ir lietuvių renginių, puikiai sutaria su Ruta Lee, neslepia silpnybės kugeliui. 2015-aisiais buvo įtraukta į Amerikos lietuvių šlovės rūmus (National Lithuanian-American Hall).
LKC finansuojamo projekto „Lietuviško kino sklaida internetinėje erdvėje 2023“ tekstas
