Tikriausiai simboliška, jog vienas žymiausių lietuvių kilmės Holivudo šerifų gimė tuo metu, kai kur pasisuksi – ten uniforma. O metas tikrai nebuvo lengvas.
Kazimieras Gaižutis pasaulį išvydo Kaune 1940 m. kovo 4-ą inžinieriaus Prano Gaižučio (1904–1986) ir Julijos Gaižutienės (merg. Urbytė, 1915–1973) šeimoje. Buvo antras poros sūnus, brolis Rimantas (1938–1993) gimė dviem metais anksčiau. Kazimiero gimimo metu Europoje siautė Antrasis pasaulinis karas, jo preliudiją šeimai jau teko patirti – vos prieš kelerius metus jaunuolių tėvas Pranas dar dirbo Klaipėdoje, kurią teko palikti dėl ją užplūdusių hitlerininkų. Na, o praėjus keliems mėnesiam po Kazimiero gimimo tikra pekla šeimą pasiekė ir Kaune, pirma – sovietų okupacija, o vėliau – tie patys hitlerininkai. Uniformos mainėsi greitai.
Lietuvos okupacija šeimą, be abejo, sukrėtė, juk tiek Pranas, tiek Julija buvo šalies patriotai, įvairių organizacijų nariai. 1944-aisiais teko priimti dar vieną sprendimą – likti Lietuvoje ir laukti čia grįžtančių raudonarmiečių ar su vokiečių kariais trauktis į Vakarus. Nugalėjo antrasis variantas, pora su dviem mažais vaikais paliko Lietuvą ir karo pabaigą pasitiko Vokietijoje. Praėjus daugeliui metų, viename interviu Kazimieras Gaižutis teigė, jog būtent pokariu, gyvenant perkeltųjų asmenų stovykloje Vokietijoje, gauta vaikiška patirtis vėliau ir paskatino jį pasirinkti aktoriaus kelią.
Aktorius negalėjo pamiršti jausmų, užplūdusių jį, kai būdamas vos penkerių metų deklamavo eilėraštį Kalėdinėje programoje DP (nuo angl. displaced persons) stovyklos gyventojams. „Į širdies gelmes prasiveržė plojimų banga. Atsimenu, kaip mane glostė ir glamonėjo susijaudinusi mama. Deklamuodamas aš pasikasiau koją ir tas nesąmoningas judesys labai patiko publikai…“ – 1965-aisiais jis teigė laikraščio „Tėviškės žiburiai“ korespondentui.
Tačiau iki aktoriaus karjeros Kazimierui dar teko gerokai palaukti. Pirma – JAV. Čia turėta tolimesnių giminių, Lietuvą palikusių dar prieš Antrąjį pasaulinį karą. 1949 vasarą šeima ištrūko ir DP stovyklos ir laivu „General S. D. Sturgis“ atplaukė į Ameriką. Įsikūrė Vaterburio (Waterbury) mieste Konektikuto valstijoje, kur būta gyvybingos, dar 1897 m. lietuvių išeivių įsteigtos Šv. Juozapo parapijos (parapija uždaryta visai neseniai – 2023-aisiais). Tėvai netruko įsilieti į išeivijos lietuvių gyvenimą, po kurio laiko, 1955-aisiais, gavo JAV pilietybę. Nors naujiems atvykėliams sąlygos nebuvo lengvos, šeima reguliariai aukojo įvairiausioms Amerikos lietuvių inciatyvoms, iš pradžių nors ir po dolerį, o kiek prakutus – jau ir po daugiau. Štai po žmonos mirties 1973 m. Pranas pagerbdamas ją įrašė į Lietuvių fondo narius su 1000 USD įnašu, su tokiu pat įnašu įsirašė ir save patį.
Amerikoje Julija ilgus metus išdirbo sekretore padangas ir kitus gumos produktus gaminusioje „United States Rubber“ kompanijoje, tėvo profesija nurodyta tai inžinieriumi, tai architektu (jo 1958-aisiais projektuotas, lietuviškais motyvais puoštas antkapinis paminklas aktyviam lietuvių išeivių veikėjui M. J. Colney – Motiejui Aukštikalniui (1886–1956) stovi Vaterburio Kalvarijos kapinėse). Kazimieras lankė lietuvišką parapijos mokyklą, vėliau valstybinę vidurinę ir Konektikuto universitetą.
Mokykloje ir universitete prasidėjo ir pirmieji rimtesni scenos bandymai – vaidmenys mėgėjiškuose spektakliuose, subrendo noras tapti aktoriumi. Šiam norui praktiški tėvai nepritarė, o ir karjeros pradžia nebuvo lengva. Septintojo dešimtmečio viduryje patraukė į Niujorką, čia – nedideli vaidmenys įvairiuose pastatymuose, o tarp jų – įvairiausi atsitiktiniai darbai: tai sporto prekių parduotuvėje, tai dar kur. Visgi kritikų galiausiai buvo pastebėtas, bet jie pastebėjo ir problemą – ryškų jauno aktoriaus akcentą, netinkantį scenai! Svarbiausia, jog kritikų recenzijose pasirodė aktoriaus vardas, kas padėjo susirasti agentą, o kas jau ten prie to vardo parašyta – nesvarbu, juk kiek pasitreniravius akcentą galima paslėpti. Pirmasis aktoriaus agentas, matyt, nebuvo prastas, nes Kazimiero aktorinėje karjeroje tikrai netrukus įvyko lūžis. Tam padėjo vaidmuo, kuriam akcentas netrukdė, vaidmuo, kurį kūrė ne scenoje ir net ne Amerikoje.
1965-aisiais atliko pirmą svarbesnį savo vaidmenį mažajame ekrane – televizijoje. Suvaidino pagrindinį vaidmenį kanadiečių televizijos serialo „Jūrų keliai“ („Seaway“, 1965–1966) epizode „Per krioklius“ („Over the Falls“). Čia atliko nutrūktgalvio jūreivio, trečiojo laivo mechaniko, vokiečio Heinco vaidmenį. Epizode Heincas ruošiasi nelegaliai statine nusileisti Niagaros kriokliu. Atrodo, jog Heinco nepavyks atkalbėti, net iš Hamburgo atvykusi jo mylimoji neužkerta kelio jo planams, atvirkščiai – skatina juos. Todėl Heinco kolegos jūreiviai jam padeda. Garsas apie beprotišką jo sumanymą netrūksta pasklisti, čia prisistato ir įtartinai atrodantys lažybų organizuotojai, tvirtinantys, kad Heinco planas jam atneš ne tik šlovę, bet ir turtus. Tačiau susidėjus su neaiškia kompanija kelio atgal nebėra, mirtis Heincą pasitikti gali tiek Niagaros krioklyje, tiek krante…
Šviesiaplaukis, sportiškas, su akcentu kalbantis Kazimieras Gaižutis (epizodo titruose jau nurodytas kaip Kazimer Garas) vaidmeniui tiko puikiai, juo prasidėjo ilga aktoriaus draugystės su televizija istorija. Po pirmo sėkmingo vaidmens apetitas augo. Gal JAV kritikai ir manė, kad Kazimierui Garui netinka vaidinti amerikiečius, bet Europos ekranuose jis amerikiečiu tikrai gali būti! Pirmajame savo kino filme jis ir vaidino amerikietį, ir ne bet kokį – o milijonierių nuotykių ieškotoją. Sukūrė pagrindinį vaidmenį britiškame kino veterano (pradėjusio veiklą dar 1908-aisiais) Henry Hathaway nuotykių filme „Paskutinis safaris“ („The Last Safari“, 1967). Šio filmo titruose aktoriaus vardas jau sutrumpėjo iki Kaz Garas, jį toliau ir naudojo kūrybinėje veikloje.
Nors atliko pagrindinį vaidmenį, tačiau filme kurtas personažas nebuvo dėkingas karjeros pradžiai. Kaz Garo vaidintas amerikiečių milijonierius Keisis – atstumiantis tipas. Jis atvyksta į safarį Afrikoje tikėdamas, kad taisyklės jam negalioja, jog viską galima nusipirkti už pinigus ir nepriimdamas „ne“. Suprantama, kad, vos susipažinęs su savo darbdaviu, patyręs safarių vadovas Mailsas (Didžiosios Britanijos kino senbuvis Stewart Granger) atsisako darbo ir jį palieka.
Tokių narcizų jam jau per akis. Mailsas išsiruošia į gyvenimo kelionę, medžioti dramblio kadaise pražudžiusio jo draugą, tačiau nuotykį užuodęs amerikiečių milijonierius sekioja jį lyg lapas prilipęs prie užpakalio. Žinoma, dramaturgija reikalauja, jog iš antagonisto milijonierius taptų protagonistu, jog po ilgų nuotykių ir priešpriešos tarp dviejų vyrų užsimegztų tikra draugystė, tačiau tai filmui sekasi sunkiau, nei kurti atstumiantį Kaz Garo personažą. Pažiūrėjus tokį filmą ne vienam gali kilti mintis, jog su šiuo vyruku nesinorėtų turėti reikalų, o į personažą projektuojamos mintys gali atsispindėti ir dar gerai nepažįstamo jį suvaidinusio aktoriaus vertinime.
Filmas padėjo išgarsinti Kaz Garo vardą po pasaulį, rodytas jis plačiai, tačiau kritikai vėl buvo kandūs. Net Garo kompanionas ekrane, Stewartas Grangeris, atsilipė apie filmą dviprasmiškai, vadino jį paskutiniu dideliu savo vaidmeniu ir kartu – blogiausiu filmu, kada nors sukurtu Afrikos žemyne (filmavimo darbai 5-ias savaites vyko Kenijoje).
Visgi po truputį įsibėgėjusį Kaz Garo traukinį nebuvo lengva sustabdyti – 7 dešimtmečio antra pusė bene aktyviausias aktoriaus karjeros etapas. Toliau vaidino Europoje. Dar vieną amerikiečio vaidmenį, pagrindinį antraplanį, suvaidino prancūziškame filme „Vyras kuris man patinka“ („Un homme qui me plaît“, rež. Claude Lelouch, 1969), kuriame ekranu dalijosi su Jean-Paulu Belmondo ir Annie Girardot. O kitą amerikietį vaidino birtų televizijos seriale „Streindžo raportas“ („Strange Report“, 1969). Jame vaidino kartu su seru Anthony Quayle. Spalvingas kriminalinis serialas rodė keistas fiktyvaus britų kriminologo Adamo Streindžo (Anthony Quayle) tirtas bylas, o Kaz Garas suvaidino šio tyrėjo pagrindinį pagalbininką – amerikietį Hamliną Gyntą.
Šis britų serialas buvo savotiškas jų atsakas populiariam amerikiečių serialui „Šnipas iš U.N.C.L.E.“ („The Man from U.N.C.L.E.“, 1964–1968). Savu laiku serialas netapo dideliu hitu – tęsėsi tik vieną sezoną (Kas Garas suvaidino visose 16-oje jo serijų), tačiau yra neblogai prisimenamas ir gerai vertinamas šiandien, dažnai kartotas televizijoje, restauruotas ir ne kartą išleistas rinkmenomis namų ekranui. 1971-aisiais britų serialas buvo transliuotas ir JAV „NBC“ televizijos. Prie ekranų prilipę Didžiosios Britanijos ir JAV lietuviai stebėjosi, pirmoje šio serialo serijoje buvo galima išvysti ne vieną, o du lietuvius!
„Londono komercinė televizija penktadienio vakarais pradėjo rodyti naują detektyvinių nuotykių seriją „Strange report“. Serijoje nuolat vaidina jaunas Amerikos lietuvis Kaz Garas. // Tai gražiai nuaugęs, šviesių plaukų, stiprių vyriško veido bruožų ir ramaus elgesio vyras, kuris iš tikro gali pasidaryti moterių širdžių ėdikas. // Tur būt, pati įdomiausia scena lietuviui buvo pirmajame serijos vaidinime. Ten jau mums žinomas lietuvių kilmės aktorius George Mikell, įrėmęs revolverio vamzdį į nugarą, nusivarė į rūsį lietuvį Kaz Garą!“ – 1969-aisiais stebėtasi „Europos Lietuvyje“. Apie aktorių Jurgį Mikelaitį – George Mikell ateityje šioje straipsnių serijoje dar būtinai parašysime.
Tarp darbų Europoje Kaz Garas spėjo suvaidinti ir keliuose epizodiniuose vaidmenyse JAV kurtuose televizijos serialuose. Tiek kartų vaidinęs amerikietį užsienyje, pagaliau užsitarnavo galimybę jį vaidinti ir savo namuose, juk jis ir buvo JAV pilietis! Vaidino tuo metu JAV populiariose, gausiai keptuose detektyviniuose serialuose ir vesternuose. Viename iš jų, seriale „Žaidimo pavadinimas“ („The Name of the Game“, 1968–1971), 1969-aisiais atliko ir savo pirmąją šerifo rolę… Nuo 8-ojo dešimtmečio pradžios daugiausiai ir vaidino JAV televizijos ir kino produkcijoje.
Nenuostabu, juk namuose laukė žmona Nancy ir du maži vaikai – sūnus Alex (g. 1968) ir dukra Katy (g. 1970). Gyveno nedideliame, spalvingai pačių dekoruotame name, Benedict Canyon, Los Andžele. O vakariniame Holivude laikė nedidukę studiją, kuri tarnavo ir kaip biuras. Joje su draugais kūrė mažo biudžeto pogrindinius filmus, tokius kaip „Bongo Wolfo kerštas“ („Bongo Wolf‘s Revernge“, rež. Tom Baker, 1971), apie bongo būgnelius mušantį ir vampyro iltis nešiojantį realų Holivudo ekscentriką Bongo Wolf‘ą (tikr. William Donald Grollman). Holivude buvo hipių karštinė ir Kaz Garas į ją taip pat buvo įsitraukęs, save spaudoje apibūdino kaip užkietėjusį linksmybių mėgėją („hard core fun lover“), nors ekrane dažniausiai turėjo palaikyti rimtį ir tvarką.
Atrodo, jog šerifo uniformą užsivilkęs Kaz Garas taip patiko JAV televizijos ir kino prodiuseriams, jog šie nebenorėjo, jog jis kada ją nusivilktų. 1971-aisiais suvaidino juodaodžio šerifo padėjėją televizijos filme „Šerifas“ („The Sheriff“, rež. David Lowell Rich). Kartu su šerifu jie tyrė juodaodės merginos išprievartavimo, kurį įvykdė baltaodis verslininkas, bylą. Filmas kurtas kaip bandomasis epizodas potencialiam, deja, taip ir negimusiam, serialui.
Jei 7-ojo dešimtmečio Europoje vaidino pagrindinius, ar svarbius antraplanius vaidmenis, tai grįžus į Holivudą iki karjeros pabaigos teko tenkintis mažesniais epizodiniais vaidmenimis įvairiuose filmuose ir serialuose. Kaz Garo žvaigždė Holivude taip ir neįsižiebė pilnu ryškumu, o štai žvaigždė ant krūtinės ekrane žibėjo dažnai. Per karjerą šerifo vaidmenį atliko daugiau nei dešimt kartų, jei nebuvo šerifas, tai vilkosi kokią kitą – karininko, detektyvo, spec. agento ar pan., uniformą. Ką jau padarysi, ant tvirto Kazimiero kūno uniforma atrodė gerai, ir netrukus tik jos ekrane jam ir besiūlytos.
Darbą paįvairino bent tai, jog skirtingų suvaidintų uniformuotų pareigūnų amplitudė buvo plati. Kaz Garo suvaidinti šerifai ir karininkai dažnai laviravo abiejose įstatymo pusėse. Štai filme „Griovėjas“ („The Devastator“, rež. Cirio H. Santiago, 1986) vaidino korumpuotą šerifą, susidėjusį su mažo miestelio narkotikų baronu; „Greitame ginkle“ („Fast Gun“, rež. Cirio H. Santiago, 1988) Kaz Garo veikėjas, karininkas, pats organizuoja kariuomenės ginklų vagystes, operacija sekasi gerai, kol jį nusprendžia išduoti jo paties vyrai; siaubo filme „Lėlininkas 5“ („Puppet Master 5“, rež. Jeff Burr, 1994) pasirodo kaip saugumo agentas, norintis užvaldyti magiškas lėles, kurias būtų galima naudoti kaip ginklą; filme „Piranijos“ („Piranha“, rež. Scott P. Levy, 1995) Kaz Garo šerifas rizikuoja visuomenės saugumu slėpdamas tiesą apie upėje prie kurortinio miestelio išplitusias mutavusias piranijas (kurtas kaip slaptą JAV ginklą prieš SSRS), mat už tai jam moka vietos verslininkas ir t. t. Kartais filmo eigoje Kaz Garo personažai suprasdavo ir išpirkdavo savo kaltes, kartais – ne.
Kaip rodo filmų pavadinimai, didelių, žymesnių kino juostų Kaz Garo karjeroje nebuvo daug, dažniau vaidino B klasės veiksmo ir siaubo filmuose. O ir amerikiečių šerifus neretai vaidinti tekdavo ne pačioje JAV, o, pavyzdžiui, Filipinuose, kur B klasės filmų prodiuseriai, tokie kaip legendinis Roger Corman (jį jau minėjome straipsnyje apie Bruno VeSota) kurdavo savo juostas. Mat filmavimo darbai ten atsiėjo ženkliai pigiau, sprogdinti viską buvo galima laisviau, o jei koks filipinietis filmavimo metu koją nusisukdavo – nekildavo didesnių problemų. Vaidino net keturiuose tokiuose JAV produkcijose, režisuotose Filipinų režisieriaus Cirio H. Santiago. Smurtas, o neretai ir nuogybės tokiuose filmuose demonstruotos su kaupu, viename jų – „Nuogame keršte“ („Naked Vengeance“, 1985) atliko vieną geriausių vėlesnių savo vaidmenų, šį kartą visai kitoje barikadų pusėje – vaidino agresyvų prievartautoją, už savo veiksmus sulaukusį pelnyto labai kruvino galo.
Šis ir kiti Kaz Garo „filipinietiški“ filmai ir šiandien turi nedidelį bet ištikimą gerbėjų ratą. Visgi dažniau Kaz Garą šiandienos žiūrovai atranda pirmajame DC komiksų superherojės Nuostabiosios moters filme televizijai tokiu pačiu pavadinimu – „Nuostabioji moteris“ („Wonder Woman“, rež. Vincent McEveety, 1974). Nors filmas ir ne itin vykęs, jis yra platesnės komiksų kultūros lauko dalis, tad nuolat sulaukia dėmesio kaip pirmoji Nuostabiosios moters komiksų ekranizacija. Jame Kaz Garas vaidina, žinoma, saugumo agentą – Nuostabiosios moters kompanioną Styvą Trevorą. Vėliau, jau kitu amplua, Garui teko pasirodyti ir viename to paties pavadinimo televizijos serialo epizode („Wonder Woman“, 1975–1979).
Žinoma būta ir kitokių, „neuniformuotų“, vaidmenų, bet Kaz Garo filmuose ilgainiui jie tapo taisyklės išimtimi. Kiek daugiau įvairovės rasdavo vaidinant televizijos serialuose. Nors nuo 1969-ais kurto „Streindžo raporto“ serialo, kuriame vaidintų nuolatos, taip ir negavo, tačiau pavieniuose epizoduose pasirodė visoje eilėje geriau ir mažiau žinomų pavadinimų. Tikėtina, jog šio straipsnio skaitytojai kada Kaz Garą galėjo ir patys nežinodami išvysti ekrane, mat pasirodė ir Lietuvoje sėkmingai rodytuose serialuose „A Komanda“ („The A-Team“, 1983–1987), „Santa Barbara“ (1984–1993), „Daktarė Kvin“ („Dr. Quinn, Medicine Woman“, 1993–1998), „Ligoninės priimamasis“ („ER“, 1994–2009) ir kt. Galiausiai Kaz Garas nemetė ir scenos, kartas nuo karto suvaidindavo kokiame spektaklyje ir joks kritikas jau nepriekaištavo dėl akcento.
Nors kaip aktorius netapo visuotinai žinoma žvaigžde, tačiau savo pėdsaką kino istorijoje tikrai paliko. Tai paliudyti gali ir šiandienos kino dievukas – režisierius Quentin Tarantino, savo debiutiniu romanu „Vieną kartą Holivude“ („Once Upon a Time in Hollywood“, 2021), sukurtu pagal to paties pavadinimo 2019-aisiais pasirodžiusį jo filmą. Romane, kurio veiksmas vyksta 1969-aisiais, realus aktorius Jim Stacey skundžiasi išgalvotam aktoriui Rikui Daltonui (ekrane jį vaidino Leonardo DiCaprio), jog jam nedaug trūko, kad gautų rolę Daltono kino hite „14 MakKluskio kumščių“, tačiau jam rolę iš po nosies nušvilpė Kaz Garas! „Kaz-fuckin’-Garas“ – knygos puslapiuose negailima riebių žodžių lietuvių aktoriui. Deja, knygoje publikuotas dialogas apie Kaz Garą filme neatsirado.
2004-aisiais Kaz Garas baigė aktoriaus karjerą, paskutinį kartą suvaidino kine. Atliko nedidelį vaidmenį vykusiame, rimtame, nepriklausomame filme „Pykčio užutėkis“ („Mean Creek“, rež. Jacob Estes), apie tragedija pasibaigusias paaugliškas patyčias. Vaidino tipinę sau rolę, šį kartą – detektyvą.
LKC finansuojamo projekto „Lietuviško kino sklaida internetinėje erdvėje 2024“ tekstas
