Anokia paslaptis, jog šiandienos Holivudo pamatus iš esmės sudėjo žydų kilmės išeiviai iš Vidurio ir Rytų Europos. Trys iš keturių brolių Warnerių (studijos „Warner Bros.“ įkūrėjai) buvo gimę Lenkijoje, Williamas Foxas („20th Century-Fox“) ir Adolphas Zukoras („Paramount“) atvyko iš Vengrijos, Carlas Laemmle („Universal“) iš Vokietijos, kur gimė Louisas B. Mayeris („Metro-Goldwyn-Mayer“), taip ir neaišku – gal prie Minsko, gal prie Kijyvo, bet tikrai Rusijos imperijoje, ir t. t. Natūralu, jog ir dabartinės Lietuvos teritorijoje turėjo užgimti kokia Holivudo pionierių dinastija, ir tikrai – turime tokią!
XIX a. pab.–XX a. pradžioje kino ateitis buvo dar labai neaiški, kino ilgaamžiškumu netikėjo net patys jo išradėjai prancūzai broliai Lumière. Solidiems verslininkams investicijos į dar tik užgimstančią kino pramonę galėjo atrodyti pernelyg rizikingos ir nepatikimos, tačiau laiku surizikavusiems ir į kiną savo kapitalą investavusiems avantiūristams jis galėjo atnešti pasakiškus turtus, per trumpą laiką neturtingą imigrantą iš Rytų Europos paversti naujai iškeptu Amerikos milijonieriumi. Vienas iš ankstyvųjų JAV kino pramonės magnatų, išeivis iš carinės Rusijos, Lewisas Josephas Selznickas (1869–1933), nevyniojo žodžių į vatą. 1917-aisiais, liudydamas JAV kongresui, jis teigė: „Kino versle reikia mažiau smegenų negu bet kokioje kitoje pramonės srityje!“. Selznicko teigimu, į kiną investavęs 1000 dolerių kapitalą, vos po dešimties savaičių jis jau turėjo 100 tūkstančių dolerių! Nepralobti tokioje industrijoje galėjo tik visiškas liurbis…
Tiesa, 1888-aisiais į JAV atvykęs ir 1894 m. natūralizuotu JAV piliečiu tapęs, Lewisas J. Selznickas, palyginti su kitais kino pionieriais, į kino industriją įžengė gana vėlai – tik 1913-aisiais. Prieš tai verslus vyras jau buvo sėkmingai pralobęs juvelyrikos srityje, laikė juvelyrikos dirbinių parduotuves Pitsburge, o vėliau ir Niujorke, į kurį su šeima persikėlė XX amžiaus pradžioje. Tad į kiną žengė toli gražu ne basas, o jau su solidžiu finansiniu užnugariu. Tačiau būtent kino filmai verslininkui padėjo pralobti taip, kaip jis anksčiau nė sapnuoti nesapnavo. Parduotuvių greitai buvo atsisakyta ir visiškai atsiduota kinui, o 1920-aisiais verslininkas jau gyrėsi susikrovęs net 11 milijonų dolerių vertės turtą (dabar tai būtų apie 170 milijonų). Jei Amerika išeiviui iš carinės Rusijos garantavo politinį prieglobstį ir fizinį saugumą, tai kinas suteikė įspūdingą finansinę laisvę ir galią.
Šios galios ir laisvės Selznickas tikrai neslėpė. 1917-aisiais, kai senąjį režimą Rusijoje nušlavė revoliucijos banga, Selznickas į Rusiją išsiuntė ir JAV spaudoje paskelbė telegramą, kuria… savo kino studijoje siūlė darbą paskutiniam Romanovų dinastijos Rusijos imperatoriui Nikolajui II:
„Nikolajui Romanovui // Petrogradas, Rusija. // Kai aš buvau neturtingas berniukas Kijyve, Jūsų policininkai buvo nedraugiški man ir mano tautiečiams. Aš atvykau į Ameriką ir suklestėjau. Dabar aš apgailestaudamas girdžiu, jog Jūs ten [Rusijoje] netekote darbo. Nejaučiu jokios blogos valios dėl Jūsų policininkų veiksmų. Jei atvyksite į Niujorką, galiu duoti Jums puikią poziciją vaidinti filmuose. Atlyginimas – ne kliūtis. Atsakykite mano sąskaita. Linkėjimai Jums ir šeimynai. // Selznickas // Niujorkas“.
Kas XIX a. Rusijoje būtų patikėjęs, jog eilinis, beteisis Rusijos žydas kada viešai draskys akis pačiam imperatoriui ir liks nenubaustas.
Bet, o, tačiau! Telegramoje Selznickas teigia augęs Kijyve, o atidus skaitytojas pastebės, jog šis straipsnis skelbiamas serijoje „Lietuviai pasaulio ekranuose“. Nors straipsnio autorius „lietuvius“ leidžia apsibrėžti labai plačiai (apie tai informuota dar pirmajame serijos straipsnyje, 2021-aisiais), tačiau ne taip plačiai, jog jais taptų ir Kijyvo gyventojai… O gal be reikalo, gi ir čia kadaise šeimininkavo LDK kunigaikščiai? Žinoma, juokauju. Bet kaip su tuo Selznicku?
Kaip dabar, taip ir prieš šimtmetį – kino kūrėjas turi mylėti gerą istoriją (žinoma, yra išimčių, bet kalbame apie tradicinį naratyvinį kiną). Tad visai nenuostabu, jog ir savo gyvenimo, bei atvykimo į JAV istoriją Selznickas ne kartą perrašė ir tobulino. Štai savo vaikams porino, jog paliko tėvų namus Rusijoje vienas kaip pirštas, būdamas vos dvylikos metų, ir įveikęs begalę sunkumų, pasidarbavę Didžiojoje Britanijoje pagaliau atvyko į Ameriką. Istorija įkvepianti ir graži, tik viena problema, XX a. pradžioje, kai Niujorke Lewisas J. Selznickas sekė šią istoriją savo mažiems vaikams, pasakojo, kaip nuo vaikystės nebematė nei tėvo, nei mamos, jo tėvas dar gyveno Amerikoje, Klivlende, už gerų 700 km., ir Lewisas puikiai tai žinojo.
Kino kritiko ir istoriko Davido Thompsono teigimu, Lewis J. Selznicko tėvas – Josephas Seleznikas (ar Zeleznikas; papildomą „e“ Lewisas iš pavardės pametė tik XX a. pradžioje, o „c“ prieš „k“ prisidėjo atvykus į Ameriką) gimė apie 1851 metus Anykščiuose. Su žmona Ida (merg. Ringer) susilaukė mažiausiai šešių vaikų, bent jau tiek jų sulaukė pilnametystės, o kiek jų buvo iš viso – nežinia. Lewisas J. Selznickas buvo pirmasis, turėjo dar bent du jaunesnius brolius ir tris seseris. Gimė būsimas kino magnatas ne Kijyve, o 1869-aisiais (galimai 1870-aisiais) Kaune ar kažkur jo apylinkėse. Kaip pastebi D. Thompsonas, Kijyvas apskirtai neminimas jokiuose ankstyvesniuose su Selznicku susijusiose biografiniuose dokumentuose, kilmės iš Kijyvo istorija atsiranda vėlai ir sklinda tik žiniasklaidai skirtuose pranešimuose. Tai, jog Lewisas gimė Kaune, o ne Kijyve, tvirtino ir jo žmona Florence (merg. Sachs, 1875–1959). Vargu, ar žmona galėjo sumaišyti Kijyvą su Kaunu, mat pati buvo nuo šitų kraštų – gimė prie Vilniaus.
Apie šeimos gyvenimą Lietuvoje nėra daug žinių, kuo vertėsi šeimos galva, taip ir neaišku, mat versijų giminėje skrajojo daug. Pats Josephas 1893-aisiais, jau būdamas JAV, teigė, kad gyvendamas Lietuvoje prekiavo statinėmis. Vargu, ar tas gyvenimas buvo labai džiuginantis, mat visa šeimyna troško pabėgti iš tuometinės Rusijos imperijos, t. y. ir Lietuvos. Pirmasis į JAV, vos sulaukęs 18-kos, atvyko Lewisas, tačiau jo tėvas čia pasirodė vos po pusmečio, 1889-aisiais, pusmečiu vėliau nei sūnus, gavo ir JAV pilietybę. Per kelerius metus į JAV atkeliavo ir kiti Josepho vaikai, trūko tik žmonos Idos, mat ji jau buvo mirusi Lietuvoje.
Nepanašu, jog tėvo ir vyriausio jo sūnaus santykiai buvo geri (kitaip gal sūnus būtų papasakojęs savo vaikams apie senelį?). Nežinia, kokia katė perbėgo kelią, gal sūnui nepatiko tai, jog netrukus po mamos mirties tėvas vedė kitą moterį, su ja ir atkeliavo į Ameriką, čia porai gimė dar keli vaikai. Antrajai Josepho žmonai netikėtai mirus jis taip pat ilgai negedėjo, po kelių mėnesių jau turėjo kitą, gerokai jaunesnę žmoną, su ja užaugino dar visą būrį vaikų. Žinoma, jog užaugo trylika Josepho vaikų, kai kuriuos jų įsivaikino ir užaugino JAV mirusios antrosios žmonos giminės, o viso Josephas galėjo turėti ir daugiau nei dvidešimt atžalų. Tad ką čia tie ginčai su vyriausiu sūnumi, jei nuolatos reikia siūbuoti naujagimius.
Bet kokiu atveju, kartų konfliktai tarp į JAV atvykusių žydų šeimų buvo anokia naujiena. Amerikoje apsigyvenę jaunuoliai neretai lengva ranka atmesdavo tėvų tikėjimą ir visais būdais siekdavo kuo greičiau „amerikanizuotis“. Tokį konfliktą galime matyti pavaizduotą, pavyzdžiui, filme „Džiazo dainininkas“ (The Jazz Singer, rež. Alan Crosland, 1927) bei šio filmo žvaigždės – Seredžiuje gimusio dainininko Alo Jolsono – biografijoje. Lewisas J. Selznickas nebuvo išimtis. Amerikoje jaunuoliui jokios religijos nerūpėjo, o štai noras prasimušti ir išsilaisvinti iš imigrantų žydų getų buvo akivaizdus. Metimasis į kino verslą taip pat gali būti matomas kaip viena tokio išsilaisvinimo noro apraiškų.
Nors XIX–XX a. sandūros Amerika žydams buvo nepalyginti svetingesnė nei Rusija, tačiau ir čia netrūko antisemitizmo apraiškų. Žydams neprieinami buvo kai kurie JAV kurortai, viešbučiai, klubai ir įstaigos, ribotas žydų studentų kiekis aukštosiose mokyklose ir panašiai. Dažnai su antisemitizmu susidurta profesinėje, darbo, verslo sferose. Bankai, ligoninės, didesnės teisininkų ir draudimo firmos neretai atsisakydavo darbinti žydus, tad norintiems dirbti šiose srityse tekdavo kurti ar ieškoti privačių žydų bankų, klinikų ir panašiai. Tuo tarpu kitos profesijos, visų pirma įvairiausio plauko prekyba, JAV didmiesčiuose kaip tik laikytos perdėm „žydiškomis“. Iš tų „žydiškos“ prekybos sričių: kailių, drabužių, bakalėjos prekių ar juvelyrikos, į kiną ir sugūžėjo šiandienos didžiųjų JAV kino studijų pradininkai. Amžiaus pradžioje kino filmų gamybos verslas dar buvo nepažinta teritorija, jis nelaikytas „žydišku“ kaip prekyba, o priklausė kaip tik dažniau „nežydiškais“ laikomiems gamybos verslams, tad į verslą su malonumu metėsi tie žydai, kurie likusios visuomenės akyse norėjo būti matomi kaip mažiau žydai, bet daugiau amerikiečiai.
Prekybininkų, tokių kaip Selznickas, atėjimas į kiną turėjo svarios reikšmės JAV kino raidai. Mat prieš juos kino industriją savo rankose laikė technokratai, kino įrangos kūrėjai ir išradėjai, žymiausias jų – Thomas Alva Edisonas (1847–1931). Jie 1908-aisiais buvo susibūrę į bendrą „Kino filmų patentų kompaniją“ („Motion Picture Patents Company“), liaudyje vadintą „Trestu“ („Trust“). „Trestas“ siekė kontroliuoti visas filmų gamybos priemones (kameras, kino juostas etc.) JAV bei savu laiku buvo atsakingas už kone 80% šalyje sukuriamų filmų. Jame susibūrę technokratai dažnai netikėjo kino meno ateitimi, jiems labiau rūpėjo technologinė kino pusė, o ekrane rodomi filmai buvo tik antrinis produktas – galimybė monetizuoti savo sukurtą technologiją. Filmus jiems reikėjo kepti kuo pigesnius, paprastesnius, slepiant jų aktorių vardus (kitaip pastarieji dar pradės kelti kainas, o taip – juos visada galima pakeisti), išsunkti iš šio atrakciono viską, kol publikai jis atsibos ir ji pradės ieškoti kito.
Tuo tarpu naujieji nepriklausomi kino „prekybininkai“ (pirmieji jų veiklą kine pradėjo mažiau „tresto“ kontroliuojamoje filmų demonstravimo, o ne gamybos srityje) domėjosi, ko nori filmo pirkėjas, t. y. žiūrovas. O žiūrovas, pasirodo, norėjo ir ilgesnių, prabangesnių filmų, ir sudėtingesnių istorijų, ir kino personažų, prie kurių būtų galima ilgam prisirišti, ir aktorių, kuriuos galima būtų pažinti ne tik ekrane, bet ir gyvenime. Tarp „tresto“ ir naujų kino imigrantų kelerius metus virė arši kova, neapsiėjusi be kaulų ir kino technikos laužymo. Žinoma, kovą laimėjo pastarieji, jei kortos būtų sukritusios kitaip, gal pasaulio ekranuose šiandien vis dar karaliautų Europos, o ne Holivudo kino produkcija, mat JAV kino „prekybininkai“, būsimi studijų vadovai, visų pirma ir ėmė pavyzdį iš Europoje kurtų kino filmų, italų ar prancūzų kino kūrinių.
Tiesa, šioje kovoje Lewisas J. Selznikas dar nedalyvavo, į kiną jis žengė, kai kovos ginklai buvo ką tik nutilę. O tai, kaip Lewisas J. Selznickas atsidūrė kino versle, šiandien net rimtose istorinėse knygose aprašoma lyg anekdotas. Mat tikroji istorija seniai pasimetė, kaip ir daugelis turbulentiškus pirmuosius kino pramonės dešimtmečius liudijančių dokumentų. Egzistuoja daug tos pačios istorijos versijų, tačiau pagrindinė ašis išlieka ta pati:
Kartą, 1913-aisiais, Niujorke Selznickas sutiko savo gerą pažįstamą Marką Ditenfassą. Pastarasis Selznickui pasiskundė, jog neseniai įkurtoje „Universal Film Manufacturing“ bendrovėje vyrauja visiškas chaosas. Bendrovė susikūrė sujungus šešioms skirtingoms mažesnėms kino studijoms (viena iš jų buvo Ditenfasso „Champion Film Company“), kurių buvę vadovai dabar riejosi kaip šuo su kate. „Universal“ savininkai buvo susiskaldę į tris skirtingas frakcijas ir tarpusavyje net nebesišnekėjo, studijos darbas buvo paralyžiuotas. Ditenfassas prašė padėti Selznickui parduoti jo turimą „Universal“ akcijų paketą, mat pastarasis gali parduoti viską, o iš tokios bendrovės reikia kuo greičiau tepti slides. Selznickas sutiko ir nukulniavo į „Universal“ studiją patikrinti, ar situacija tikrai tokia prasta. Pašniukštinėjęs, pasikalbėjęs su darbuotojais ir pamatęs, jog studijos generalinio direktoriaus kabinetas tuščias, jis paprasčiausiai pasigamino lentelę su savo vardu ir įsikūrė kabinete. Tuo tarpu kiekvienai susiskaldžiusiai savininkų frakcijai išsiuntinėjo pranešimus, kuriais informavo, jog direktoriumi jį paskelbė kitos dvi frakcijos. Taip tapo praktiniu studijos vadovu.
Gera istorija, nors jos patikimumas labai kvestionuotinas. Kad ir kaip ten būtų, Selznickas greitai buvo pašalintas iš „Universal“, o studiją į savo rankas tvirtai perėmė Carlas Laemmle. Tačiau Selznickas jau buvo užsikabinęs už kino kabliuko ir 1914-ųjų pradžioje, panašiai kaip „Universal“, kartu su kitais iš mažesnių studijų lipdė vieną didesnį darinį, kompaniją „World Film Corporation“, buvo jos viceprezidentas ir generalinis direktorius. Vos po metų bendrovė jau pasiekė daugiau nei 300 tūkstančių dolerių pelną. Situacija kartojosi, tarp bendrovės savininkų kilo konfliktų ir Selznickas buvo priverstas iš jos pasitraukti. Tačiau dabar, su solidžiu iš kino susikrautu kapitalu, jis jau galėjo dirbti vienas – 1916-aisiais įkūrė studiją, kurios pavadinime puikavosi jo paties vardas – „Selznick Pictures“.
Nors su „trestu“ nekovojo, tačiau pasigalynėti Selznickas tikrai turėjo su kuo. Į naują verslą žengė nusiteikęs agresyviai – prabangiais kontraktais pradėjo vilioti žinomus kitų studijų aktorius (pastarųjų vardai jau nebebuvo slepiami, tačiau tokie kino naujoko veiksmai gerokai pakėlė visų žinomų aktorių atlyginimus ir privertė konkurentus ženkliai patuštinti kišenes), visur – kur reikia ir kur nereikia – kaišiojo savo vardą, organizavo prabangiausias filmų peržiūras bei šiurpino kitus kino verslininkus išsišokančiais pareiškimais (ar dar prisimenate, kuriam versle reikia mažiausiai smegenų?). Adolphas Zukoras vienu metu net siūlėsi mokėti Selznickui 5000 dolerių per savaitę atlyginimą, jei tik šis persikels gyventi į Kiniją.
Tik Selznickui tokie pasiūlymai buvo nė motais, mat studijai sekėsi gerai – kūrė neblogai vertintus ir sėkmingus filmus, ne tik viliojo kino žvaigždes iš kitų, bet ir pats ne vieną jų nukalė, pavyzdžiui, yra atsakingas už Allos Nazimovos debiutą kine. Savo sėkmės neslėpė – pinigais švaistėsi į kairę ir į dešinę. Louisas B. Mayeris buvo pakraupęs, kai pamatė, jog Selznickas savo nepilnamečiams vaikams duoda po šimtinę dolerių kišenpinigių ir prisako juos visus išleisti. Kaip ir kiti studijų bosai, mėgo lažybas ir nemažai pinigų paliko ant pokerio stalo.
Tačiau to meto kino industrijoje buvo galima ne tik greitai pralobti, taip pat greitai buvo galima ir prarasti susikrautus turtus. Dar 1920-aisiais gyręsis turįs 11 milijonų dolerių, jau 1923-aisiais Lewisas J. Selznickas skelbė bankrotą. Priežasčių ieškoti galima įvairių: per daug įsikibęs laikėsi Rytų pakrantės – kai kitos studijos jau kėlėsi į saulėtą Kaliforniją, Holivudą, Selznickas dar suko filmus buvusioje JAV kino sostinėje, Fort Li mieste Naujajame Džersyje; per daug pykdė kitus industrijos dalyvius, tad sužlugdyti Selznicką jiems tapo iššūkiu; neturėjo stipresnio finansinio užnugario ir neįsigijo nuosavo kino teatrų tinklo, kaip tai padarė kitos, didesnės studijos ir t. t. Lewisas J. Selznickas viską statė ant kino ir pralošė, tačiau sužaidė tikrai gražią partiją. Bankrutavusią Selznicko studiją įsigijo „Universal“, kurios direktoriumi, pagal legendą, pats kadaise save buvo pasiskyręs.
Nors šiandien dauguma iš daugiau nei šimto Lewis J. Selznicko prodiusuotų filmų yra laikomi dingusiais, tačiau kino pionierius vis dar prisimenamas – turi savo žvaigždę Holivudo šlovės alėjoje, jo vardas minimas dažnoje JAV kino istorijai skirtoje knygoje. Tačiau šio Selznicko vardą kino istorijoje dažniausiai užgožia kito Selznicko, Lewis J. Selznick sūnaus, pasiekimai. Mes gi žadėjome kino dinastiją! Bet apie tai – kitoje straipsnio dalyje.
LKC finansuojamo projekto „Lietuviško kino sklaida internetinėje erdvėje 2024“ tekstas
