Įprastai pirmaisiais vaidybiniais pilnametražiais lietuvių filmais yra laikomi tarpukario Lietuvoje kurti filmai – komedija „Onytė ir Jonukas, arba Nelįsk kur nereikia“ (dažniau vadinamas „Onytė ir Jonelis“, rež. Jurgis Linartas, 1931, plačiau čia) arba Lietuvos kariuomenės užsakytas, tačiau viešai taip ir nedemonstruotas „Kareivis – Lietuvos gynėjas“ (rež. Jurgis Linartas, 1928, plačiau čia). O iš tiesų pirmąjį pilnametražį vaidybinį filmą lietuviai filmavo gerokai anksčiau ir labai toli nuo Lietuvos – pačioje kino sostinėje, Holivude, Jungtinėse Amerikos Valstijose.
Šio filmo sumanytojas ir iniciatorius – Pranas Valuskis. Jis gimė Lietuvoje, valstiečių šeimoje, nedideliame Šobliškių kaime Kužių valsčiuje, Šiaulių rajone, 1895 m. lapkričio 23 dieną. Dar jaunystėje susidomėjo vaizdo užfiksavimo technika, įsidarbino savo dėdės fotoateljė Šiauliuose. Bet, žinoma, kur čia jaunas žmogus džiaugsis carine Lietuva, kai kažkur už vandenynų yra svajonių kraštas, kuriame pinigus, atrodo, galima rinkti tiesiog nuo žemės – Amerika. Juolab, jog toje Amerikoje dar ir giminių buvo, ten išvyko Prano motinos sesuo. Ši teta ir išpildė jaunuolio svajonę, 1914-aisiais atsiuntė kvietimą atvykti į Ameriką, taip devyniolikmetį vyruką gal net išgelbėdama nuo tarnybos Rusijos armijoje Didžiojo karo metais.
Atvykęs į JAV dirbo Bostone, vėliau Omahoje, Nebraskos valstijoje. Nepasimesti ir įsidarbinti padėjo giminės, o vertėsi kaip ir Lietuvoje – vėl fotoateljė. Nepavyko išvengti ir pasaulį apėmusio karo, 1917-aisiais su JAV kareiviais teko išvykti į Prancūziją. Na, o grįžęs nusprendė ir pats įkurti savo fotostudiją, ir ne bet kur, o Holivude! Mat Prano, JAV tapusio Francis, galvą jau buvo apsukę kino filmai, o nuo fotografijos iki kino gi tik vienas (tiksliau, 24 per sekundę) žingsnis. Kaip tarė – taip padarė, Fountain Avenue atidarė foto studiją, fotografavo, taupė pinigus ir suko galvą, kokiu čia keliu geriausia įžengti į kino pasaulį.
Niekas tame kino pasaulyje durų atvirų nelaikė, tad Pranas nusprendė bandyti lįsti pro langą – per Amerikos lietuvių bendruomenę. Kino kronikomis, vaizduojančiomis Lietuvą, tuo metu JAV lietuvių jau nebūtų nustebinęs. Čia jas rodė ne vienas: dar nuo 1909-ųjų į Lietuvą filmuoti važinėjo kitas emigrantas, Antanas Račiūnas, kuris sugrįžęs nufilmuotus vaizdus rodydavo įvairiose Amerikos lietuvių kolonijose, 1919-aisias su bendraminčiais JAV net buvo įkūręs „Lietuvių filmų bendrovę“, kol galiausiai 1924-aisiais kiną apskirtai metė (plačiau). Nuo 1920-ųjų į Lietuvą iš Amerikos atvažiuodavo fotografas, kino operatorius Rapolas Kručas; 1922-aisiais pirmą kartą filmuoti į šalį atvyko, vėliau reguliariai sugrįždavo, o galiausiai Lietuvoje apsigyveno ir kino teatrą atidarė, Kazys Lukšys ir t. t. Pranas Valuskis buvo ambicingesnis, siekė užkariauti lietuvių dar neištirtas kino pasaulio teritorijas – jis nusprendė statyti vaidybinį filmą!
Atsivertę Bostone leisto išeivijos lietuvių laikraščio „Darbininkas“ 1925-ųjų kovo 31-os dienos numerį jame rastume straipsnį „Lietuviai eina į pelningiausią šaką industrijos“, kuriame rašoma: „Ar jums žinoma, kad krutamų paveikslų industrija yra pelningiausia? Ar žinote, kad šimtai milijonų dolerių suplaukia į Hollywood ir Los Angeles kas metas? Ar žinote, kad dalis to turto teks ir lietuviams? Ir kodėl ne, juk ir lietuviai išmoka šimtus tūkstančių dolerių krutamiems paveikslams; tad kodėl lietuviai negali pasinaudoti proga ir gauti dalį to turto. Kad pasinaudojus taja proga, būrelis sumanesnių lietuvių su Francis Valuskiu priešakyje eina į krutamųjų paveikslų industriją. Tam tikslui F. Valuskis suorganizavo kompaniją 1923 metais, bet dėl stokos spėkų iki šiol mažai kas buvo veikiama. Dabar jau smarkiai žengiama pirmyn. Veikalas jau prirengtas, greit pradės lošti [t. y. vaidinti – A. D.]. Veikalas vaizdina kontrabandos laikus, jis bus labai žingeidus“.
Tame pačiame straipsnyje pateikiamas ir Prano Valuskio charakterio aprašymas: „Kas toks Francis Valuskis? // Tai žmogus, kuris mažai kalba, o daug dirba. Turi penkių metų patyrimą toj šakoj ir vis dar tyrinėja-studijuoja. Jo vieninteliu tikslu buvo dasigauti į krutamų paveikslų industriją ir tam dalykui pašventė daug laiko ir pinigų. Jo tikslas dalinai jau atsiektas, pradžia jau padaryta, lieka tik pradėtą darbą tęsti tolyn. Nėr abejonės, kad savo tikslą pilnai atsieks“. Toliau pasakojama, kas jau nuveikta filmo kūrimui, kas jame planuojama rodyti, visi norintys kviečiami prisijungti prie jo kūrybos, nurodoma, jog filmas „ne tik išsireklamuos Lietuvą su jos žilos senovės istorija“, bet ir „duos puikų pelną tiems, kurie tą darbą dirbs“.
Straipsnis buvo publikuotas slapyvardžiu „Svečias“, tuo pačiu metu panašios publikacijos pasirodė ir kituose išeivijos lietuvių laikraščiuose. Akivaizdu – tai buvo koordinuota viešųjų ryšių kampanija, o straipsnio autorius galėjo būti ir pats Pranas Valuskis ar jo bendradarbiai. Burtas buvo mestas!
Filmas turėjo pasakoti apie carinės Rusijos okupuotą Lietuvą spaudos draudimo metais. Pirmosios scenos veiksmas – lietuvių valstiečio sodyba. Čia senolis Petras savo anūkei Onai pasakoja, kaip žuvo jos tėveliai – jie buvo knygnešiai, nešant knygas per Vokietijos-Rusijos sieną juos sušaudė rusų kariškiai. Praėjus keliolikai metų nuo šio pasakojimo Ona jau žavi jauna moteris. Ji siekia pabėgti iš carinės Rusijos į Ameriką, tačiau senelis Petras nenori palikti gimtų kraštų. Spaudos draudimas ir lietuvių persekiojimas vis dar nesibaigęs – Onos sužadėtinis Jonas, taip pat kaip ir jos mirę tėvai, užsiima knygų kontrabanda. Būtent jis informuoja Oną ir Petrą, jog po sodybas siaučia žandarai, ieškantys lietuviškų knygų. Jie daro kratą ir Petro sodyboje, bet lietuviškų leidinių neranda, visgi įvyksta kai kas baisiau – Ona krenta į akį žandarų vadui Ivanui, tuo tarpu Petras atpažįsta, jog būtent Ivanas vadovavo Onos tėvų sušaudymui. Dabar Petras jau pasiryžęs bėgti iš Lietuvos, tačiau šeimą atidžiai stebi nevidonas Ivanas, kuris nori atsikratyti Onos sužadėtiniu Jonu ir pats gauti jos ranką. Pabėgti tampa daug sunkiau.
Melodramišką istorinį filmo scenarijų rašė pats P. Valuskis, kaip teigė, įkvėptas pasakojimo apie knygnešius, kurį jam papasakojo plaukiant į Ameriką laive sutiktas lietuvis. Juostai finansuoti Pranas Valuskis įkūrė kompaniją „Francis Valuskis Company“, kurios akcijas bandė įsiūlyti visiems susidomėjusiems, parduodavo net už dolerį. Tuo tarpu filme norintiems vaidinti aktoriams suburtas „Lietuvių krutančių paveikslų artistų klubas“, kuris rinkdavosi ir repetuodavo P. Valuskio fotostudijoje.
Lėšas rinkti nebuvo lengva, neapsieita ir be skandaliukų. Štai nuo 1925 m. vasaros Čikagos lietuvių spaudoje reguliariai pasirodydavo informacija, jog čia atvykęs George‘as (Jurgis) B. Liebonas (gimęs Raginėnų kaime netoli Šeduvos, į JAV emigravęs apie 1907 m.), P. Valsukio kompanijos atstovas, kviečia visus norinčius „eiti į lietuviškus krutamus paveikslus už aktorius arba aktorkas ir kitokius užsiėmimus prie krutamųjų paveikslų“ kreiptis į jį.
Tačiau aktoriais norintys tapti čikagiečiai, kreipęsi į G. Lieboną, jautėsi apgauti: „Ant paskelbimo nuėjo kai kurie mūsų scenos mėgėjai į nurodytą vietą pasiteirauti pas B. Lieboną <…> Mūsų artistai išgirdo, kad kas nori būti šios kompanijos aktoriu, tai turi pirkti jos šėrus [akcijas – A. D.]. Šėras yra $10.00. // Liebonas dalino korčiukes, kuriose buvo išdėstomas šios kompanijos šėrininkų didelis pelnas. Ant galo kortelės yra rašoma: „Pasinaudok šia puikia proga ir Tamista kol dar galima, tapk Francis Valuskis kompanijos dalininku. Lai jūsų keli doleriai įdėti dabar padeda dirbti šį naudingą darbą ir pagelbsti Jums susilaukti geresnės, šviesesnės ateities“. // Reikalavo artistų, bet parduoda tik šėrus“, – skųstasi Čikagos lietuvių „Naujienose“.
Lėšų filmui tikrai reikėjo, mat P. Valuskis siekė darbą atlikti kokybiškai. Filmavimams nuomojo kompanijos „Famous Players – Lasky Corp.“, vėliau tapusios „Paramount“, studijos patalpas Holivude. Svarbioms filmo kūrimo funkcijoms samdė geriau patyrusius profesionalus – filmo operatoriumi buvo jau dešimtmetį už kino kameros stovėjęs Williamas Beckway‘us (1881–1945), režisieriumi tapo aktorius Lawrence‘as Underwoodas (1871–1939). O pats filmo scenarijų parašęs P. Valuskis laikytinas filmo prodiuseriu, aktyviai besirūpinusiu visais praktiniais ir finansiniais filmo reikalais.
Vaidino filme apie dvylika išeivijos lietuvių – scenos mėgėjų. Senelio Petro vaidmenį atliko Juozas Babkevičius, jo anūkei Onai įkūnyti reikėjo net dviejų aktorių – Ednos Budrikaitės (Ona vaikystėje, būdama 5-erių) ir Irenos Sedgevičaitės (Ona būdama dvidešimties), Onos sužadėtinį, knygnešį Joną, vaidino Pranas Lūšis, o niekingąjį Ivaną – Juozas Aftukas. Tam, jog būtų galima papasakoti šių, pirmo ilgametražio lietuviško vaidybinio filmo, aktorių biografijas – reiktų atskiro tyrimo. Vieni jų buvo aktyvesnis išeivijos lietuvių gyvenime, apie kitus informacijos rasti sudėtinga, tačiau aišku, jog praktiškai visiems tai buvo pirmas ir paskutinis vaidmuo prieš kino kamerą.
1926-ųjų pavasarį filmas pradėjo savo kelionę. Rodytas visur, kur tik buvo lietuvių – Čikagoje, Niujorke, Bostone ir t. t. Filmo reklamose skelbta, jog bilietas į seansą atsieis 50 centų (25 centai vaikams), o tai buvo dvigubai brangiau, nei vidutinė bilieto kaina įprastame kino teatre. Tam, jog ją tautiečiai mokėtų, P. Valuckis skatino juos ir kitais būdais.
Štai prieš rodant filmą Čikagoje, pirma į miestą atvyko pats P. Valuckis, spaudoje paskelbė, jog filmuos žymesnes mieste veikiančias lietuvių įstaigas, kolektyvus, o taip pat kvietė į filmavimus atvykti ir Čikagos lietuvius. Vėliau šie nufilmuoti dokumentiniai kadrai rodyti prieš filmą „Naktis Lietuvoj“ į kurio premjerą čikagiečiai vilioti atvykti ir todėl, jog ekrane galbūt galės išvysti patys save. Beje, kai kuriems stebėtojams būtent šie, dokumentiniai, vaizdai pasirodė labiau vykę nei vaidybinis filmas: „Užvakar chicagiečiai turėjo progos pamatyti pirmą lietuvių veikalą krutamuose paveiksluose – „Naktis Lietuvoj“. Veikalas betgi yra nedakeptas, o ir vaidinimas, kuriame dalyvavo vien lietuviai, silpnas. // Vaizdai iš Chicagos lietuvių gyvenimo buvo daug įdomesni“, – 1926-ųjų balandį rašyta vietos spaudoje.
Žinios apie Amerikoje lietuvių sukurtą juostą pasiekė ir Lietuvą. 1926-ųjų pavasarį viena po kitos šalies spaudoje pasirodė kronikų žinutės apie sukurtą filmą, tikėtasi, jog jis bus atvežtas ir parodytas Lietuvoje. Nors pokariu išeivijoje teigta, jog viena šio filmo kopija tikrai buvo išsiųsta į Lietuvą, visgi, rasta įrodymų, jog filmas buvo rodytas tarpukario Lietuvoje, nepavyko. Tačiau žinios apie Amerikos lietuvių kurto filmo premjerą už Atlanto galėjo įkvėpti tėvynėje likusius lietuvius bandyti statyti savo vaidybinį filmą, ko ir buvo imtasi 1928-aisiais, kuriant (nesėkmingai) „Kareivis – Lietuvos gynėjas“.
Neatrodo, jog filmas pateisino ir į jį dėtas P. Valuskio viltis. Nors JAV lietuviai filmą žiūrėjo noriai, tačiau už bendruomenės ribų filmą parodyti buvo ženkliai sunkiau. Pradžioje, kol dar entuziazmas buvo neatvėsęs, galvota ir apie antrą filmą – (lietuvišką?) vesterną, tačiau šiam pinigų jau neatsirado, „Naktis Lietuvoj“ jų tikrai tiek neuždirbo. Tad filmų gamybą Pranas Valuskis metė. Iš tiesų, tai buvo tipiška to meto situacija. 3-4 deš. Holivude karaliavo 8-ios tvirtai įsitvirtinusios didelės studijos, kurios pastatydavo apie 3/4 visų JAV vaidybinių filmų. Tuo tarpu už likusį ketvirtį buvo atsakingos mažytės studijėlės, kurių bendras skaičius gerokai viršijo šimtą. Jos nuolat keitėsi – atsidarydavo ir bankrutuodavo, mat tik retai joms pavykdavo sukurti daugiau nei kelis sėkmingus filmus, dažniausiai jos pastatydavo tik vieną. Tarp tokių, vienadienių kino studijų, atsidūrė ir P. Valuskio kompanija.
Tačiau kurdamas „Naktis Lietuvoj“ Pranas Valuskis gavo gerą pamoką ir padarė teisingas išvadas – finansiškai ženkliai saugiau yra ne kurti filmus, o juos rodyti. Štai ir naujas būdas prasimušti į Holivudą. Likusias pajamas už filmą ir santaupas dabar P. Valuskis investavo į Kalifornijos kino teatrus. 1928-aisias įsigijo seną Santa Barbaroje, o 1929-aisiais – neseniai (1928 m.) statytą „Grand Theatre“ Buena Parke, Los Andželo priemiestyje, kurį pervadino „Valuskis Theatre“. Vėliau įsigijo ir kitų kino teatrų netoli Los Andželo, skaičiuota, jog vienu metu P. Valuskis jų turėjo net keturis! Kažką paremontuodavo ir pelningiau parduodavo, kažką pasiliko, duodavo „Valuskis Theatre“ pavadinimą ir valdė net kelis dešimtmečius.
Į kino teatrų verslą P. Valuskis įsitraukė tinkamu laiku – 1927-aisiais JAV buvo išleistas garsinis „Warner Bros.“ studijos filmas „Džiazo dainininkas“ („The Jazz Singer“, 1927, rež. Alan Crosland) su Seredžiuje gimusiu dainininku Alu Jolsonu pagrindiniame vaidmenyje. Sėkmingas filmas įrodė, jog garsas yra kino ateitis. Visos šalies kino teatruose suskubta įrenginėti garso sistemas, kurios kainavo daug pinigų. O jei kino savininkas tų papildomų pinigų atsidėjęs neturėjo, jam neliko nieko kito, tik arba pigiau parduoti savo kino teatrą, arba kartu su juo bankrutuoti – niekas nebylių filmų greitai nebenorėjo žiūrėti.
Turėdamas verslininko gyslelę bei pradinį kapitalą galėjai iš tokių bankrutuojančių neturtėlių supirkinėti kino teatrus ir transformuoti juos į garsinius, o po to jau pačiam spręsti – pasilikti jį ar su pelnu parduoti kitam į garsinio kino traukinį norinčiam įšokti verslininkui. To ir ėmėsi P. Valuskis. O ėmęsis dar ir žmoną susirado – 1929-aisiais vedė Lorraine Seger, pianistę akomponavusią nebyliems kino filmų seansams, dėl kine atsiradusio garso, jos profesija netruko išnykti. Įdomu, jog 1929-aisiais Pranui įsigijus „Grand Theatre“ kino teatrą, spaudoje skelbta, jog jame bus įrengta paties Prano Valuskio išrasta garso sistema – „Valuskitone“! Deja, jokių žinių – ar tokia sistema tikrai egzistavo ir buvo įrengta – nepavyko rasti.
Tiesa, ir kino teatrų versle ne viskas buvo taip paprasta. Netrukus po to, kai Pranas Valuskis metėsi į šią pramonės šaką, visą JAV apėmė ekonominis nuosmukis – Didžioji ekonominė krizė. Šiaip ne taip ją išgyveno – žiūrovus į kino teatrus viliojo siūlydamas čia besilankantiems laimėti tai puodų rinkinį, tai kokią lėlę vaikams ir panašiai. Žinoma, kažko teko ir atsisakyti, bet kažkas liko, o po krizės ir toliau tai pirko, tai parduodavo kino teatrus. Visgi ne ką mažesnis galvos skausmas buvo ir seni Holivudo šulai – didžiosios Holivudo studijos. Mat ir jos, kaip ir Pranas Valuskis, buvo supratusios, jog ne filmus gaminant, o juos demonstruojant galima gerai pasipelnyti. Ir tai jos suprato gerokai anksčiau nei P. Valuskis, masiškai supirkinėjo kino teatrus dar 2 deš. pabaigoje.
4 deš. pabaigoje penkioms didžiosioms JAV kino studijoms (ar su jomis susijusioms kompanijoms) – „Metro-Goldwyn-Mayer“, „Paramount“, „20th Century Fox“, RKO, „Warner Bros.“ – priklausė apie 15% visų JAV esančių kino teatrų. Paprastai tai buvo didžiausias pajamas (45% nuo visų kino bilietų pardavimo JAV) generuojantys kino teatrai – įkurti didmiesčių centruose ir kitose pelningose vietose. Didžiausia kino teatrų magnatė tarp studijų buvo „Paramount“, kuri valdė daugiau nei 1000 kino teatrų tinklą.
Nors studijos konkuravo tarpusavyje, tačiau linkdavo ir bendradarbiauti, jei tik tai būdavo abipusiai pelninga. Tą jos ir darė kino filmų rodymo srityje – sutardavo, jog savo kuriamus filmus pirma perduos rodyti viena kitos kino teatrų tinkluose, o tik po to leis juos įsigyti nepriklausomų kino teatrų (toks buvo P. Valuskis) savininkams. Kartu visais būdais siekė išnaudoti nepriklausomus kino teatrus, pavyzdžiui, sutardamos, jog filmus jiems pardavinės tik dideliais „blokais“ – nori nusipirkti vieną studijos filmą su žymiomis žvaigždėmis, kuris garantuotai trauks žiūrovus? Tuomet kartu privalai pirkti 30 ar 40 tos pačios studijos filmų, kurių dalis pasmerkti nesėkmei, o kiti gal dar net nebaigti statyti! Ir t. t., ir pan.
JAV valdžios institucijos kelis dešimtmečius siekė užkirsti kelią tokiems komerciškai nesąžiningiems studijų susitarimams ir praktikomis. Deja, iš to nuolat gaudavosi šnipštas – tai studijos prisižadėdavo ir netesėdavo, tai kokia ekonominė krizė ar pasaulinis karas išpuldavo. Tik 1948-aisiais JAV Aukščiausiasis teismas paskelbė sprendimą byloje „Jungtinės Amerikos Valstijos prieš Paramount Pictures, Inc.“, kurioje liepė kino studijas atskirti filmų gamybą nuo jų rodymo, ir savo kino teatrus arba parduoti, arba perduoti valdyti atskiroms įmonėms. Tai buvo naudinga valstybei – kai kino studijos pačios ir kūrė filmus, platino bei juos demonstravo, jos kasmet nuo valstybės nuslėpdavo milijonus dolerių mokesčių. Populiariausi filmai galėjo neuždirbti nė cento, o kokia absoliuti finansinė kino nesėkmė ataskaitose pasirodyti ne taip jau ir blogai – viskas buvo įmanoma kaip pats filmų savininkas stovėjo prie kino teatro kasos ir apskaitą vedė taip, jog kuo daugiau dolerių liktų jo kišenėje.
Žinoma, buvo uždraustos ir anksčiau prieš nepriklausomus kino teatrų savininkus taikytos nesąžiningos praktikos. Šie savo skriaudėjams skolingi neliko – traukė kino studijas į teismus, reikalavo atlyginti žalą ir t. t. Tarp daugelio tokių teismų garsiau nuskambėjo ir P. Valsuskio pavardė. Jo žmona Lorraine Valuskis taip pat padavė kino studijas į teismą, teikdama, jog dėl jų sąmokslo jos laikomas kino teatras Belo priemiestyje Los Andžele buvo priverstas užsidaryti 1940-aisiais (Valuskiai teatrą įsigijo 1938-aisiais, tuomet jis gavo „Valuskis Theatre“ pavadinimą), mat studijos atsisakė parduoti kino teatrui naujų filmų.
Tuo metu studijos Kalifornijos valstijoje nuo panašių bylų gynėsi teikdamos, jog nuo šių įvykių yra praėję daug laiko, suėjęs senaties terminas, kai priekaištų reikšti jau nevalia. 1954 m. Kalifornijos apygardos teismas byloje „Valuskis prieš Loew’s Inc.“ atmetė tokią studijų gynybos taktiką, taip sukurdami precedentą, kuris vėliau naudotas kitose panašiose bylose, bei ilgam paliko (nedidelį) Valsukio pavardės įrašą plačiuose JAV teisės tomuose.
Teko patirti ir daug kitokių iššūkių. Kino teatrų darbą gerokai keitė televizijos atsiradimas, besikeičianti miesto demografija – kai pasiturinčios šeimos iškeitė miestų centrus į namus priemiesčiuose ir t. t. Pasitaikė net kraują stingdančių istorijų: štai 1951-ųjų gegužės 19 d. iš „Valuskis Theatre“ Buena Parke buvo pagrobta dešimtmetė mergaitė, vėliau jos kūnas rastas mirtinai sumuštas. Žmogžudys – Henry‘s Fordas McCrackenas, anksčiau baustas už seksualinius nusikaltimus – buvo surastas, po metų vykęs jo teismas tapo valstybinio masto sensacija, mat tai buvo vienas pirmųjų tokių teismų, apie kurį kalbėta per televiziją. 1954-aisiais žudikui įvykdyta mirties bausmė. Tačiau P. Valsuskio kino teatras Buena Parke patyrė didžiulę reputacinę žalą, nors ir niekuo nebuvo kaltas. Publika pradėjo vengti kino teatro, teko prastinti repertuarą, galiausiai – parduoti kitiems savininkams, kurie kino teatrą pavertė tik suaugusiesiems skirti pornografijos kino teatru.
Nepaisant visų išbandymų Pranas Valuskis Holivude išgyveno. Išgyveno jį mylėdamas, kentėdamas, kartais ir prieš jį kovodamas. Tai – įkvepiantis pavyzdys. Kas galėjo pagalvoti, jog Žemaitijos valstiečių vaikas ne tik pats Holivude sukurs pirmą ilgametražį lietuvišką vaidybinį filmą, tačiau net beveik šešis dešimtmečius stabiliai darbuosis kino srityje pačioje pasaulio kino industrijos sostinėje. Ir 8 deš. spaudoje buvo galima rasti P. Valuskio įmonės „Acirema“ (skaityti iš dešinės į kairę) reklamų, kuriose teigta: „There‘s No Business Like Show Business“ („Nėra kito tokio verslo, kaip šou verslas“).
Pranas Valuskis mirė 1986-ųjų gruodį sulaukęs 91 metų amžiaus. Išeivijos spaudoje prisimintas kaip verslininkas, filmo „Naktis Lietuvoj“ režisierius. Svarbu pažymėti, jog nors P. Valuskis mirė, tačiau jo filmas vis dar gyvas. Kitaip nei vėliau Lietuvoje kurti filmai „Kareivis – Lietuvos gynėjas“ (1928), „Onytė ir Jonukas“ (1931), kurie šiandien laikomi dingusiais, „Naktis Lietuvoj“ dar prieš kelis dešimtmečius viešai rodytas Amerikos lietuviams. Filmas išlikęs tik dalinai, savu laiku kiek parestauruotas, deja, plačiajai visuomenei nelengvai pasiekiamas – vienintelė žinoma jo kopija yra privačioje kolekcijoje JAV. Būtų puiku, jog filmas, ar bent jau skaitmeninė jo kopija, atsirastų ir Lietuvos atminties institucijose, bei taptų prieinamas visiems, kurie domisi Lietuvos kino istorija.
LKC finansuojamo projekto „Senojo ir naujojo lietuviško bei pasaulinio kino refleksija internete 2025“ tekstas
