ACME Film
Žinote tas situacijas, kai paaugliai žaidžia krepšinį ar futbolą kokiame nors didesniame, tarkime, giminės sambūryje, prie jų pribėga vidutinio amžiaus (millenials standartais tai turbūt yra apie 35-rius metus) giminaitis ir sako „Duok dėdei“? Gauna kamuolį. Meta ar spiria, pabando kokį nors Lebrono/Ronaldo suktinį iš jaunystės padaryti. Ir dažniausiai po vieno ar dviejų bandymų kažką timptelna bei nueina atgal alaus gerti.
Jeigu tokias situacijas esate matę (arba dar geriau, patyrę), žinote, kaip įsibėgėjus naujausiam Paulo Thomaso Andersono (aka PTA) filmui „Mūšis po mūšio“ (One Battle After Another, 2025) jaučiasi Pato Kalhouno (aktorius Leonardo diCaprio) veikėjas, kuriam trys mažos alaus skardinės yra tolygios ilgai lauktai minutės pertraukėlei.
O kaip gali būti kitaip, kai senam revoliucionieriui po kone dviejų dešimtmečių tenka prakaituoti bandant suspėti su daug jaunesniais už save bei sprendžiant audringoje jaunystėje susiformavusias bėdas, agresyviai pasivijusias vieną vakarą gulint ant sofos ir žiopsant klasika tapusį Gillo Pontecorvo filmą „Mušis dėl Alžyro“ (La battaglia di Algeri, 1966). Kas vyksta prieš ir po yra tiesiog nepadoru spoilinti, tad teks pažiūrėti patiems. Nes tai tikrai verta padaryti.
„Mūšis po mūšio“ taip staigiai įtraukia, kad simbolinis atokvėpis kartais reikalingas ir žiūrovui. PTA, kartu su puikiu kameros darbu dar pasitelkia ir nusiraminti tikrai neleisiantį Jonny Greenwoodo iš „Radiohead“ garso takelį, įmeta žiūrovą į tikrą konspiracijų ir veiksmo katilą, kuris yra ne tik ambicingas, gražiai atrodantis, tačiau ir taip smagiai įtraukiantis, jog belieka tikėtis, kad kai kurie 3-jų valandų filmus trokštantys kurti režisieriai „Mušį po mūšio“ ne tik pažiūrės, bet ir kažko pasimokys.
Visų pirma tai sąlygoja smagios veiksmo scenos ir energingi dialogai, kurių metu teks prunkštelėti ne kartą, o kai kurios frazės turbūt įeis į ateinančių metų popkultūros žodyną. Tačiau šito, žinoma, nebūtų be puikaus aktorių darbo, kuris atgaivina neretai ambicingose scenose pasirodančius personažus.
Leonardo diCaprio, atliekantis pagrindinį (o kaipgi kitaip?) filmo vaidmenį, net ir visiems žinomus savo kaip aktoriaus ribotumus puikiai (įskaitant kibirais nuo veido žliaugiantį prakaitą) paverčia stiprybėmis ir taip sukuria vieną smagesnių savo karjeros vaidmenų. Šou vos neužgožia nuostabiai psichopatiškas Seanas Pennas, momentais demonstruojantis geriausią Vince‘o Kennedy McMahono (kam reikia, tas supras) įsikūnijimą.
Negalima pamiršti ir Benicio del Toro, kuris atrodo it nužengęs iš „Viagra Boys” muzikinio vaizdo klipo (o gal atvirkščiai?). Nepamirštamos ir Teyanos Taylor bei Chase Infiniti sukurtos veikėjos. Nori nenori, kartais prisimeni Quentino Tarantino personažų karnavalą, tik šįkart sukurtą taip andersoniškai, nes tiesiog kitaip apibūdinti jo neišeina.
Visgi filmas nėra tik gražus blizgantis veiksmo ir keistenybių reginys. Kartu „Mūšis po mūšio“ turbūt yra ir vienas temiškai aktualiausių ir politiškai tirščiausių PTA kūrinių. Taip yra vien dėl to, jog filmas mus nukelia į pseudofašistines Jungtines Amerikos Valstijas, kuriose blogiausios šiandien matomos tendencijos (įskaitant konspiracijas) yra užaštrintos iki tokio lygio, jog primena japonišką šefo peilį juo elgtis nemokančio piliečio rankose.
ACME Film
Juosta turėtų suerzinti tą retą MAGA‘itą, tebeturintį smegenų košės gebėti perskaityti politines potekstes, kurių filme yra per akis. Belieka viltis, jog tai nepritrauks užtildymo giltinės „Mušis po mūšio“ seansams, nes tikrai būtų gaila, nors dėl smegenų keliamosios galios stokos tai ir yra mažai tikėtina. Balanso dėlei verta paminėti, jog nebijoma kartais lengvai pasišaipyti ir iš kitos barikadų pusės. Su tuo netgi susijusi viena smagiausių „pakvieskite savo vadybininką“ tipo scenų visame filme.
Daugiau kažką pridurti neišduodant detalių, kurias smagiau bus atrasti žiūrint patiems, ir nelabai yra. PTA po pedo nuotaikėlėmis persmelkto kluptelėjimo „Saldymedžio picoje“ (Licorice Pizza, 2021) savo nauja juosta „Mūšis po mūšio“ grįžta su trenksmu ir pateikia mums vieną geriausių pastarųjų kelerių metų filmų, kuris visiškai pateisina savo beveik trijų valandų trukmę.
Tad jei vėstant vakarams norėsis smagiai praleisti laiką bei pakeisti savo požiūrį į Kalėdų senelį (po filmo suprasite), sunku rekomenduoti geresnį filmą nei „Mūšis po mūšio“. Tai yra viena tų juostų, kuri verta galbūt net ir ne vieno apsilankymo kino salėje.
LKC finansuojamo projekto „Senojo ir naujojo lietuviško bei pasaulinio kino refleksija internete 2025“ tekstas
