„Skalvijos“ kino centro archyvas
1974 m. sukurtas Vimo Wenderso filmas „Alisa miestuose“ (Alice in den Städten, 1974) yra vienas svarbiausių jo ankstyvųjų darbų. Tai juodai baltas kūrinys, kuriame pasakojama apie amerikiečių žurnalistą Filipą, keliaujantį po JAV, o vėliau – per Europą. Filipas ieško įkvėpimo rašymui, tačiau vietoj žodžių jam lieka tik fotografijos – vaizdai, kurie niekada netampa visaverčiu pasaulio atspindžiu. Šiame kelyje jis susiduria su devynerių metų mergaite Alisa, kurios motina laikinai palieka ją Filipui. Nuo tos akimirkos jų kelionė tampa ne tik geografine, bet ir emocine – tai dviejų vienišų žmonių bandymas suprasti save ir kitą.
„Skalvijos“ kino centro archyvas
Vaikiškas žvilgsnis kaip pasaulio veidrodis
Alisa – visiška priešingybė Filipui. Ji neapsunkinta egzistencinių klausimų, nesvarsto apie tai, ką reiškia būti, ar kaip įprasminti gyvenimą. Ji tiesiog gyvena – stebi, klausia, stebisi. Filipas, pasiklydęs tarp savo nuotraukų ir nesugebėjimo parašyti teksto, tarsi užstrigęs tarp tikrovės ir jos atvaizdo. Alisos akys tampa jam langu į pasaulį, kurio pats nebemoka matyti. Būtent ši dinamika – suaugusiojo nuovargis ir vaiko atvirumas – suteikia filmui švelnumo ir kartu kelia klausimą: gal tik vaiko žvilgsnis dar sugeba parodyti, kas yra tikra?
„Skalvijos“ kino centro archyvas
Fotografija kaip praradimo įrodymas
Filipas nuolat fotografuoja „Polaroid“ fotoaparatu. Tačiau nei viena nuotrauka jo netenkina – jos atrodo tuščios, nepilnos, netikros. Polaroidas čia tampa ne tik technine naujove, bet ir metafora. Nuotrauka fiksuoja akimirką, bet kartu ją atskiria nuo gyvenimo: popieriuje likęs vaizdas tarsi sako „tai buvo“, o ne „tai yra“. Wendersas subtiliai parodo, kad tikrovė nuolat išsprūsta iš mūsų bandymų ją sustabdyti. Todėl šios nuotraukos tampa ne prisiminimu, o įrodymu, jog žmogus nepajėgia pilnai patirti dabarties.
Įdomu tai, kad Wendersas iš anksto nežinojo, kaip baigsis „Alisa miestuose“. Filmas buvo kuriamas beveik kaip kelionės dienoraštis, kur kiekviena nauja vieta atnešdavo galimą siužeto posūkį. Finalinė scena gimė spontaniškai Nyderlanduose – režisierius ir komanda tiesiog leido istorijai pasisukti sava vaga. Tai suteikė filmui ypatingo natūralumo: žiūrovas jaučia, kad veikėjai keliauja ne link kruopščiai suplanuotos atomazgos, o link neapibrėžto gyvenimo tęsinio, kaip ir mes visi.
„Skalvijos“ kino centro archyvas
Trilogija, gimusi pakelės kavinėje
„Alisa miestuose“ tapo pirmuoju vadinamosios Wenderso kelių trilogijos filmu. Po jo sekė „Netinkamas judesys“ (Falsche Bewegung, 1975) ir (Im Lauf der Zeit, 1976). Visus šiuos filmus jungia kelionės motyvas – automobiliais, traukiniais, pėsčiomis – tačiau dar labiau juos sieja vidinės klajonės. Wendersui kelias yra ne transporto priemonė, o būdas tyrinėti žmogaus sąmonę, jo vienatvę, santykį su svetimais miestais ir svetimais žmonėmis. „Alisa miestuose“ ši tema išryškėja ypač subtiliai: kelias tampa tarsi tiltu tarp dviejų pasaulių – suaugusiojo ir vaiko.
Filme galima įžvelgti Franzą Kafką primenančią atmosferą – fragmentišką, neapibrėžtą, be aiškaus tikslo ar užbaigtos struktūros. Wendersą domino būtent tokia naratyvo forma, kur svarbiau pats buvimas kelyje nei jo rezultatas. Be to, daug scenų buvo filmuotos spontaniškai, su menkai paruoštais dialogais, paliekant vietos improvizacijai. Tai suteikė dokumentinio tikrumo – gatvės, oro uostai, kavinės tampa ne dekoracijomis, o realiais pasaulio fragmentais, kuriuose atsiduria herojai.
Tai filmas apie žmogų, pasiklydusį vaizduose ir technologijose, apie nesugebėjimą įžvelgti gyvenimo esmės čia ir dabar. Filipas yra tarsi mūsų laikų žmogaus portretas – tokio, kuris nuolat fotografuoja, fiksuoja, bet retai iš tiesų išgyvena akimirką. Alisa savo ruožtu primena, kad tikrovę galima pasiekti paprastumu, klausimu, smalsumu. Wendersas subtiliai įspėja: jei pamiršime žiūrėti, pasaulis virs vien nuotraukų rinkiniu.
Filmą galima įsigyti ir žiūrėti Apple TV.
Filmo anonsas:
LKC finansuojamo projekto „Senojo ir naujojo lietuviško bei pasaulinio kino refleksija internete 2025“ tekstas
