„Skalvijos“ kino centro archyvas
1993-aisiais britų režisierius Mike‘as Leigh pristatė filmą „Nuogas“ (Naked), kuris iš karto tapo vienu labiausiai diskutuojamų metų kino įvykių. Šis kūrinys nėra patogus ar lengvai priimamas – jis atima iš žiūrovo galimybę pasislėpti už estetinių uždangų ar tradicinės dramaturgijos. „Nuogas“ rodo pasaulį tokį, koks jis yra: purviną, prieštaringą, kartais juokingą, bet dažniau slogų. Tai filmas, kuris neleidžia atsiriboti – žiūrėdamas jį, jautiesi taip, lyg kas nors nuplėštų tavo pačios odą, palikdamas tik skaudžiai atvirą nervą.
Klajūnas be krypties
Filmo centre – Džonis, kurį meistriškai įkūnija Davidas Thewlis. Tai antiherojus, kokio sunku pamiršti: klajūnas be krypties, filosofas be paguodos, žmogus, kurio cinizmas yra atstumiantis, bet kartu ir kažkiek žavingas. Džonis kalba greitai, aštriai. Vieną akimirką jis atrodo genialus mąstytojas, cituojantis filosofus ir pranašaujantis pasaulio pabaigą, o kitą – piktadarys, naudojantis savo protą tam, kad įskaudintų kitus. Ši prieštaringa prigimtis padaro jį vienu ryškiausių Mike Leigh sukurtų personažų, o Thewlis už šį vaidmenį pagrįstai pelnė Kanų kino festivalio „Geriausio aktoriaus“ prizą.
„Skalvijos“ kino centro archyvas
Londono katakombos
Leigh filmas neturi aiškios siužetinės linijos – veikiau tai epizodų grandinė, kurioje Džonis klajoja po Londoną. Tačiau tai ne atvirukinis miestas. Tai niūrus labirintas, pilnas užkaborių, tuščių gatvių, suskilusių sienų ir pavargusių veidų. Miestas tampa dar vienu veikėju – šaltu, priešišku, beviltišku. Kiekviena lokacija atrodo tarsi metafora Džonio vidiniam chaosui: uždaros erdvės, iš kurių nėra išeities, atspindi jo negebėjimą atrasti kryptį gyvenime. Londono peizažas filme tampa ne tik dekoracija, bet ir prieštaringu dalyviu, kuris sustiprina veikėjo vienišumą ir žmogišką atskirtį.
Nepaisant slogios atmosferos, filme nestinga humoro. Jis nėra lengvas ar išlaisvinantis – veikiau juodas, kartais absurdiškas, kylantis iš paties absurdo. Džonio ironija gali priversti nusišypsoti, bet šypsena būna tokia karti, kad beveik skauda. Tai humoras, kuris gimsta ne iš linksmumo, o iš beviltiškos situacijos. Būtent ši tragikomedijos dermė daro filmą tokį nenuspėjamą – jis neleidžia įsipatoginti, verčia nuolat svyruoti tarp juoko ir slogaus nerimo.
Mėnesiai improvizacijų
Mike Leigh garsėja savo unikalia kūrybos metodika – ilgos repeticijos, improvizacijos, personažų charakterių kūrimas kartu su aktoriais. Dėl to „Nuogas“ kupinas dialogų, kurie skamba taip natūraliai, jog atrodo, lyg būtume tiesiog užklupę nepažįstamus žmones ginčuose. Džonio žodžiai tampa jo ginklu – jis kiekvieną pašnekovą užpuola kalba, bombarduoja klausimais, ironija, filosofiniais samprotavimais. Šie žodžių mūšiai primena dvikovas: vienas personažas bando gintis, kitas – smogia dar stipriau. Nors Džonis retai lieka „nugalėtas“, jo žodžių lavinos labiau išryškina jo paties neviltį, nei sukuria kokią nors prasmingą pergalę.
Filmo kūrimo procesas buvo toks pat unikalus, kaip ir rezultatas. Leigh mėnesius dirbo su aktoriais, leisdamas jiems improvizuoti, kurti personažų biografijas, išbandyti situacijas. Tik po ilgų repeticijų buvo suformuotas galutinis scenarijus. Davidas Thewlis ruošėsi Džonio vaidmeniui skaitydamas filosofinius ir religinius tekstus – nuo Voltero iki Biblijos ir chaoso teorijos. Net smulkios detalės turi savo istorijas: pavyzdžiui, filmo pabaigoje dainuojama daina yra tiesioginė nuoroda į Leigh vaikystės prisiminimus iš vasaros stovyklų. Tokios smulkmenos suteikia filmui dar daugiau autentiškumo ir asmeniškumo.
„Skalvijos“ kino centro archyvas
Margaret Thatcher šešėlis
„Nuogas“ yra ne tik individuali istorija, bet ir socialinis portretas. Sukurtas po Margaret Thatcher valdymo, filmas atspindi Britanijos visuomenės nuovargį ir frustraciją. Ekonominės reformos, darbo rinkos permainos ir socialinės programos griovė daugelio žmonių saugumą. Johnny ir kiti veikėjai – tai ne tik pavieniai personažai, bet ir visos šalies simptomai. Jie klajoja tarp bedarbystės, smurto, nesaugumo, tarsi ieškodami to, kas galėtų suteikti gyvenimui prasmę. Tačiau filme nėra jokios iliuzijos – išsigelbėjimo nebus. „Nuogas“ tampa kolektyvinės depresijos liudijimu.
Filmo premjera sukėlė daug diskusijų. Vieni kritikavo filmą už scenas, kuriose Džonis peržengia moralines ribas. Kiti jį laikė absoliučiu šedevru, kuris išdrįsta rodyti tai, ką kinas dažnai nutyli. Ši dviprasmė reakcija rodo, jog filmas yra daugiau nei paprasta istorija – jis yra žaizda, kurią žiūrovas turi pasirinkti: ar ją liesti, ar vengti. Bet abejingų beveik nelieka. O tai – vienas iš didžiausių meno tikslų.
Tai nėra kūrinys, kurį lengva mėgti, bet tai yra filmas, kurį sunku pamiršti. Jis veikia kaip nuolat kraujuojanti žaizda – priminimas, kad tikroji realybė retai būna švari ir maloni.
Filmo „Nuogas“ seansai „Skalvijos“ kino centre:
09/21, sekmadienis, 20:00 (pristatys Vilniaus dokumentinių filmų festivalio vadovė ir programos sudarytoja Eglė Maceinaitė)
09/28, sekmadienis, 18:00 (pristatys kritikas, rašytojas Vladas Rožėnas)
Filmo anonsas:
LKC finansuojamo projekto „Senojo ir naujojo lietuviško bei pasaulinio kino refleksija internete 2025“ tekstas
