Ak, kaip aš klydau. Repertuare išvydusi naująjį Emilio Vėlyvio filmą į kino salę neskubėjau. Nurašiau „Redirected“ gretoms – nėra blogai, bet truputį lėkšta ir kiek neįdomu. Nemanau, jog esu tokia vienintelė. Režisierius daugelio žiūrovų akyse jau yra sudaręs vienokį ar kitokį įspūdį. Ir vis tik, turiu pripažinti: „Piktųjų karta“ ne tik turi mažai ką bendro su ankstesnėmis E. Vėlyvio veiksmo komedijomis, bet ir yra puikiai sukalta juosta.
Filmas išpildo žanro lūkesčius. Kaip trilerių mėgėja liudiju – viskas labai įtempta. „Piktųjų kartoje“ pasakojama apie vidutinio amžiaus policininką Gintą. Žmogus ne iš maloniausių – turi romaną, neapdairiai laiko ginklą, o kai per jubiliejinį baliuką pareiškia, jog kandidatuos į miestelio merus, kažkaip iš karto supranti, jog kadencijai nebus svetimi žodžiai: varkės, paniatkės, stogas.
Barbarizmai su sovietinės kultūros likučiais neatsitiktiniai – Gintas subrendęs kitoje santvarkoje, o dalis filmo veiksmo vyksta 1990-ųjų pradžioje. Dvi laiko linijos filmo eigoje persipina dėl Gintos tiriamos bylos – draugo nužudymo aplinkybės rezonuoja su prieš 30 metų vykusiais neramumais.
Abejais laikotarpiais nestinga veiksmo ir įtampos. Be to, patrauklus ir vizualus perteikimas: nuo niūrios, stilingos dabarties iki dar niūresnio, gelsvos paletės 90-ųjų noir`o su trūkinėjančios juostos gabaliukais.
Filme yra ir daugiau spalvingų veikėjų – prasisiekęs kunigas, „vagia, bet daro“ merė, prasigėręs prokuroras, korumpuotas teisėjas. Pataikoma į blogiausius (ir beveik praėjusius) stereotipus, tačiau tai neerzina. Apkalbamos ne profesijos, o garbingas pareigas užimantys negarbingi žmonės. Jų trafaretus lengva atpažinti ir pritaikyti rodomam kriminaliniam pasauliui.
Tiesa, čia glūdi ir viena iš filmo problemų: visi veikėjai, tarp jų ir pagrindinis herojus, yra siaubingi ir neturi jokių atperkančių savybių. Pirmą valandą Gintu dar galima tikėti, tačiau vėliau (neatskleidžiant daugiau siužeto) to padaryti nebeįmanoma. O net ir paskutiniu niekšu pagrindiniu veikėju tikėti norėtųsi. Ar bent jau sužinoti, kodėl jis toks, koks yra.
Tad iš esmės tenka remtis į siužetą ir mįslinga narpliojamą bylą. Įsijausti lengva: dauguma aktorių vaidina laisvai (be teatrinio patoso – tai būdinga nemažai daliai lietuviškų filmų), o veikėjai kalba natūraliai. Režisierius nevengia keiksmažodžių, buiteko ir purvo, tačiau visai tai rodoma neperspaudžiant, o atsižvelgus į kriminalinę istoriją ir negarbingus veikėjus – viskas savo vietoje. Atvirai parodomos ir smurtinės scenos. Nebūtinai tikroviškos, bet žudymai filme tokie kūrybiški, jog žiūrėti labai įdomu. Yra vienas ekscesas – bereikalingai ilga ir filmui nieko nepridedanti prievartavimo scena.
Statiškas skersgatvio kadras pradeda priminti Gasparo Noé „Nesugrąžinamas laikas“ (Irréversible, 2002), jau spėji susidūsaut ir pavartyt akis (dėl netinkamumo filmo pobūdžiui), bet po šios scenos greit judama prie kitų pasakojimo vingių.
Dar vienas filmo privalumas – lietuviškos istorijos ir realijų įtalpinimas į filmą. Tai daroma atpažįstamai ir savai bei papasakojant paprastai – filmo istoriją lengvai turėtų suprasti bet kas, kas žino, kas yra „KGB“. Labiau susipažinusiems su nesena Lietuvos istorija taip pat galėtų kilti papildomų moralinių klausimų ir diskusijų. Nenorint atskleisti pasakojimo detalių, turbūt užtektų pasakyti, jog tai yra „Ar tai teisinga?“ tipažo klausimai. Bet kuriuo atveju, filme nėra pasakojama tikra istorija, tačiau primėtoma nemažai saldainių, mėgstantiems juos lukštenti už kino salės ribų.
„Čia kaip „Septyni“ , – su Davido Fincherio „Se7en“ po seanso filmą, girdžiu, lygina žiūrovas. Na, kaip čia pasakius. Jei trumpai – ne, tokių lūkesčių geriau neturėti.
„Piktųjų karta“ nėra genialus filmas, kurį minėsite po dvidešimties metų. Tačiau tai puikus, išbaigtas kriminalinis trileris, kūrybiškai pasakojantis įtemptą istoriją, gudriai supindamas ją su lietuvišku kontekstu. Todėl labai rekomenduoju išbandyti.
Filmo anonsas:
LKC finansuojamo projekto „Lietuviško kino sklaida internetinėje erdvėje 2022“ tekstas
