fbpx
Kino pavasaris, Pokalbiai

Pokalbis su Gustu Van den Berghe`u: „Kurdamas filmą stengiuosi žaisti, viską kvestionuoti ir pradėti nuo nulio“

Režisierius Gustas Van den Berghe`as  Fotografė Laura Urbonavičiūtė
Režisierius Gustas Van den Berghe`as
Fotografė Laura Urbonavičiūtė

Gustas Van den Berghe`as – nuolat naujų išraiškos priemonių ieškantis Belgų kino kūrėjas, nebijantis sudėtingų temų ir nekonvencinių kinematografinių sprendimų. Religinės tematikos siejamų filmų trilogijos, susidedančios iš „Little Baby Jesus of Flandr“ (2010) ir „Blue Bird“ (2011), paskutinis darbas „Luciferis“ (Lucifer, 2014) nufilmuotas specialiai sukonstruotu prietaisu tondoskopu. Tai yra apvalaus kadro filmas. Juo pasakojama istorija apie puolusio angelo apsilankymą mažame Meksikos kaimelyje. Festivalyje „Kino Pavasaris“ viešėjęs ir filmą pristatęs režisierius sutiko papasakoti apie požiūrį į gyvenimą, tikėjimą ir kūrybą.

Kaip sugalvojote sukurti religinių filmų trilogiją? Tai buvo kažkas kas gimė palaipsniui ar buvo iš anksto apgalvota?

Nuo pradžių norėjau padaryti triptiką – tarp istorijų nėra vienos naratyvinės linijos. Nežinojau, kas iš to išeis, pats buvau pereinamajame laikotarpyje. Pirmą filmą pradėjau kurti dvidešimt dviejų metų. Tai amžius, kai pirmą kartą idėjos išsikristalizuoja ir pradedi jausti, kokia kryptimi nori eiti gyvenime, kas tau yra vertybė, o kas ne. Galbūt, tai buvo noras sukurti filmus apie mano paties savimonės gimimą ir kalbėti apie postmodernų žmogų. Žmogų po Rojaus. Adaptuoti šias nuostabias istorijas dabartiniams laikams. Tai didelis iššūkis visam moderniam menui – kurti neprarandant praeities, nebūnant pretenzingu ir aplaidžiu žiūrint į praeitį. Mes puikiai mokame nukirsti, sulaužyti, sunaikinti, sudeginti istoriją. Manau, daug daugiau drąsos reikia statant ant tradicijos pamatų. Ir tai yra didžiausias mano iššūkis. Žinoma, tai niekada nebus taip pastebima kaip deginimas ir griovimas, bet tai bus nedidelė plyta, kurią padėsi į jau stovinčią sieną. Man to pakanka.

Kadras iš filmo „Liuciferis“ Festivalio „Kino pavasaris“ archyvas
Kadras iš filmo „Liuciferis“
Festivalio „Kino pavasaris“ archyvas

„Liuciferyje“ Jūs paėmėte klasikinę Biblinę istoriją, bet sukūrėte filmą, kuriame peržengiamos Krikščioniško tikėjimo ribos, juntama orientalistinės minties įtaka. Kaip ir kodėl nusprendėte derinti šiuos elementus?

Užaugau katalikiškoje aplinkoje, o Meksika yra katalikiška šalis. Tad filme neišvengiamai esama katalikiškos dimensijos, bet tai nėra katalikiškas filmas. Manau, Rojaus ar tokio tipo erdvės idėja yra universali. Ir būtent todėl, manau, norėjau pastatyti filmą ant tų pamatų, kuriuos turiu, kuriuos pažįstu. Todėl katalikiška dimensija yra svarbi, bet esama ir dalykų, ateinančių iš tolimų kraštų, iš senų laikų, ypač jei kalbėtume apie senovės filosofiją ir idėjas. Kartais stulbina, kaip panašiai mąstė žmonės. Pavyzdžiui, idėja apie keturių gyvenimų turėjimą – jog mes grįžtame kaip augalas, kaip gyvūnas, kaip mineralas… Tai buvo kažkas, ką atidžiai studijavo Pitagoras. Rumio, Persų poeto, idėjos buvo tokios pačios, tik jis pridėjo, kad galiausiai mes tampame angelais ir kaip angelai mirštame. Tai labai natūralus procesas. Ir tai gražu, nes tai labai paprasta. Kaip turime metų laikų kaitą – taip yra ir mirtis ir sugrįžimas. Tai labai paprastas sudėtingos idėjos supratimas. Mane apskritai labai traukia toks paprastumas.

Ar nebuvo baisu derinti šių dalykų? Tarkime, žmonėms, išauklėtiems griežta katalikiška dvasia, šio filmo pozicija gali pasirodyti šiek tiek eretiška.

Būsiu atviras, su tais, kurie mano, jog Biblija nukrito iš dangaus ir niekada nebuvo perrašyta, pakeista, aš niekada nesusikalbėsiu. Kad ir ką bedaryčiau, Biblija yra tekstas, kuris kito per amžius, buvo parašytas skirtingų žmonių, paveiktas įtakų iš Rytų ir Vakarų. Šis tekstas visada buvo perėjimo, kitimo stadijoje. Tad kodėl sustoti? Ir kodėl „neišvertus“ jo į kažką modernesnio, kur istorijos nebėra suvokiamos pažodžiui, bet sutelkiamas dėmesys į fragmentus, idėjas. Mane labai žavi visų laikų žmonių kalbėjimo apie blogį kūrybingumas, suteikimas velniui kūną. Gėris tarytum niekada negalėjo keistis, tai buvo kažkas iškalta akmenyje, aukščiausia siekiamybė. Tam tikra prasme tai labai pavojinga tendencija. Kaip kad gebame nuolat perkurti modernius laikus atitinkančią blogio koncepciją, turėtume iš naujo apibrėžti ir tai, kas yra gėris. Šia prasme, manau, filmas neapibrėžia, kas yra gėris ir blogis, bet iš naujo įvertina abi sąvokas.

Režisierius Gustas Van den Berghe`as  Fotografė Laura Urbonavičiūtė
Režisierius Gustas Van den Berghe`as
Fotografė Laura Urbonavičiūtė

Liuciferis Jūsų filme kartu yra ir kartu nėra blogas. Manau, Jums pavyko parodyti, jog jis yra angelas – puolęs angelas, bet vis dar angelas.

Taip. Ir jis tai supranta. Jis tiesiog duoda postūmį. Tai nieko blogo, galiausiai visa tai jau yra mumyse. Pradedame erdvėje be limitų, ribų, sienų. Ir tuo momentu, kai jis ateina, viskas jau yra pasibaigę, nes jis pasirodė. Tai kaip šviesios pamatymas.

Uždrausto vaisiaus paragavimas?

Ne vaisiaus paragavimas, bet pasakymas – tu gali valgyti visus vaisius išskyrus šitą. Tai yra visko pradžia, nes tas vaikiškas refleksas (ir sakau tai teigiama prasme) jau egzistuoja. Kaip ir „ Mėlyno paukščio“ istorijoje – visos durys yra tavo, išskyrus šias vienas. Aišku, kad pirmas dalykas, ką padarysi – eisi prie tų uždraustų durų. Šia prasme norėjau apriboti Liuciferio veiksmus. Norėjau pavaizduoti jį ne kaip niekšą, bet kaip manipuliuotoją, prisitaikantį prie aplinkos. Jis filme keičiasi, prisitaiko. Ir dingsta.

Režisierius Gustas Van den Berghe`as  Fotografė Laura Urbonavičiūtė
Režisierius Gustas Van den Berghe`as
Fotografė Laura Urbonavičiūtė

Išskirtinę „Liuciferio“ formą įkvėpė Renesanso tapyba. Ko kinas gali pasimokyti iš šių didžių dailės kūrinių?

Oi, daugybės dalykų. Visgi pradėjau ne nuo tapybos, o nuo Renesanso idėjos. Renesansas ir periodas prieš jį yra labai žavus: įvyko neįtikėtinas mąstymo ir kūrybos virsmas. Žmonės buvo tarytum atplėšti nuo vieno laikotarpio ir perėjo į kitą. Dievo ir Žemės, kaip visatos centro, koncepcijos naujų idėjų laikotarpyje nebeveikė. Tai labai įdomu. Norėdamas susieti tai su kinu, gilinuosi į savo šalies – flamandų – tapytojų darbus. Jie buvo vieni pirmųjų, pradėjusių dirbti su optika. Tarkime, Giotto, Piero della Francesca darbai yra labai primityvūs, jei kalbėtume apie perspektyvos koncepcijas. Bet pradėjus naudoti prietaisus – camera lucida, camera obscura – staiga atsirado galimybė tapyti labai greitai, jie „montavo“ savo darbus kaip kino kūrėjai, judino savo drobes ir tai tam tikra prasme buvo labai primityvios filmų kūrimo formos pradžia. Bet aukščiausias pasiekimo laipsnis yra Caravaggio ir Vermeeris, nors aukštų pasiekimų buvo ir ankščiau, ir Janas van Eyckas yra labai geras pavyzdys. Gebėjimas suprasti gylio koncepciją, veido gylį, yra nuostabus dalykas. Tai jungtis, kurią bandžiau sukurti filmuodamas taip, kad kadro forma būtų apvali. Filmui turėjome sukurti optinius instrumentus ir dirbti „gylyje“. Bandėme atkurti Renesanso žmogų, atsisakydami to gylio filmo pabaigoje, iš naujo atrasdami naujo tipo pasaulį, labai laisvą, bet kartu ir labai apribotą. Tai skirtingo tipo laisvė. Laisvė, su kuria ateina apribojimai.

Atrodo, Jus labai žavi kino technologija, eksperimentavimas ir naujų formų paieška.

Ne! (Juokiasi.) Tikrai ne, per mažai išmanau, kad eksperimentuočiau su šiais dalykais. Aš žaidžiu. Tai visai kitas dalykas. Manau, žaidimas yra tai, ką suaugę žmonės įvardina kaip eksperimentavimą. Bet tikslai yra labai skirtingi. Neturiu jokių lūkesčių. Kurdamas filmą stengiuosi žaisti, viską kvestionuoti, pradėti nuo nulio. Nėra jokios formulės. Filmo pradžia yra labai skausminga, nes nėra jokio kelio. Ir kartu man – tai pati nuostabiausia dalis. Noriu pradėti kelionę, apie kurios eigą ir galutinį rezultatą nieko nenutuokiu.

Kadras iš filmo „Liuciferis“ Festivalio „Kino pavasaris“ archyvas
Kadras iš filmo „Liuciferis“
Festivalio „Kino pavasaris“ archyvas

Atrodo, Jus kūrybą suvokiate intelektualiai, turite tam tikras koncepcijas, kurias norite perteikti kino kalba. Kaip tai pavyksta suderinti su intuityviu kino kūrimo procesu?

Tai yra šių dalykų junginys. Kai sakau, kad žaidžiu, žaidžiu tam tikrose savo paties sukurtose ribose. Pamirštu viską, ką žinau šiose ribose, tam, kad galėčiau visa tai rekonstruoti, sukurti iš naujo. Kurdamas filmą, ieškau harmonijos jausmo tarp to, ką žinau, ir to, ko nežinau. Kaip ir su muzika. Tai itin paslaptinga meno forma, kuri visgi turi galią padėti mums suprasti dalykus. Neprivalai skaityti natų, kad suprastum muziką. Ko gero, mano tikslas ir yra sukurti tokį filmą, sukurti kažką harmoningo.

Jūs daug dirbate su neprofesionaliais aktoriais. Kokie yra tokio darbo sunkumai ir kokie privalumai?

Na, reikia kone perrašyti scenarijų konkrečiai jiems, atsižvelgiant į jų gyvenimo realybę. Stengiuosi, kad asmuo, kuriam tenka sunkumai, būčiau aš, o ne jie. Įdomu stebėti, kur yra asmens ribos, ir kaip kažkuriuo metu jis jas ima peržengti, ima augti. Manau, kiekvienas žmogus turi bent vieną rolę, kurią galėtų suvaidinti kaip aktorius. Tai žavi kelionė – kaip atrandamas vaidmuo, kurio žmogus nežino ir kurio aš nežinau. Vieniems tai pavyksta labai greitai, kitiems – paieškos užtrunka. Tam tikra prasme jie net nevaidina, o tiesiog būna. Ir tai aktoriui yra sudėtingiausia. „Liuciferyje“ yra du aktoriai – Liuciferis ir Marija. Buvo labai sunku juos nukreipti norima linkme. Ypač Mariją. Filmavimo aikštelėje su ja beveik nekalbėjau, turėjau išlaikyti tam tikrą atstumą. Su Liuciferiu dirbome labai artimai, daug kalbėjomės. Duodavau jam instrukcijas, nes jis turėjo dirbti „iš vidaus“. Tai buvo pirmas kartas, kai mano filmuose pasirodė aktorius. Bet tai visiškai logiška, turint omenyje visus tris filmus. Tiesą sakant mano pirmajame filme buvo aktorius, bet jo vaidmuo buvo visai kitokio pobūdžio. Taip pat pirmajame filme pasirodo velnio figūra. Bet tai kitoks velniais Viduramžiškas, su ragais ir uodega. Tai buvo tarsi pranešimas apie būsimą velnio pasirodymą.

Režisierius Gustas Van den Berghe`as  Fotografė Laura Urbonavičiūtė
Režisierius Gustas Van den Berghe`as
Fotografė Laura Urbonavičiūtė

Jūsų pirmas filmas taipogi buvo įkvėptas tapybos darbų?

Taip, visi trys filmai yra stipriai paveikti literatūros ir tapybos.

Kaip vyksta darbas su pirminiu tekstu?

Visi trys filmai buvo pjesių adaptacijos. Pirmasis – labai tiesioginis, o „Liuciferyje“ aš perrašiau tekstą. Originalios pjesės veiksmas – angelų kova – vyksta Danguje. Tai labai lyriškas tekstas. Yra du momentai, kai Belialis pasirodo žemėje. Ir tai tapo mano atspirties tašku.

Joosto van den Vondelio tekstas yra labai svarbus Jūsų šalyje. Ar buvo neramu imtis tokio svarbaus, ko gero, mokyklose skaitomo teksto adaptacijos?

Galima šį tekstą palyginti su „Hamletu“. Bet jis nebėra dėstomas mokyklose. Mūsų santykis su savo literatūriniu paveldu yra dviprasmis. Tai savotiška baimės ir gėdos kombinacija, ateinanti iš mūsų, kaip neraštingų valstiečių, išgyvenusių prancūziškos buržuazijos priespaudą, istorijos. Pavyzdžiui, „Mėlynas paukštis“ yra flamandų autoriaus kūrinys, tačiau parašytas prancūziškai, nes olandų kalba apskritai nebuvo pripažįstama kaip kalba iki Antro pasaulinio karo. Tad po karo atsirado tas dviprasmiškas požiūris ir tik modernūs rašytojai laikomi vertais dėmesio. Manau, nuostabu paimti šiuos prieškario tekstus ir perkelti juos į modernų, nenacionalistinį kontekstą. Atskleisti jų modernumą ir suteikti jiems erdvę, kurios jie nusipelno. Įdomu tai, kad Belgijoje niekas nekreipia dėmesio į tai, jog šiame filme remtasi Vondelio pjese. Viskas, kas pastebima, yra tai, kad jis apskritas ir nufilmuotas Meksikoje. Tai išties stebina, nes man pačiam drąsiausias dalykas filme ir yra šis aspektas.

Kadras iš filmo „Liuciferis“ Festivalio „Kino pavasaris“ archyvas
Kadras iš filmo „Liuciferis“
Festivalio „Kino pavasaris“ archyvas

„Liuciferyje“ pavyko sukurti erdvę, kuri atrodo susijusi su konkrečiu kultūriniu kontekstu ir kartu be galo universali.

Žinoma, čia ir glūdi filmų ir meno, apskritai, grožis – galimybė sukurti vietą anapus laiko, kurioje žmonės gali susitikti ir kalbėtis. Tiesą pasakius, tai mane ir patraukė kurti kiną. Niekada nebuvau sinefilas, paauglystėje mano filmų skonis buvo siaubingas, man patiko tokie filmai kaip „Bukas ir bukesnis“.

Mūsų visų skonis siaubingas paauglystėje…

Bet aš išties neturėjau suvokimo apie kiną! Man patiko Louis de Funèsas, „Bukas ir bukesnis“, Leslie Nielsenas… Net nežinau, kodėl pasirinkau studijuoti kiną… Bet staiga pradėjau žiūrėti fantastiškus filmus ir man kilo klausimų, kuriuos ir sprendžiu savo ankstyvuosiuose darbuose. Mano santykis su kinu yra labai asmeninis.

Gal galite papasakoti apie sunkumus, kylančius dirbant, kai kadras yra apvalus?

Sukomponuoti kadrą gan paprasta, apskritime beveik viskas atrodo gerai. Bet papasakoti istoriją yra išties sudėtinga. Tenka atrasti savitą kalbą: turi tik fragmentus, negali perteikti atstumo (kaip kad filmo pabaigoje), erdvės, gylio. Buvo sunku kurti filmą, kuriame, tam tikra prasme, teko prašyti savo žiūrovo netikėti tuo, kas yra išorėje. Gali pasikliauti tik ritmu, tempu. Darbas, kai kadras apskritas, ir kai jis yra „tradicinis“, išties skiriasi fundamentaliai.

Kodėl buvo pasirinktas neryškus kadro fokusavimas (soft focus)?

Tai dėl naujų, itin jautrių šviesai Vokiškų objektyvų naudojimo. Su jomis galima filmuoti scenas, kurias apšviečia viena žvakė. Tačiau jos absorbuoja per daug šviesos ir vaizdas būna neryškus. Kadangi šviesos elementas filme buvo labai svarbus, nutariau naudoti šiuos dar tik pradedamų gaminti objektyvų prototipus.

Maža detalė, kuri man asmeniškai labai brangi: pažiūrėję atidžiau, pamatysite, jog šviesa visuomet nukreipta į patį vidurį. Per tokį mažą atsitiktinumą dar kartą imi ir papasakoji savo istoriją. Aišku, tai, veikiausiai, tik mane džiuginantis dalykas. (Juokiasi.)

Kadras iš filmo „Liuciferis“ Festivalio „Kino pavasaris“ archyvas
Kadras iš filmo „Liuciferis“
Festivalio „Kino pavasaris“ archyvas

Ar buvo sunku rasti finansavimą šiam projektui?

Aš niekam nesakiau, kad filmas bus apskrito kadro. Kitaip, nemanau, jog būtų pavykę rasti finansavimą.

Paradoksalu – žmonės yra ištroškę naujovių, tačiau kažką naujo darantys kūrėjai nuolat susiduria su nesibaigiančiomis kliūtimis.

Taip, tai išties yra savotiška kino liga, jis nuolat referuoja į save patį. Kai sakome, kad norime kažko naujo, išties norime naujo būdo išvysti tas pačias, mums jau žinomas istorijas. Tiesą pasakius, viskas dėl to yra gerai, tol ko mes pridedame kažką naujo. Bet dažnai darome atvirkščiai – supaprastiname tą pačią seną istoriją tol kol ji tampa labai siaura. Kas lieka? Kai pažiūrį į šiuolaikinį, ypač populiarųjį, kiną, tai juose matai istoriją, kuri gyvavo filmuose prieš pusę amžiaus. Tik subtilūs, papildomi „sluoksniai“ buvo nuimti.

Gal galite papasakoti apie ateities planus?

Šiuo metu dirbu su dviem projektais. Bet jie dar labai neaiškūs.

Bet nauji darbai nebus religinės tematikos?

Ne. Noriu kurti filmą Belgijoje. Turiu labai gerą istoriją, bet sunku atrasti tinkamą formą, kad ji nebūtų pernelyg romantiška arba pernelyg politiška. Tik kai atrasiu balansą tarp šių elementų, darbas bus vertingas. Manau, žmonės, kurdami filmus, dažnai pasirenka arba vieną, arba kitą elementą. Savo darbe norėčiau suderinti juos abu.

Filmo „Liuciferis“ apžvalga: „Kas nutinka, kai puolęs angelas stabteli Meksikoje“

Filmo anonsas:

Komentarai

Meilė geram kinui prasidėjo nuo Stanley Kubrick, Federico Fellini ir Ingmar Bergman filmų. Jei suintriguoja vienas režisieriaus filmas, stengiuosi pamatyti kuo daugiau jo darbų, įsigilinti į jo estetiką, kino kalbą. Mano skonis be galo eklektiškas – labai mėgstu juostas, kalbančias vaizdais, bet žaviuosi ir filmais, pagrįstais šmaikščiais intelektualiais dialogais. Prie jaunos, energingos ir nuolat augančios (visomis prasmėmis) KINFO komandos prisijungiau pajutusi, jog noriu ne tik žiūrėti gerą kiną, bet ir žvelgti giliau, analizuoti ir dalintis įspūdžiais su kitais žmonėmis.