fbpx
Naujienos, Festivaliai, Nepatogus kinas, Reportažai

Prasideda tris savaites truksiantis „Nepatogaus kino“ festivalis (nuotraukų galerija)

Festivalio „Nepatogus kinas 2022“ atidarymas
Fotografė Vytautė Ribokaitė

Šeštadienio vakarą prasidėjęs „Nepatogaus kino“ festivalis neslepia ambicijų – nori užimti visą žiūrovų laisvalaikį, kviečia žiūrovus prisikviesti draugų ir būti tokiu pat populiariu kaip „Kino pavasaris“. Kaip teigia organizatoriais, tai yra vienas prieinamiausių kino festivalių Lietuvoje.

Jo filmus nemokamai galima žiūrėti 205-iose Lietuvos bibliotekose, susimokėjus kad ir simbolinę sumą – pažiūrėti kine, o kas negali atvykti nei į biblioteką ar kino teatrą – visus filmus gali peržiūrėti namie. Šiemet 10-yje programų galima rasti 50 filmų.

„Paruošti festivalio programą trunka metus. Per juos įvyko tiek dalykų, kad tos mintys, su kuriomis pradėjome festivalio pasiruošimą, skyrėsi nuo tų, su kuriomis baigėme jam ruoštis. Pradžioje, be jokios abejonės, norėjome finalizuoti ir kalbėti apie besibaigiančią pandemiją ir poveikį, kurį ji paliko žmonėms, o išėjo viskas kitaip. Tas pasikeitimas buvo didžiulis.

Festivalio „Nepatogus kinas 2022“ atidarymas
Fotografė Vytautė Ribokaitė

Tačiau savo programoje bandėme aprėpti kaip įmanoma daugiau temų, ypač atkreipti dėmesį į jaunų žmonių patirtis, kuriuos smarkiai paveikė pastarieji keleri metai“, – atidarymo metu kalbėjo „Nepatogaus kino“ direktorius Gediminas Andriukaitis.

Susirinkę renginio svečiai kartu su afganistaniečių bendruomene Lietuvoje galėjo pažiūrėti naująjį lietuvių režisierės Linos Lužytės dokumentinį filmą „Piknikas Morijoje“, kuris ir atidarė festivalį.

„Nusprendėme, kad teisingiausias būdas tokiu metu pradėti festivalį – kalbėti apie bendrystę ir savitarpio supratimą. Kai mus supa karas, nerimas, klimato ir ekonominė krizė, lengva pasiduoti pagundai ir pradėti mąstyti apie žmones remiantis tiesmukomis ir grubiomis antraštėmis, piktais komentarais socialiniuose tinkluose, ir neįsigilinti.

Kinas panardina mus į gylį, todėl dokumentika leidžia pažinti žmones, panaikinti distanciją ir leidžia susitikti. Kinas yra ir kolektyvinė patirtis, dažniausiai jo žiūrėti einame su kažkuo kartu, ir tai kuria galimybę kalbėtis, diskutuoti apie tai, ką pamatėme“, – kaip buvo pasirinktas festivalio atidarymo filmas pasakojo G. Andriukaitis.

Gediminas Anfriukaitis ir Lina Lužytė
Fotografė Vytautė Ribokaitė

Naujame L. Lužytės filme afganistaniečiui kino režisieriui Talibui Shahui, kaip ir daugeliui jo tautiečių, kritikavusių talibus, su žmona ir trimis mažametėmis dukromis teko bėgti iš šalies. Nors šeimai pavyko sėkmingai įveikti kelią iki Europos, atsidūrusi Graikijoje, Lesbo saloje, ji ilgam užstrigo didžiausioje Europos pabėgėlių stovykloje Morijoje. Beblėstant paskutinei vilčiai ištrūkti iš Minotauro labirintu virtusios salos, vyras nusprendžia kurti filmą apie savo sunkiai suvokiamą realybę ir miglotą ateitį. Režisierė Lina Lužytė tarsi per didinamąjį stiklą stebi T. Shahą ir pasitelkusi metakino žanrą perteikia jo realybę.

„Migracijos tema man įdomi tuo, kad ji, manau, pasaulyje yra neišvengiama. Nebetikiu, kad gali išlikti tautinių valstybių sienos ir lietuviai gali gyventi Lietuvoje, o britai tik Didžiojoje Britanijoje. Man atrodo, kad yra ganėtinai naivu bijoti tų svetimų, tų atėjusių iš kažkur. Kartu mane domina ir kita tema – ribos tema.

Festivalio „Nepatogus kinas 2022“ atidarymas
Fotografė Vytautė Ribokaitė

Atsidūrus Morijos stovykloje pirma mano mintis buvo – nepardavinėti skurdo, Tai daug dokumentinio kino kūrėjų mėgsta daryti – rodyti žmogaus neviltį, liūdesį ir vargą. Man norėjosi kitaip prieiti prie temos. Turėjau idėją filmuoti vaikus, kurie organizuoja futbolo varžybas, bet atvažiavusi į Moriją pamačiau tą siaubingą ribą, negalėjau suvokti, kaip išbūsiu Morijoje tuos du mėnesius. Susimąsčiau, kaip žmonės joje išbūna metus ar dvejus.

Morijos stovykla visi vadino humanitarine katastrofa, ir tai nebuvo sukurta pabėgėlių, kurie ten gyveno, tai buvo sukurta europiečių. Ji buvo pastatyta 2500 žmonių, o joje vienu laiku glaudėsi net 25 000 pabėgėlių. Jie pradėjo ten kauptis, kai Europos šalys uždarė sienas ir nebeįsileido migrantų“, – filmo kūrimo procesą prisiminė L. Lužytė.

Festivalio atidarymo akimirkos

LKC finansuojamo projekto „Lietuviško kino sklaida internetinėje erdvėje 2022“ tekstas
LKC
Komentarai
Esu „KINFO“ redaktorius ir kitų darbų darbelių darytojas. Į „KINFO“ komandą patekau netikėtai, tad būnant „KINFO“ komandoje netikėtumų ir nuotykių netrūksta. Smagu, kad „KINFO“ sudaro galimybę tobulėti, sutikti naujų įdomių žmonių bei progą prisidėti prie lietuviško kino sklaidos. Kinas, anksčiau buvęs interesų periferijoje, tapo itin svarbia gyvenimo dalimi, be kurios būtų nemiela gyventi.