Fotografė Vytautė Ribokaitė
Ketvirtadienio vakarą buvo atidarytas Vilniaus dokumentinių filmų festivalis (VDFF). Šiemet festivalis kvies atrasti ir atverti naujas trajektorijas. Intriguos Peterio Mettlerio retrospektyva bei kvies pasinerti į virtualios realybės patirtis.
Šių metų festivalyje įvyks ir dvi lietuviškų filmų premjeros. Tai Gerdos Paliušytės „Nevermore“ bei Jurgio Matulevičiaus ir Pauliaus Aničo filmas „Auksinis flakonas“. Pastaruoju ir buvo atidarytas festivalis.
„Pusantrų metų nematėme pilnutėlės salės. Reikia paieškoti laisvų vietų ir susodinti visus svečius. Sveiki atvykę, mums labai malonu matyti visų jūsų spindinčias akis. Atidarome 18-ąjį tarptautinį Vilniaus dokumentinių filmų festivalį.
Antrus metus iš eilės pristatysime virtualios realybės programą. Pernai pabandėme, labai patiko ir pasisekė, buvo daug žmonių. Šiemet nusprendėme, kad irgi neatsiliksime nuo šiuolaikinio pasaulio ir domėsimės, kas vyksta naujausių šiuolaikinių technologijų srityje. Didžioji dalis filmų yra prieinami internete mūsų virtualiojoje kino salėje“, – kalbėjo kino centro „Skalvija“ direktorė Vilma Levickaitė.
Fotografė Vytautė Ribokaitė
Šių metų festivalio šūkis – „Atviros trajektorijos“. Organizatorės apie jį mąsto dvejopai.
„Viena vertus, trajektorija gali apibūdinti kūnų ir objektų judėjimą erdvėje, ir tai siejome su specialiąja programa „Žemės stebėtojai“, lygiai taip pat Peterio Mettlerio programoje atsispindi šios temos.
Kita vertus, trajektorijas suprantame ir apie jas galvojame kaip apie žmogaus gyvenimo kelią. Būtent tai atsiskleidžia pagrindinėje programoje, kurią surinkome žiūrėdamos ryškiausių pasaulio dokumentinių filmų festivalių repertuarus. Joje – įvairios žmonių gyvenimų istorijos ir trajektorijos.
Filmai nesiūlo aiškiai suformuluotų atsakymų, bet palieka galimybę atvirumui ir nuoširdžiam atsidavimui naujoms patirtims ir istorijoms“, – kviesdama eiti į filmus kalbėjo viena iš programos sudarytojų Ona Kotryna Dikavičiūtė.
Fotografė Vytautė Ribokaitė
VDFF šiemet rengia Peterio Mettlerio retrospektyvą. Tai kanadiečių ir šveicarų tautybės menininkas.
„Atvirumas tinka šiam režisieriui, nes kaip niekas kitas jis atvirai leidžiasi į meditatyves metafizines keliones. Jis tarsi tyrinėja patį suvokimą. Žiūrėjimo patirtis yra labai įdomi. Rodysime septynis jo filmus. Viena yra jo trumpų ankstyvesnių jo filmų programa. Bus ir du vaidybiniai filmai, tai reta šiame festivalyje“, – pristatydama retrospektyvą kalbėjo viena iš VDFF programos sudarytojų Eglė Maceinaitė.
Dar viena ryški šių metų teminė VDFF programa „Žemės stebėtojai“. Joje trys filmai apie kosmosą, žemę ir mėnulį.
„Norėjome pasidomėti kosmosu, norėjome rasti pavyzdžių, kaip dokumentika kalba apie kosmosą, bet galiausiai vis tik grįžome į žemę. Dokumentiniai filmai, kurie atsidūrė programoje, pasiūlo žvilgsnį į žemę per astronomo teleskopą. Ir žemė šioje programoje atsiskleidžia kaip mums nepažįstamas dangaus kūnas su savo viduriais, lava, gamta ir nepažiniais dalykais. Taip pat atsiskleidžia ir jos gyventojai – tai mes, kurie be perstojo žvelgiame į dangų ir klausiame, iš kur mes esame. Kartais tai darome smalsiai, o kartais grobuoniškai. Tai nėra mokslinė programa, tai yra mūsų žaidimas ir interpretacija“, – apie programą kalbėjo E. Maceinaitė.
Fotografė Vytautė Ribokaitė
Jau tapo tradicija, kad VDFF atidaromas su lietuviško kino premjera. Šiemet – ne išimtis. Buvo parodytas „Izaoko“ režisieriaus Jurgio Matulevičiaus ir Pauliaus Aničo trumpametražis filmas „Auksinis flakonas“.
Jurgis Matulevičius prieš naujojo darbo premjerą kalbėjo, kad „labai smagu, kad tiek daug žmonių atėjo pažiūrėti šitą nelengvą filmą. Labai nustebau, kad jis atidaro festivalį. Juo turėtų būti galbūt lengvesnis filmas, o šitas toks nebus. Tikriausiai sukels daug minčių. Manau, kad reikia kuo daugiau tokio kino.“
„Malonu matyti atėjusius žmones. Tikiuosi, neišsigąsite per daug“, – pridūrė antrasis filmo režisierius Paulius Aničas.
KINFO interviu su kino centro „Skalvija“ direktore Vilma Levickaite apie šių metų VDFF galite paskaityti čia.
Fotografė Vytautė Ribokaitė
Apie filmą „Auksinis flakonas“
Mažame bute ketvertas gyvena jau daug metų. Jų širdys jaunos, bet jų galvos, temdomos laiko ir liūdno nuolat apgirtusio likimo, nebeveikia skaidriai ir nebesugeba aiškiai mąstyti.
Filme „Auksinis flakonas“ fiksuojama prozaiška skurstančiųjų kasdienybė. Mūsų nuomone, būtina, kad „normalioji“ visuomenė – jau įsipainiojusi į šiuolaikines technologijas ir pasinėrusi į savo pačios kapitalistinę prigimtį – išvystų ir prisimintų, jog greta vis dar esama kitų – kitaip gyvenančių, geriančių ir vos besuduriančių galą su galu; tokių, kurių poreikiai, jausmai, troškimai ir tikėjimas nuoširdžių emocijų skalėje tokie pat stiprūs, o gal net stipresni. Šie nepastebimai kitoje socialinės ribos pusėje gyvenantys žmonės, regis, turi daug didesnių egzistencinių dilemų nei dauguma mūsų. Tačiau sykiu gali būti, kad tam tikrais atžvilgiais jie net laimingesni. Planeta, kurioje jie gyvena, kitokia; laikas ir erdvė joje ištempti ir pakitę. Jie nepriklauso mūsų pasauliui, tačiau neatrodo, kad jiems tai pernelyg rūpėtų. Tokia ta kita socialinės ribos pusė: jos nepažįstančiųjų suvokiama kaip purvina, bjauri ir gąsdinanti, tačiau, priėmus tiesą, skausmą ir paprastus džiaugsmus, joje galima rasti tyro sąžiningumo.
